Jubiliejinėje miestelio šventėje prisiminta praeitis, pasidžiaugta šiandiena

Nijolė STUNDŽIENĖ

Šešuoliai liepos 27-ąją minėjo 690 metų sukaktį. Rašytiniuose šaltiniuose miestelio vardas minimas nuo 1334 metų, kai Šešuolių ir Dubingių apylinkes nusiaubė kalavijuočiai. Jubiliejaus šventę organizavo šių metų sausį susikūrusi nauja Šešuolių bendruomenė. Šventės dieną gyvenvietėje skambėjo vaikų klegesys, aukotos šv. Mišios, atidarytos kraštiečių parodos, klausytasi koncertų, dalintasi prisiminimais.

Šešuolių miestelio Šv. Juozapo bažnyčioje kasmet švenčiami Šv. Onos atlaidai. Todėl jubiliejaus data ir buvo pasirinkta atlaidų išvakarėse.

Šventiniai renginiai prasidėjo vaikų žaidimų erdvėje. Jaunieji šešuoliečiai aktyviai įsijungė į edukacines veiklas, žaidimus. Vilma Grigaitė Šalčiūnienė mažiesiems pasiūlė piešinių ant veido pramogą, į kurią visi su džiaugsmu įsiliejo. Miglė Vaskelaitė pakvietė vaikus į piešimo akvarele, apyrankių pynimo edukacijas.

Į Šešuolių miestelio jubiliejų taip pat atvyko ir su susirinkusiaisiais bendravo Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos vadas Linas Kavaliauskas bei kiti nariai. Šauliai gyventojams pasakojo, kaip išgyventi ekstremalioje situacijoje, kaip naudotis kariška amunicija, demonstravo atsivežtą įrangą, kvietė įsijungti į šaulių būrį.

Miestelio buvusiems ir esamiems gyventojams, svečiams šv. Mišias aukojo Šv. Juozapo bažnyčios klebonas Vidas Bernardas Sajeta. Jis parapijiečiams dovanojo ir sakralinės muzikos koncertą „Prie gyvojo vandens šaltinio“ su atlikėja Angele Joknyte. Pirmąsias jos giesmes tikintieji išgirdo jau šv. Mišių metu.

Po jaudinančio koncerto šešuoliečiai rinkosi į minėjimą prie paminklo „Karžygys“. Skulptoriaus Viktoro Žentelio sukurtas paminklas buvo atidengtas minint miestelio 670-ties metų sukaktį, 2004 metais. Tai ant aukšto iš akmenų sumūryto pagrindo pastatytas iš pilko akmens iškaltas Lietuvos karžygys. Prie pagrindinės miestelio sankryžos, plevėsuojant vėliavai su Šešuolių herbu, kuris buvo patvirtintas 2016 metais, ir prasidėjo šventinis renginys. Jį vedė bendruomenės pirmininkė Jūratė Salickienė. Per visą gyvenvietę nuskambėjo Šv. Juozapo bažnyčios Šv. Cecilijos ansamblio giedamas Šešuolių himnas, kuriam žodžius ir muziką sukūrė kraštietis Stanislovas Markevičius.

Susirinkusiuosius su jubiliejumi pasveikino Seimo narys Juozas Varžgalys, rajono vicemeras Eugenijus Kuodelis, Seimo nario Jono Pinskaus patarėja Justina Dirsienė, Šešuolių seniūnijos seniūnė Jolanta Lukšienė, kiti svečiai.

Šešuolių bendruomenės pirmininkė J. Salickienė priminė miestelio istorinius faktus, pasidžiaugė gyventojų entuziazmu, iniciatyvumu, padėkojo prisidėjusiems prie jubiliejinių veiklų organizavimo.

„Šešuoliuose – vos trys keturios gatvelės, gyventojų mažiau nei 150, bet miestelis turi savo istoriją“, – kalbėjo J. Salickienė. Ji taip pat pasidžiaugė, kad gyvenvietėje yra ne tik garbaus amžiaus gyventojų, menančių praeitį, bet ir daugėja jaunų šeimų, yra nemažai vaikų.

Šventės dieną jos dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti net dvi miestelio gimtadieniui dedikuotas parodas. Kraštietė Aldona Savickaitė Butkuvienė pristatė savo aliejinės tapybos darbus. Šešuoliuose apsilankiusi autorė pasakojo apie paveikslus, kūrybinį procesą.

Jubiliejaus proga po atviru dangumi veikė išskirtinė buvusios Šešuolių mokyklos direktorės, istorijos mokytojos Joalitos Bačėnienės sukaupta mokinių veiklų nuotraukų, iliustracijų paroda. Eksponatus susistemino ir aprašė buvusi miestelio bibliotekininkė Elena Savickienė.

Visus maloniai nustebino ir šventinės dekoracijos – miestelio auksarankės Stanislavos Masiukienės sukurtos sapnų gaudyklės, kuriomis buvo papuošti parko medžiai. Ūkininkas Raimondas Salickas savo rankomis šiai progai iš metalo pagamino užrašą „ŠEŠUOLIAI – 690“.

Susirinkusieji į šventę buvo vaišinami ir gimtadienio tortu, kurį dovanojo Šešuolių seniūnė J. Lukšienė.

Taip pat sulaukta Ukmergės kultūros centro dovanos – Dainavos vokalinio ansamblio „Romantika“ koncerto.

Šventę vainikavo kino filmų po atviru dangumi peržiūra. Šešuoliečiams buvo pristatytas iš istorinių kadrų, videoįrašų, nuotraukų vietos gyventojos Eglės Sičiūnaitės sukurtas 20 minučių trukmės filmas apie miestelio praeitį bei dabartį, buvusius ir esamus gyventojus. Vakaras baigėsi su keliaujančiu vasaros kinu – dokumentiniu filmu „Irklais per Atlantą“.

Šešuolių bendruomenės pirmininkė J. Salickienė (kairėje) ir seniūnė J. Lukšienė vaišino jubiliejiniu tortu.

Šventę vainikavo kino filmų po atviru dangumi peržiūra.

 

Iš Šešuolių miestelio istorijos

Šešuolių vardas rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose – Hermano Vartbergės (Hermani de Wartberge) Livonijos kronikoje – pirmą kartą paminėtas 1334 m., kai Livonijos ordino kariuomenė nusiaubė Šešuolių ir Dubingių apylinkes. Šešuolių kaimas (kaimavietė) anksčiausiai paminėtas 1398 m. Vytauto privilegijoje (pakartota 1409 ir 1420 m.), 1478 m. paminėtas dvaras. Šešuolių miestelio steigėjas – Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, žinomas Lietuvos istorijoje ypač dėl to, kad Vilniuje įkūrė Jėzuitų kolegiją ir padėjo jai įsteigti akademiją, kuri per šimtmečius buvo aukščiausias mokslo židinys Lietuvoje. Jis 1561 m. iš Ukmergės pavieto bajoro Vaitiekaus Jesmano nupirko Šešuolių ežerą, aplink jį 1567 m. įsteigė miestelį, pastatė bažnyčią, įkūrė kelis kaimus. Iki XIX a. pradžios dėl didelių prievolių gyventojams miestelis skurdo ir augo labai lėtai. Dėl geografinės padėties Šešuoliai nesuklestėjo ir XIX a. Lėtai vystėsi prekyba ir amatai. Tarpukario metais Šešuoliai buvo valsčiaus centras. Sovietinės kolektyvizacijos metais miestelis buvo nugyventas – 1968 m. čia net nebuvo parduotuvės.

Nuo 1990 m., atkūrus Nepriklausomybę, Šešuoliuose, kaip ir kituose periferiniuose miesteliuose, įvyko daug permainų: atsirado ūkininkų, amatininkų, verslininkų, suaktyvėjo visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas.

Šešuolių urbanistikos kompleksas – apie 8 ha užimanti miestelio centrinė dalis iš esmės susiformavo XIV a.–XIX a. pabaigoje. Jis apima aikštę ir aplinkui esančių pagrindinių gatvių atkarpas. Čia vyrauja XX a. pirmos pusės vieno aukšto mediniai pastatai. 1969 m. miesteliui suteiktas urbanistikos paminklo statusas, nustatytos saugotinos teritorijos ribos.

Žymiausias Šešuolių miestelio architektūros paveldo objektas yra Šešuolių šv. Juozapo bažnyčia – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių barokinių bažnyčių. 1572 m. buvo pastatyta medinė tribokštė bažnyčia. Manoma, kad 1656 m. karo su Rusija metu maldos namai sudegė, nes degė visas miestelis. 1694 m. jie perstatyti. Trečioji, iki šių dienų išlikusi medinė bažnyčia pastatyta 1751 m., kuri 1884 m. buvo atnaujinta, perstatyta varpinė, šventorius aptvertas mūrine tvora. Šešuolių šv. Juozapo bažnyčios kompleksas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Šv. Juozapo bažnyčia – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių medinių barokinių maldos namų.

1934 m. Šešuolių aikštės vakarinėje dalyje, liepomis apsodintoje teritorijoje, už gyventojų suaukotas lėšas buvo pastatytas obeliskas–paminklas „Lietuvos laisvei“. Jį projektavo ir statė savamoksliai amatininkai Pranas ir Karolis Račeliai, prižiūrėjo mokytojas Pranas Lunskis. Pamink-las apsodintas 4 ąžuoliukais. Obeliskas buvo betoninis, apie 4 m aukščio, su dviem įrašais ir varine saule viršuje. Priekinėje plokštumoje buvo įrašyta: „Lietuvos / laisvei / 1918 m. / atgautai / paminėti / Šešuolių visuomenė“, užpakalinėje – „Per darbą / ir kovą / mes / laisvę / atgavom“. Paminklą puošė bareljefai – Vytis, Gedimino stulpai, Geležinis vilkas.

Obeliskas „Lietuvos laisvei“ laukia renovacijos.

Prie paminklo vykdavo šventiniai minėjimai, gegužinės, sek-madieniais po mišių grieždavo orkestras, jaunimas šokdavo. Iš toliau atvykę ūkininkai, po pamaldų ant žolės išsitiesę staltieses, vaišindavosi su kaimynais ir giminėmis iš namų atsivežtu maistu. Paminklas pergyveno karą, pokario baisumus. Deja, 1951 m. vietos valdžios nutarimu buvo traktoriais nuverstas ir užkastas (kadangi Šešuoliuose neatsirado norinčių nugriauti, kviestas žmogus iš Lyduokių). Prasidėjus atgimimui, 1989 m. atkastos paminklo liekanos, bet suniokoto obelisko restauruoti nepavyko. Veprių skulptorius Viktoras Žentelis pagal surastas detales ir senas nuotraukas atkūrė paminklą. Tų pačių metų lapkričio 20-ąją jo kopija atstatyta ankstesnėje vietoje.

Šiuo metu paminklas laukia restauracijos.

Šešuolių miestelio veikiančiose kapinėse yra Lietuvos karių kapai, nacionalinės reikšmės istorinis, memorialinis kultūros paveldo objektas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Čia palaidoti Lietuvos kariuomenės kariai, žuvę už Tėvynės laisvę 1919–1923 m. mūšiuose su Lenkijos kariuomene. Kapinėse yra ir Lietuvos partizanų Jono Pažusio-Dagio, Stasio Zarembos-Beržo, žuvusių 1947 m. Beržalotos kaime, partizano Nikodemo Bradulsko-Alksnio bei nežinomo Lietuvos partizano kapai, kurie taip pat įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

„Karžygio“ paminklas pastatytas 2004 metais tuometinio seniūno Jono Dikčiaus iniciatyva.

Nors Šešuoliuose šiuo metu nėra mokyklos, išlikę pastatai primena jos išskirtinę istoriją. Mokyklos įkūrimas sietinas su miestelio bei bažnyčios įsteigimo data – 1572 m., kuomet tuometinis klebonas buvo įpareigotas išlaikyti mokytoją ir mokyk-lą. Carinėje Lietuvoje Šešuoliai turėjo daraktorinę mokyklą, veikusią Dvarninių kaime. Ji neturėjo pastovios vietos, pamokos vyko pas sodiečius, kurių vaikai mokėsi. 1903 m. įkurta oficialioji rusiška mokykla. Tam caro valdininkai išnuomojo pusę J. Gutmano namo. Mokykla turėjo elementorių, iš kurio šešuoliškiai mokėsi rusiškai skaityti ir rašyti. 1909 m. pastatyta nauja pradinė mokykla, kurią lankė 30 mokinių. Juos mokė vienas mokytojas. 1919 m. renovuotoje mokykloje dirbo du mokytojai, mokę keturių skyrių vaikus lietuvių kalbos, aritmetikos, istorijos, geografijos ir kitų dalykų. Mokslas buvo nemokamas. Antrojo pasaulinio karo metais dalis Šešuolių miestelio sudegė, buvo nužudyti 24 šešuoliškiai. Nepaisant šių kraupių įvykių, mokykla gyvavo toliau. Karo metu Šešuolių mokiniai ne tik mokėsi, bet ir rengė sporto varžybas, vakarones. 1945–1949 – sunkiausi ir žiauriausi pokario metai. Masiniai trėmimai į Sibirą, nuolatinės stribų ir nepriklausomybės gynėjų kovos alino kraštą. Mokyk-la skurdo: trūko suolų, vadovėlių. Mokytojai buvo verčiami agituoti mokinius stoti į pionierių organizaciją, nors daugelis tėvų buvo tikintys.

1949 m. ūkininko Damulio dvaro pastate įsikūrė septynmetė mokykla, kuri 1962 m. reorganizuota į aštuonmetę, 1990 m. – į devynmetę, o nuo 1993 m. – į Šešuolių pagrindinę mokyklą. Ji 2012 m. prijungta prie Ukmergės „Šilo“ pagrindinės mokyklos kaip skyrius, vėliau uždaryta.

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ

Šešuolių bendruomenės ir redakcijos archyvo nuotraukos