Ukmergiškiai senjorai muzikos instrumentų muziejuje. Pirmas iš kairės – S. Ašmontas.

Kultūra, Naujausi

Prisilietimas prie muzikos aruodų

Janina KUPRIJAŠKINA

LPŽA rajono skyriaus pirmininkė

 

Gražią šeštadienio popietę Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA) rajono skyriaus valdybos nariai su grupe senjorų dalyvavo išvažiuojamame posėdyje, aplankydami Dainavoje esantį vienintelį Lietuvoje muzikos instrumentų muziejų, į kurį pakvietė jo įkūrėjas Stasys Ašmontas, neseniai įsiliejęs į asociacijos gretas.

Tik įžengus į pastatą į akis krenta begalybė įvairiausių instrumentų. Muziejaus šeimininkas ima į rankas įdomiausius eksponatus ir pasakoja jų istorijas, prakalbindamas kiekvieną iš jų, parodydamas, kaip gražiai jie skamba, kokius garsus galima išgauti. O kolekcija iš tikrųjų unikali: dumpliniai, pučiamieji, styginiai, mušamieji… Tai ir kinų dovanoto seniausio muzikos instrumento kopija, ir 120 metų turintis rankų darbo smuikas iš kaulo, ir fleita, kuria pagrojo apsilankiusi Kauno muzikinio teatro atlikėja. Čia vietą randa natų sąsiuviniai, muzikiniai įrašai, knygos. Tarp begalybės surinktų akordeonų pamatėme žymaus akordeonisto Stasio Stasiulio instrumentą, 1916 m. pagamintą citrą, kuria grojama su smuiko smičiumi, bajaną iš Suomijos, instrumentus, kurių tėvynė Italijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Britanijoje.

Stasys papasakojo, jog meilė muzikai jį pagavo nuo mažens. Pats išmokęs groti, instrumentų iš rankų nepaleido nei mokykloje, nei armijoje, nei dabar – jis groja su keturiolika įvairių instrumentų.

S. Ašmontui visuose muziejaus kūrimo darbuose talkinanti gyvenimo draugė Birutė su šypsena porina, jog instrumentams įsigyti, jų remontui išleidžiama daug pinigų. Negailima instrumentų ir paskolinti ar padovanoti tiems, kuriems jų labai reikia. Kad beveik visi instrumentai groja, įsitikinome paprašyti šeimininko pasirinkti mėgstamą eksponatą ir visiems kartu su juo pagroti lietuvišką „Suk, suk ratelį“. Visų kartu atliktas kūrinys mums skambėjo nuostabiai!

Kalbėjome, klausėmės, bendravome, mūsų galvose sukosi mintys, jog šis muziejus – tai puikiausia vieta ir mažųjų muzikantų – darželinukų – pamokėlėms, ir mokyklų – muzikos užsiėmimams, kur galima susipažinti su įvairiais instrumentais, jų istorijomis ir galimybėmis.

Į namus išvykome palydėti Johano Štrauso valso „Žydrasis Dunojus“ garsų – senjoras S. Ašmontas pagrojo jį diatonine armonika. Palinkėjome jam ir toliau su žemaitišku užsispyrimu kasdien pildyti muzikinius aruodus, neprarandant vilties, jog rėmėjai ir geros valios žmonės prisidės prie puikių jo sumanymų įgyvendinimo.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Atrodo keistai :
    Iš tikrųjų, tai keistokai atrodo nuotrauka, kai muziejaus įkūrėjas, žmogus atidavęs dalį savo gyvenimo šios įspūdingos kolekcijos surinkimui, stovi pastatytas kažkur pakraštėlyje. Tai tikrai nepagarba, juk galėjo žmogų įleisti fotografuotis į vidurį, kaip svarbiausią asmenį surinkusį šiuos eksponatus. Dabar viduryje puikuojasi pagyvenusios damos, kurios , akivaizdu, jaučiasi čia pačios svarbiausios. Peršasi mintis, kad svarbiausia šiai pensininkų asociacijai eilinį kartą spaudoje pasireklamuoti, kad, neva, kokie jie aktyvūs ir reikšmingi.. Na, o tas žmogelis nudelbtomis žemyn akimis, nustumtas stovi kažkur pakraštėlyje... Liūdnoka, kad taip dažnai save spaudoje besireklamuojančios asociacijos pensininkai, pamiršta elementarius pagarbos kitiems ir etikos normas...

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas