Menininkė Mone Kielė „Tikiu, kad mūza aplanko dirbančius“

Raimonda Petraitė Kielaitė, kurianti po Mone Kielė slapyvardžiu – menininkė iš Ukmergės. Nuo vaikystės lydėjęs potraukis menui išsiskleidė pradėjus mokytis dailės mokykloje. Vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademiją, Kauno fakultete baigė tapybos bakalaurą. Studijavo Vilniaus universitete, Filosofijos fakultete, kur įgijo pedagogikos kvalifikaciją.

Tapytoja aktyviai dalyvauja parodose, kuria, domisi menu bei ja supančiu pasauliu.

Su menininke kalbėjomės apie pašaukimą kurti, studijas, kūrybinį kelią, pasirinkimus.

– Kas Jums yra menas?

– Tai – būties įprasminimas. Suvokti save ir supančią aplinką pasaulio kultūros kontekste. Man, kaip meno naudotojai, jis padeda suprasti manyje esančius jausmus ir įkvepia ne tik gyventi, bet ir kurti.

– Kaip ir kada atsirado potraukis menui?

– Manau, jog labai anksti, kai dar net nesuvokiau, kad tai yra menas. Tik susidūrusi su menu jaučiau, kad man jis padeda patirti gyvenimą, jį įprasminti.

Piešiau nuo vaikystės. Tai buvo ir yra mano mėgstamiausia veikla – tarsi variklis. Su tapyba susipažinau lankydama dailės mokyklą, tapydama galiu geriau išreikšti savo mintis.

– Lankėte dailės mokyklą, ar tai buvo Jūsų pačios noras?

– Tokį norą turėjau nuo mažumės. Pagrindinis mano užsiėmimas po pamokų buvo piešimas. Į dailės mokyklą atėjau palyginti vėlai – septintoje klasėje. Tuo metu jau buvo gimęs naujas noras – išmokti groti gitara, planavau stoti į muzikos mokyklą. Bet mamos netikėtai buvau atvesta į stojamuosius dailės mokykloje. Man čia iš pat pradžių labai patiko. Per pamokas daug ko išmokau, susipažinau su įvairiais kūrybos būdais, jaučiausi esanti bendruomenėje, saugioje ir nuolat tobulėjančioje aplinkoje. Čia man įskiepijo gyvenimo vertybes.

Piešiau tiek dailės mokykloje, tiek už jos ribų, papildomai neakivaizdžiai lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje, ten apsisprendžiau, kad būtent tapyba yra mano kelias. Taip pat žinojau, kad po mokyklos stosiu į Dailės akademiją.

– Kodėl pasirinkote studijuoti būtent Vilniaus dailės akademijoje?

– Iš noro likti gimtajame krašte. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo studijuoti tapybą. Galėjau rinktis tik tarp Vilniaus ir Kauno dailės fakultetų. Pasirinkau Kauną, nes ten apsilankius per atvirų durų dienas nustebino svetinga aplinka, dėstytojai, studentai, erdvės. Ir pats Kaunas pamažu tapo vis artimesnis, mėgstamas miestas.

Po mokyklos studijos Dailės akademijoje – tikra svajonė. Visos paskaitos yra vien apie tau įdomius dalykus. Daug praktinių paskaitų, kur reikia daug piešti ir tapyti, su aistra studijuoti savo dalyką. Dėstytojai taip pat pilni aistros, grupiokų vos keli ir mes visi labai artimai bendravome, turėdavome daug įdomių pokalbių, užsimezgė draugystės.

– Ar turite žmonių, dalykų, kurie Jus inspiruoja kurti?

– Kiekviena gera paroda inspiruoja kurti. Praeiviai inspiruoja kurti, pokalbiai, knygos, muzika, išgyvenimai – savi ar nesavi. Kurti inspiruoja dauguma mano mokytojų ir dėstytojų, iki šiol kuriantys mano tapytojai kolegos ir grupiokai, kiti šios ir senesnės kartos tapytojai. Taip pat ir tie, kurių jau su mumis nėra. Užsienio menininkai, pripažinti genijai ir daug kitų.

– Kaip trumpai apibūdintumėte savo kūrybą?

– Ekspresyvi šiuolaikinė aliejinė tapyba ant drobės, kūriniais siekiu rasti ribą tarp priimtinos ir nepriimtinos estetikos žmogaus išvaizdos pasaulyje.

– Papasakokite, kaip atrodo Jūsų dienotvarkė?

– Ryte atsikeliu ir einu į darbą, po darbo pavargusi griūnu į lovą. Kitą rytą vėl einu į darbą, todėl tapau tik savaitgaliais.

Dar visai neseniai mano dienotvarkė atrodė kiek kitaip: atsikėlusi sėdavau prie kompiuterio užsiimti rašymu, maketavimu, priemonių užsakymu, skaičiavimais ar kitais su mano profesija susijusiais reikalais. Po pietų laiką skirdavau kūrybai ir tai galėjo tęstis iki vėlyvos nakties.

– Ar tapote iš pašaukimo ir kada turite noro, ar labiau todėl, kad reikia?

– Būna visaip. Praktikuoju užsiimti kūryba net tada, kai nesinori. Tikiu, kad mūza aplanko dirbančius, o atėjus įkvėpimui, būti pasiruošusiam – turėti laisvas rankas ir akis, gerai jaustis.

– Jei neklystu, pagrindinis Jūsų tapybos objektas yra žmogus ir jį supanti aplinka. Kodėl?

– Iš noro suprasti, kas ir apie ką mes esame, kokia viso to prasmė, kodėl taip yra.

– Ar emocijos, vaizduojamos ant drobės, atitinka Jūsų savijautą tapant?

– Tapau tiek savas emocijas, tiek kitų. Jos atitinka tiek, kiek pavyksta nutapyti norimą emociją.

– O personažai, kurios vaizduojate, yra išgalvoti? Gal piešiate žmones, kuriuos teko kažkada matyti, arba panaudojate jų bruožus?

– Ko gero, kiekvienas personažas, kurį vaizduoju, yra visų kažkada vienur ar kitur matytų, taip pat pažįstamų žmonių interpretacija. Naudoju realių žmonių bruožus, nes būtent tai mane domina.

– Galbūt darbai turi kokią nors žinutę?

– Dažniausiai turi, bet kartais tiesiog jaučiu, kad man reikia ,,tai“ nutapyti. Vėliau paaiškėja, kokia buvo to prasmė.

 – Iš kur semiatės idėjų tapybai ir kaip ateina mintis paveikslo pavadinimui?

– Idėjos kyla filosofuojant apie gyvenimą. Jų yra visur, svarbiausia atsirinkti, apie ką nori kalbėti, ką pabrėžti. Dažna inspiracija ateina kartu su perskaitytais ar išgirstais žodžiais, žodžių junginiais, todėl neretai pavadinimas gimsta greičiau nei pats tapybos darbas.

– Kaip vyksta tapymo procesas? Gal tai primena meditaciją?

– Mano tapybos procese yra daug susikaupimo, aplinkos paruošimo, netgi miego, mankštos, kavos. Visa tai būtų galima prilyginti meditacijai. O pats tapymas – labiau darbas.

– Esate surengusi ne vieną parodą. Kaip jaučiatės, kai pažiūrėti į Jūsų darbus ateina žmonės?

– Iki šiol didžiuojuosi kiekviena paroda, kurioje dalyvavau ar surengiau. Studijų metais mes praktikavome savarankišką dalyvavimą parodose ir jų rengimą. Žinojau, kad ateityje tai bus neatsiejama mano profesinio gyvenimo dalis. Akivaizdu, kad jeigu nori kurti, turi pristatyti savo kūrybą visuomenei.

Per paskutinius metus, per palyginti trumpą laiką, surengiau penkias personalines parodas. Galima sakyti, kad tai naujas etapas.

– Ar pradėjusi kurti tikėjote, kad tai taps pagrindiniu Jūsų užsiėmimu ir atsiras galimybė kūrybos vaisius pardavinėti?

– Tikėjau. Jaučiau, kad galiu daug, taip pat žinojau, jog man reikia daug ko išmokti, kad kelias bus ilgas, tikėjau savo jėgomis. Pardavinėti sukurtus darbus nebuvo pagrindinis mano noras. Bet laikui bėgant tai tapo galimybe remti savo kūrybos siekius ir pragyventi.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad jau išsipildė Jūsų, kaip menininkės, siekiai?

 – Esu to kelio pradžioje.

Kalbėjosi Stela MALYŠKO, Vilniaus universiteto studentė

Giedrės ŠIRMENYTĖS nuotraukos