1990 m. kovo 11-oji: kaip buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė?

1990 m. pirmuosiuose demokratiniuose ir laisvuose, tačiau vis dar aneksijos sąlygomis vykusiuose rinkimuose išrinktos Aukščiausiosios Tarybos pagrindinis tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas. Teisinis Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumo principu, kuris buvo išplėtotas į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų darbo grupės parengtame penkių dokumentų rinkinyje, priimtame trečiajame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1990 m. kovo 11 dieną. Šie penki Nepriklausomybės atkūrimo dokumentai – Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“; Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“; Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“; Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“; Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ – tapo Nepriklausomybės atkūrimą grindžiančia teisine konstrukcija.

1990 m. kovo 10-ąją, 21 valandą, į pirmąjį posėdį susirinko pirmuosiuose per 50 okupacijos metų laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Iki pirmojo posėdžio buvo išrinkti tik 133 iš 141 Aukščiausiosios Tarybos deputato.

Posėdžio dieną dar vyko pakartotinis balsavimas dviejose apygardose, jų rezultatai paaiškėjo tik baigiantis dienai. O aštuoniose apygardose pakartotiniai rinkimai buvo paskirti vėliau – balandžio 7-ąją.

Pirmąjį Aukščiausiosios Tarybos posėdį pradėjo 125 deputatai, tačiau vykstant posėdžiui į jį susirinko visi iki tos dienos išrinkti atstovai. Į antrąjį posėdį, kuris prasidėjo kovo 11-osios ryte, atvyko ir du kovo 10 dieną išrinkti deputatai.

Posėdžių salėje deputatai buvo susodinti pagal apygardas, sėdėjo ilgomis eilėmis salės parteryje, už jų dar liko vietos į posėdį pakviestiems Lietuvoje išrinktiems TSRS liaudies deputatams. Tribūnose sėdėjo posėdžio svečiai.

Visi trys 1990 m. kovo 10 ir 11 dienomis vykę Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami per Lietuvos radiją ir televiziją. Pirmajame šios Aukščiausiosios Tarybos posėdyje buvo išrinkta ir patvirtinta Balsų skaičiavimo komisija, Mandatų komisija ir pirmosios sesijos sekretoriatas. Šio posėdžio metu vyko debatai dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo tvarkos. Kadangi Mandatų komisijai, turėjusiai patvirtinti deputatų įgaliojimus, baigti darbą reikėjo daugiau laiko, pirmasis posėdis, prasidėjęs 21 val. vakare, baigėsi po dviejų valandų – apie 23 val., paskelbus, kad į kitą posėdį Aukščiausioji Taryba rinksis 1990 m. kovo 11 d., 9 val. ryto.

Po pirmojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio Sąjūdžio remti deputatai, susirinkę į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo salę, svarstė rytojaus, kovo 11 dienos, scenarijų ir parengtų teisės aktų projektų priėmimo tvarką. Telefonu buvo konsultuojamasi ir su Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovais užsienyje. Po telefoninio pokalbio su Vašingtone buvusiu Stasiu Lozoraičiu, tuo metu ėjusiu Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėjo pareigas, buvo galutinai nutarta Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbti 1990 m. kovo 11 dieną ir taip atkurti Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.

Mandatų komisijos pirmininkui deputatui Aloyzui Sakalui perskaičius pranešimą, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba vienbalsiai pripažino 133 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Taryba deputatų, išrinktų 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis, mandatus. Nuo šio momento Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba įgijo visas teises priimti teisės aktus.

Apie 10 val. prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai. Antrasis šio posėdžio darbas buvo susijęs su Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko veikla. Balsų dauguma buvo priimtas, dar išvakarėse svarstytas, įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos reglamento papildymo“, kuriuo buvo nustatyta Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimo ir atšaukimo tvarka. Į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkus, į aukščiausią to meto šalies pareigybę, buvo iškeltos keturios kandidatūros: Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas ir Kazimieras Motieka. R. Ozolui ir K. Motiekai atsisakius dalyvauti rinkimuose, dėl aukščiausiosios šalies pareigybės susirungė A. M. Brazauskas ir V. Landsbergis. Abu kandidatai išdėstė savo programas, jiems teko pristatyti artimiausios ateities vizijas ir atsakyti į kitų deputatų klausimus. Po baigiamųjų abiejų kandidatų kalbų parlamento rūmų fojė, kur buvo pastatytos balsavimo kabinos ir balsadėžė, vyko slaptas balsavimas. Balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas užtruko apie pusantros valandos.

Visiems deputatams vėl susirinkus į posėdžių salę, prasidėjo kitas ir svarbiausias kovo 11 d. posėdis. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkas deputatas Saulius Razma paskelbė komisijos protokolą, kad 91 deputatui balsavus „už“, 42 balsavus „prieš“, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas V. Landsbergis.

Išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pažymėjo „konstruktyvaus bendradarbiavimo ir politinių jėgų konsolidavimosi“ svarbą ir pakvietė savo politinį varžovą A. M. Brazauską būti kandidatu į Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojus. Šiam atsisakius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojais buvo išrinkti Česlovas Vytautas Stankevičius (surinko 105 balsus), K. Motieka (98 balsus), Bronislovas Juozas Kuzmickas (117 balsų). Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi buvo išrinktas deputatas Liudvikas Sabutis. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius kartu su Mandatų komisijos pirmininku sudarė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą.

Senoji Lietuvos TSR Ministrų Taryba grąžino įgaliojimus naujai išrinktai Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pareigas laikinai eiti buvo pavesta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai, deputatei Kazimirai Danutei Prunskienei. Už tai balsavo 127 deputatai, tik 3 deputatai susilaikė. Po to buvo pristatytas, išvakarėse suderintas, Sąjūdžio deputatų klubo parengtų penkių dokumentų paketas dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo.

Prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip pažymi teisininkas Vytautas Sinkevičius, „reikėjo būtinai atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose išrinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“ kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų, kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios „Lietuvos TSR“ neliktų nė menkiausios sąsajos.“ Šį uždavinį atliko Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimta deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ – tai pirmasis dokumentas iš penkių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketo. Šios deklaracijos tikslą pristatė ir tekstą perskaitė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Vadovaujantis ja nuo 1990 metų kovo 11 d. 18 val. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Nors pavadinime neliko tik trijų raidžių (TSR), tačiau tai parodė, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio institucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas tapo pirmuoju 1990 m. kovo 11 d. atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu. Deklaracija buvo priimta vardiniu balsavimu: „už“ balsavo 126 deputatai, prieš nebalsavo nei vienas, susilaikė 6, vienas biuletenis buvo negaliojantis.

Pirmuosiuose demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinkti Lietuvos TSR deputatai, netrukus taps nepriklausomos Lietuvos Respublikos parlamentarais. Jono Juknevičiaus nuotrauka

Priėmus deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“, kitas svarbus žingsnis buvo įstatymo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ priėmimas. Šis įstatymas buvo priimtas siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės Nepriklausomybė bus atkuriama. Šio įstatymo projektą, pasiūlius Lietuvos pasiuntinybės Jungtinėse Amerikos Valstijose patarėjui S. Lozoraičiui, parengė Sąjūdžio deputatų darbo grupė. Įstatymas buvo priimtas vienbalsiai, visi 133 deputatai balsavo „už“.

Paskelbus balsavimo rezultatus, audeklu buvo uždengtas posėdžių salėje (dabar – Kovo 11-osios Akto salė) kabojęs sovietų Lietuvos herbas, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus pasveikinusi politinė kalinė Jadvyga Bieliauskienė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui įteikė Lietuvos Respublikos herbą – Vytį.

Priėmus įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, sekė trijų, glaudžiai susijusių, dokumentų projektų dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, pristatymas ir svarstymas. Juos pristatė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Č. V. Stankevičius, vienas iš darbo grupės, rengusios pagrindinių nepriklausomos valstybės atstatymo dokumentų projektus, narys. Galutiniams teisės aktų variantams parengti buvo sudaryta redakcinė komisija. Deputatas Arvydas Leščinskas pasiūlė pagrindinį dokumentą dėl Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo vadinti ne nutarimu, kaip buvo projekte, o Aktu. Apie 21 val. buvo pristatyti, jau galutinai dokumentų projektai suderinti redakcinėje komisijoje. Deputatas Česlovas Juršėnas pasiūlė, dėl šio Akto balsuoti vardiniu balsavimu. Balsavimas prasidėjo kovo 11-osios vakarą, apie 22 valandą. Deputatams buvo išdalintos vardinio balsavimo kortelės, o jas užpildžius, prasidėjo balsų skaičiavimas.

22.44 val. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis paskelbė vardinio balsavimo rezultatus: „už“ Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimą balsavo – 124 deputatai, susilaikė – 6, prieš nebalsavo nei vienas. Pirmininkas skelbdamas rezultatus skaitė deputato pavardę, šis atsistodavo taip patvirtindamas savo parašą kortelėje. Po balsavimo rezultatų paskelbimo posėdžių salėje buvo iškelta Lietuvos valstybės vėliava – trispalvė.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ de jure buvo atkurta valstybės nepriklausomybė. Viena iš Akto nuostatų skelbė, kad: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.“ Netrukus deputatas Virgilijus Čepaitis pasiūlė Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“ pasirašyti ne tik Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui ir Tarybos sekretoriui, kurių parašais buvo tvirtinami priimti teisės aktai, bet ir visiems balsavusiems „už“. Taip atsirado antrasis 1990 m. kovo 11-osios Akto variantas su balsavusių „už“ parašais. Visi balsavusieji už šį Aktą vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Valstybė negalėjo būti be Konstitucijos, todėl būtinai reikėjo nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė turi Konstituciją. Siekiant dar kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, buvo sutarta atkurti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui. Už įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ balsavo 128 salėje buvę deputatai. Deklaravus konstitucinį tęstinumą, teko pripažinti, kad 1990 metų Lietuvos Respublika negali gyventi pagal 1938 metų Konstituciją, todėl netrukus priėmus Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kitaip Laikinąją Konstituciją, buvo sustabdytas 1938 metų Konstitucijos galiojimas.

Tos dienos posėdis baigėsi priėmus Kreipimąsi į pasaulio tautas, kuriame skelbiama: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.“ Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų skirstėsi jau naktį iš kovo 11-osios į kovo 12-ąją, prie rūmų jų laukė ir sveikino nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvo nuotraukos

1990 m. vasario 24 d. vykusiuose rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Ukmergės rajono teritorija buvo padalinta į dvi rinkimines apygardas – Nr. 118 Ukmergės ir Nr. 119 Smėlių.

Ukmergės rinkiminėje apygardoje kandidatavo Jonas Bražinskas, Juozas Gedeikis, Kęstutis Grinius, Juozas Nekrošius ir Mindaugas Mykolas Tamošiūnas. Apygardos sąrašuose buvo įrašyti 18 835 rinkėjai, balsavo 14 563.

Surinkęs 7 298 balsus, Aukščiausiosios Tarybos deputatu buvo išrinktas nepartinis Kęstutis Grinius, tuometis Užugirio devynmetės mokyklos direktorius. Jį kandidatu į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą iškėlė Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Ukmergės apskrities taryba.

Smėlių rinkiminėje apygardoje kandidatavo Liuda Arlauskienė, Alfonsas Bernotas, Juozapas Budrikis, Stasys Jackūnas ir Kazimieras Saja. Apygardos sąrašuose buvo įrašyti 19 535 rinkėjai, balsavo 15 631.

Surinkęs 10 473 balsus, Aukščiausiosios Tarybos deputatu buvo išrinktas vilnietis nepartinis rašytojas Kazimieras Saja. Jį kandidatu į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą iškėlė Lietuvos tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus valdyba ir Ukmergės remonto mechaninės gamyklos darbuotojai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Kęstučio Griniaus (Ukmergės rinkimų apygarda Nr. 118) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė.

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Kazimiero Sajos (Smėlių rinkimų apygarda Nr. 119 / Ukmergės rajonas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė.

Lietuvos Respublikos Seimo archyvas