Laimos Dzigaitės „Žolynų psalmės“

Kristina DARULIENĖ

 

Laima Dzigaitė – ukmergiškiams gerai žinoma menininkė, kurianti „žolynų grafiką“. 2024-ųjų šventinį laikotarpį – nuo lapkričio 30 d. iki sausio 3 d. – jos parodą „Žolynų psalmės“ buvo galima išvysti Ukmergės dailės galerijoje, kurioje ji nemažai metų dirbo, kuruodama įvairias dailės parodas, telkdama menininkų bendruomenę.

2024-ieji – dvigubo jubiliejaus metai! Praėjusią vasarą L. Dzigaitei nušvito 70 metų sukaktis ir lygiai 30 metų, kaip jubiliatė pradėjo kurti įvairius menus, o vėliau ir savo žymiuosius paveikslus iš džiovintų žolių. Surengta paroda, visą eksponavimo laiką lydima meninių edukacijų, yra puiki proga susitikti, pabendrauti, susiburti bendram kūrybiniam veiksmui ir pasisemti patirties iš patyrusios menininkės.

L. Dzigaitė gimė 1954 m. Ukmergėje. 1972 m. išvyko į Kauną, kur baigė A. Martinaičio dailės mokyklą. Vėliau dirbo S. Žuko aukštesniojoje meno mokykloje. Savo namuose Ukmergėje, Bažnyčios gatvėje, kuria ir dabar. Jos asmeninėje erdvėje yra įkurta galerija, kurioje eksponuojami jos ir bičiulių menininkų kūriniai, kieme auga įvairūs augalai, kuriuos autorė naudoja savo darbams.

Per gana ilgą kūrybinių ieškojimų laiką autorė išbandė įvairias dailės technikas: nuo grafikos, akvarelės, fitodizaino, batikos iki drožybos. Tačiau jau bene 20 metų kuria neįprasta technika, kurią dailininkas Vaidotas Žukas yra pavadinęs „žolynų grafika“. Menininkė įkvėpimo semiasi iš gamtos, darbams naudoja džiovintus augalus, žolynus, juos klijuoja ant kartono, kurį prieš tai nuspalvina sausomis pastelėmis.

„Mano kūrybos įrankiu ir įkvėpimo šaltiniu yra žolynai. Jie – kaip neregimojo Kūrėjo regimi ženklai, atveriantys rojų žemėje. Savo paveikslais noriu kalbėti apie tai, kaip svarbu mylėti ir kasdien stebėtis mums dovanojama nuostabia gamta. Kuriu tik žiemą, kai gamtoje gyvybė užmiega – mano dirbtuvėje žolynai prisikelia kitokiam gyvenimui, o vasaromis renku augalus savo paveikslams ir juos džiovinu”, – pasakoja dailininkė.

Nuo 1993 m. autorė yra surengusi daugiau nei 30 personalinių parodų įvairiose Lietuvos vietovėse, darbus pristatė ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Menininkė apipavidalino nemažai knygų. 2007 m. L. Dzigaitei suteiktas meno kūrėjos statusas. Dailininkę globoja galerija „Aukso pjūvis“.

Analizuojant L. Dzigaitės kūrybą, tiek senesnę, tiek dabartinę, konstatuotina, jog joje išlieka tos pačios temos: ryšio su Dievu ieškojimas, piligrimystė, atsidavimas artimui, ryšys su protėviais per šventųjų atvaizdus. Dažnai sutiksime Marijos atvaizdą, nusėtą žvaigždžių nimbais, augalų votais, karūnomis, subtiliai ornamentuotomis besiplaikstančiomis tunikomis. Dažnas jos kūriniuose ir valtelės simbolis, kuriuo autorė tarsi norėtų įkūnyti patirtas fizines ar dvasines keliones. Jos kūriniuose sutiksime ir Dievo atvaizdą, tačiau jis dažniau ne tiesioginis, o jaučiamas efemeriškoje aplinkoje. Autorė nemėgsta vaizduoti tiesioginės kančios, emocijų. Ji mieliau renkasi dvasinį ramų kalbėjimą. Ramybė atsispindi ir jos spalviniuose kolorituose. Autorė nenaudoja iššaukiančių ryškių spalvų, emocingų linijų ar kontrastingų dėmių. Jos kūriniuose dažnai viena dominuojanti spalva subtiliai skaidosi į šimtus vos juntamų atspalvių ir neįpiešiamos jokios kontrastuojančios spalvos. Kūriniams būdingas faktūriškumas, svarbi pati medžiaga.

Kurdama paveikslą autorė pirmiausiai subtiliai išmargina švelniai tonuoto kartono paviršių, įtrindama sausą pastelę ir sukurdama rūko nuotaiką. Dažniau tas pagrindo koloritas kiek primena vėlesniųjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikinių ciklų spalvas. Kai fonai būna pilnai spalviškai paruošti, tuomet Laima išsidėlioja daug dėžučių, pripildytų džiovintų augalų ir popieriaus lakštų, prie kurių dar prikibę džiovinami augalai, – taip pasideda tikra kūrybinė meditacija. Procesas ilgas, reikalaujantis susikaupimo ir kantrybės. Medžiagos įkvepiančios, tačiau ir labai trapios. Reikia ir gerų akių, ir pinceto, ir maksimalaus įsijautimo-pajautimo…

Paskutiniuose dviejuose kūrybos cikluose Laimos kūriniuose šalia žolynų kartkartėmis įsiterpia audinio skiautelės. Tai ne bet kokie audiniai. Jie apsupti istorijos. Dailininkė dažnai lankosi šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos bažnyčioje, yra aktyvi jos narė. Malda ir tarnystė yra svarbi jos gyvenimo dalis, todėl neatsitiktinai būtent jai buvo patikėtos sunykusių bažnytinių rūbų skiautelės. Siuvinėto, įmantriai išausto šilko, brokato spindesys, susiliejęs su išdžiūvusia vėjo nugairinta augmenija, L Dzigaitės kūriniuose dar stipriau kuria ikoniškumo atvaizdą. Per 30 kūrybos su žolynais metų dailininkė tobulino ir savo kūrinių išliekamumo būdus ir technikas. Pirmieji darbai buvo nedidelio formato, blukdavo nuo saulės. Vėliau autorė daug konsultavosi su restauratoriais, floristais dėl įvairių augalų džiovinimo, tinkamos terpės jiems sukūrimo. Šiandien Laimutės kūriniai yra labiau patvarūs ir mažiau pažeidžiami, autorė surado patikimą būdą net reljefinių paveikslų kūrimui. Dailininkė puikiai pažįsta lietuviškų augalų įvairovę, ji žino ir moksliškus, ir romantiškus-liaudiškus jų pavadinimus: Marijos ašaros, katpėdėlės, blizgės arba pinigėliai, čebatėliai… O ir pati autorės pavardė yra kilusi iš dzūkiško žodžio „dziegas“ – daigas.

Paroda „Žolynų psalmės“ – retrospektyvinė. Joje autorė pateikė kūrinius iš įvairių laikotarpių. Eksponuoti patys pirmieji du darbai, sukurti 1994 m. Jie, lyginant su kitais, yra labiau minimalistiniai, tačiau visumoje neatrodo lyg sukurti dar kūrybinio kelio pradžioje. Laima išlieka tame pačiame temų rate, kuris jai artimas. Čia rasime ir prakartėlę („Prakartėlė“, 2023, „Kai dangus paliečia žemę“, 2018), ir iliustracijų švento rašto temoms („Paaukojimas“, 2019, „Aplankymas“, 2019, „Apreiškimas“, 2018, „Gimimas“, 2019, „Duonos padauginimo stebuklas“, 2022, „Vartai į Betliejų“ 2019, „Trys išminčiai“, 2021), angelų, šventųjų, Dievo, Marijos vaizdinių („Angelų Karalienė“, 2015, „Archangelas Gabrielius“, 2022, „Archangelas Mykolas“, 2020, „Giedantys angelai“, 2024, „Šv. Pranciškus“, 2023 m., „Šv. Petras“, 2023 m.), etnografinių temų, kurios yra savaip sudvasintos („Žolininkė“, 2022, „Verpėja“, 2020, „Lavandų rinkėjos“, 2014, „Garšvų rinkėjos“, 2014).

Autorė dažnai savo kūriniuose įžvelgia tam tikras būsenas. Galbūt ji pati susitapatina su šiais išgyvenimais arba sukurti kūriniai „nukelia“ į tam tikras būsenas („Tyla“, 2023, „Vėjas“, 2024, „Šviečiantis džiaugsmu“, 2024, „Pilnatis“, 2024). Laimai svarbi yra dvasinė kelionė. Dažnai jos „veikėjai“ plaukia laiveliu („Amžinybės pievos“, 2024), eina lyg piligrimai („Eisena su žibintais“, 2024, „Šventa Trejybė“ 2021). Yra vienas labai išsiskiriantis kūrinys, kuris dedikuotas garsiam Lietuvos menininkui M. K. Čiurlioniui – „Kūrėjo versmė“. L. Dzigaitė pabrėžiamai juo žavisi, nori šiuo kūriniu pagerbti didį kūrėją, išreikšti artimumą. Beje, buvo prasminga pradėti 2025-uosius šia ukmergiškės paroda vien tuo, jog Naujuosius pasitikome švęsdami šio, žymiausio visų laikų Lietuvos menininko, 150-ies metų gimimo minėjimo metus.

Parodos pavadinime yra žodis „psalmės“, kuris paraleliai nukelia mus į pamaldas šventykloje, kur galima išgirsti ypatingą rečitatyvinį giedojimą, atėjusį iš hebrajų poezijos ir giesmių. Dievo šlovės, padėkos, skundo, atgailos, meldimo, gedulo, pranašysčių turinys skrieja pro akis. Laimos žolynai paveiksluose – savotiškas šių vaizdinių išgyvenimas…

AUTORĖS nuotraukos ir reprodukcijos