Flirtas trise: aš, gyvenimas ir mirtis

www.taskai-ant-i.lt

Dovilė VAINORĖ

Vaikystės ir paauglystės namų vestibiulyje stovėjo drabužių spinta su didžiuliu veidrodžiu vidinėje durų pusėje. Stovint priešais jį, natūrali šviesa krisdavo tobulai. Aš, pravėrusi duris ir žiūrėdama į savo atvaizdą svarstydavau, kaip atrodysiu, kai numirsiu.

Pirmiausia norėjau, kad mirusi būčiau graži. Gražūs drabužiai, daug gėlių. Ir šukuosena tvarkinga. Kiek vėliau atsirado kiti prioritetai – mirti šviesiu protu ir bent iki paskutinės minutės galėti skaityti knygas. Ir rašyti. Gal testamentą, o gal dar ką nors.

Pati stebiuosi: būdama vos 10–12 m. sugalvojau mąstyti apie mirtį būtent taip? Ne bijoti neišvengiamos savo kelionės baigties. Priešingai – galvoti apie mirtį kaip apie kažką labai natūralaus ir estetiško?

Per artimųjų (senelių, močiučių, kitų vyresnio amžiaus giminaičių) laidotuves man sunkiausia būdavo išspausti tą vieną vienintelę liūdesio ašarą. Ar reikia liūdėti dėl to, kad jie, sutvarkę savo reikalus, atidirbę savo darbus ir atsirgę savo ligas, iškeliauja kažkur kitur? Močiutei svyruojant ties mirties slenksčiu, kai ji paskutines dienas leido Ukmergės ligoninėje, tapau jos paskutinių minučių „čia“ liudininke. Mama paprašė nuvežti į ligoninę „aplankyti“. Nuvažiavome. Mus įleido abi. Mama pradėjo ją „motyvuoti“: „Kelkis. Ar tu mus girdi? Atsimerk. Ar tu mus matai? Kelkis…“ Stovėjau nežinodama, ką daryti, ir galiausiai pasakiau: „Palikime ją ramybėje. Ji tau jau neatsakys.“ Nutylėjau tik paskutinį sakinį: „Leisk jai pagaliau ramiai numirti.“

Mirtis man visada asocijavosi su kažko naujo etapu. Priartėjimai prie mirties, pavyzdžiui, dalyvavimas laidotuvėse ar pasivaikščiojimas kapinėse, kviečia pergalvoti savo kasdienius įsipareigojimus ir santykius, įsižiūrėti į kitus, kurie dar yra šalia, prisiminti, kokias pamokas perdavė žmogus, su kuriuo atsisveikinama. Ką spėjame pasiimti iš to laiko, kol turime galimybę būti, kalbėtis, klausinėti, klausytis?

Suaktyvėjus karo veiksmams Ukrainoje ir girdint vienas kitą kasdien keičiančių ekspertų pasisakymus viešumoje – „Karas bus Lietuvoje“ ir „Karo artimiausiu metu tikrai nebus Lietuvoje“ – savęs klausiu: ko bijau labiausiai? Supratau, jog pradėjau bijoti labai daug dalykų: kad sugriaus mūsų namus, kad vyras išeis kovoti, o mane, paliktą vieną, išprievartaus tie, kurie prievartauja šimtus moterų Ukrainoje, kad teks badauti ne tik man, bet ir mano šuniukei Esther, kad mane kankins už tai, jog nerašau rusų kalba, o namuose stovi lietuviškų knygų stirtos, kad bus taip blogai, kaip dar neįsivaizduoju, ir tas blogai tęsis taip ilgai, kad irgi net neįsivaizduoju iki kada.

Nėkart į galvą neužklydo mirties baimė. Bijau skausmo prieš mirtį, bet mirties nebijau. Bijau paskutinių skausmingų minučių prieš mirtį galvojant, jog liks tiek neišpildytų svajonių, bet mirties nebijau. Bijau gilaus kaltės jausmo, jog be manęs lieka mano mylima ilgaplaukė išdykėlė keturkojė, bet nebijau mirties.

Kažkas pasakytų: „Bet tai yra gyvenimas. Ar tu ir gyvenime tiek daug visko bijai?“

Taip, yra dalykų kasdienybėje, kurių bijau netekti. Bet mirties nebijau.

Perskaičiau Ann Patchett esė rinkinį „These precious days“ („Šios brangios dienos“). Vienoje rašoma: kol žmogus neįgyvendino savo misijos – tol jis nemirs. Pasauliui, bendruomenei ar šeimai tavęs dėl kažko labai kilnaus, transformuojančio ar unikalaus reikia. Gal esi kažkam mokytojas? Gal tavo sumanymas yra unikali galutinio socialinio recepto sudedamoji dalis? O gal tu esi tas blogasis burtininkas, kuris leis susivienyti visiems kitiems ir rasti stiprybės kovoje prieš blogį? Minėtoje esė aprašyta istorija apie moterį, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdama pasaulinio lygio talentingų žmonių asmenine asistente ir padarė daug, kad jie šviestų savo šlovės valandas, savaites, mėnesius, ištisus dešimt-mečius. Ji susirgo onkologine liga. Pradėjo tapyti. Ilgai gydėsi. Išgyveno COVID-19 ir tapė, tapė, tapė. Kovojo su liga. Ir toliau tapė. Paskutinėmis gyvenimo dienomis surengė savo tapybos darbų parodos atidarymą. Kaip A. Patchett rašo: tą dieną ji sužibėjo savo šlovės spinduliuose. Jos misija buvo įgyvendinta. O po to ji išėjo.

Užsibrėžėm su vyru nugyventi po 130 m. Kadangi aš esu jaunesnė už jį trejais metais, vadinasi, man liko daugiau nei jam. „O jeigu taip nutiktų, kad aš pirma atgulsiu, – sakau, – žinok, lankysiu kasnakt sapnuose, kad apie kitas nekiltų noras net pagalvoti.“

„Tu nori, kad aš vienas likęs liūdėčiau?“ – jis juokauja (o gal ir ne?), o aš, šypsodamasi, mintyse sakau: „Neliūdėsi. Todėl ir gyvensiu 130-imt.“

Iš pokalbio su mama: – Kas naujo? – klausiu.

– Palaidojom Broniuką.

– Kuris čia?

– Nepažinojai. Kažkada dirbo vairuotoju.

– Aaa … Tai urna buvo?

– Ne. Grynam pavidale paliko.

Jei žmogus sugeba juokauti ar kalbėti apie mirtį paprastai – greičiausiai jos nebijo. Draugauja su ja.

Taip ir peniu savo gyvenimą ir lūkesčius dėl gražios baigties tarsi juodą laukinuką katiną žaliomis akimis. Manau, trauksiu iki 130. Kad ir metais kitais mažiau – nieko tokio. Svarbu jaunatviškai ir jaunai iki galo. Ir čia tikrai tas pateisinamas atvejis, kai leidžiama flirtuoti trise – aš, gyvenimas ir mirtis.