Performanso emocijos bei užkulisiai: ,,Idėja kilo iš asmeninės patirties“

Stela MALYŠKO

Vilniaus universiteto studentė

Rugsėjo 24-ąją ukmergiškiai turėjo progą du kartus stebėti aktorės Agnės Muralytės pasirodymą. Vienas pagrindinių performanso „Je m’ évanouis/išnykstu“ objektų buvo menininko Martyno Lukošiaus pagaminta lėlė.

,,Žinojau, kad norėčiau suvaidinti vyrą. Supratau, kad tai įtikinamiau už mane galėtų padaryti lėlė”, – po pirmojo pasirodymo pasakojo aktorė.

Tai buvo pirmasis jos bandymas dirbti su lėle, dėl to šiek tiek nerimavo.

Idėjas paversti performansu menininkei padėjo režisierė iš Prancūzijos – Claire Heggen. A. Muralytė atskleidė, jog idėją performansui pasiėmė iš asmeninės patirties: ,,Mano tėtis mirė prieš dvejus metus, o aš norėjau kalbėti apie jo gyvenimą, būsenas, todėl ir paprašiau menininko sukurti lėlę”.

 

Atgyjanti lėlė

Performanso metu naudojama žmogaus dydžio lėlė palaikė glaudų ryšį su publika: vienus šokdino, kitus bučiavo, o trečius netikėtai provokavo ir kvietė muštis. Menininkė sakė, jog gana dažnai pasitaiko žmonių veiduose pamatyti išgąstį, nes judanti lėlė iš šono tikrai gali priminti gyvą žmogų.

Performansą stebėjusiai ukmergiškei Vandai Tropikienei patiko tai, jog žiūrovai turėjo galimybę būti šio vaidinimo dalimi. Ji prasitarė, kad norėtų interakcijų tarp lėlės ir publikos matyti dar daugiau.

Tuo tarpu Nijolės Paškauskienės gyvenime tai ne buvo pirmas performansas, tačiau liko maloniai nustebinta: ,,Labai giliai paveikė judesys, vaizdas, tas įsikūnijimas, kad net nelabai pastebi žmogų, kuris valdo procesą, o žiūrį į pačią lėlę”.

Aktorė vaidino su menininko sukurta lėle.

Pasirodymo metu žmonių nuotaikos pastebimai kito. Įdėmiai stebinčių vyksmą žmonių veidus kartkartėmis praskaidrindavo pasirodančios šypsenos bei juokas.

A. Muralytė pripažino, jog ne visi jos artimieji mėgsta lėlės draugiją. Menininkės mama nelabai noriai pasitinką pasisvečiuoti atvykusį meno kūrinį: ,,Mama net lagaminą, kuriame yra lėlė, apkrauna visokiausiais užtiesalais ir prašo nerodyti, tikriausiai supranta, iš kur kilo idėja, ir tai jai yra labai artima“.

Įspūdžiai

Kalbinti žiūrovai minėjo, kad performansas juos vertė susimąstyti, sukėlė skirtingas asociacijas, minčių įvairovę. Ukmergiškė Asta Girnienė prasitarė jau penkerius metus dirbanti su teatru, performansais, menu. Jai šis pasirodymas atnaujino prisiminimus: ,,Performansas stipriai palietė. Esu dirbusi su rizikos grupės žmonėmis, tais, kurie yra arti savojo dugno, todėl performansą apie žmogaus savijautą, išgyvenimus galėjau palyginti su savąja patirtimi”.

N. Paškauskienė pastebėjo, kad dažnai performanso žinutė būna sunkiai įskaitoma, tačiau A. Muralytės pasirodymo pagrindinė mintis yra labai aiški.

Galimybių bagažas

A. Muralytė pasakojo pirmąją gatvės teatro patirtį turėjusi dar studijų laikais, Prancūzijoje. Menininkės teigimu, gatvės teatre, performansuose įžvelgianti daug teigiamų dalykų ir išbandymų: ,,Man labai patinka vaidinti gatvėse. Tie pasirodymai pilni iššūkių, nes turi sudominti žmogų. Smagu, kad žiūrovai laisvi – gali ateiti, išeiti, neperka bilieto, o jeigu nori, tai įmetą į kepurę, jeigu tokią turi”.

Pasak aktorės, pasirodymas su lėle tapo nauju jos pomėgiu. Ji vis ieško naujų idėjų irneketina sustoti: ,,Dabar pradėjau galvoti apie naują pasirodymą. Galbūt norėčiau dirbti su kaukėmis, nes man tai būtų nauja. Manau, kad Lietuvoje tokių teatro tradicijų yra nedaug arba aš su jomis nesusidūriau, tad man būtų įdomu panagrinėti šį žanrą”.

AUTORĖS ir Dainiaus VYTO nuotraukos