Vidurvasario šventėje paminėta 525 metų sukaktis

Elena LIUTKUTĖ

Šiemet sukako 525 metai, kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti Lyduokiai. Ta proga Lyduokių kaimo bendruomenė bei Lyduokių moterų informacijos ir užimtumo klubas organizavo Vidurvasario šventę. Renginiai, kuriuos rėmė rajono savivaldybė ir Ukmergės kultūros centras, vietos ūkininkai, prisidėjo seniūnija, Vlado Šlaito viešoji biblioteka, Kraštotyros muziejus, vyko net penkias dienas.

Šventinė savaitė prasidėjo liepos 17-ąją Lyduokių bibliotekoje. Vyresnioji bibliotekininkė Janina Baškauskienė surengė fotografijų parodą „Lyduokių krašto gamtos ir kultūros paminklai fotografijose“. Nuotraukas parodai pateikė nemažai autorių – čia gyvenantys, iš šio krašto kilę fotografai.

Taip pat bibliotekoje vyksta ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Ukmergės filialo rankdarbių būrelio paroda „Darbai iš karoliukų“.

Liepos 18 dieną lyduokiečius bendruomenės pirmininkė Auksė Pusvaškienė pakvietė į ekskursiją.

„Turime gražią tradiciją kiekvienais metais aplankyti vis kitą rajono vietovę. Šiemet išvykai pasirinkome Krikštėnus. Užsukę į Birutės Narušaitienės sodybą, grožėjomės puikiai sutvarkyta aplinka, gėlynais, tvenkiniais. Svečiavomės Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės vienuolyne, apžiūrėjome, kur gyvena, rekolekcijas ir susikaupimo dienas atvykusiems rengia seserys karmelitės. Mus pasitikusi sesuo Brigita papasakojo apie vienuolyne vykstančias veiklas. Taip pat lankėmės Krikštėnų dvare, susipažinome su jo istorija, gėrėjomės puikiai sutvarkytais pastatais ir aplinka,“ – pasakojo bendruomenės pirmininkė.

Lyduokiečiai Krikštėnuose, pas seseris karmelites.

Penktadienį, liepos 19-ąją, Lyduokių moterų informacijos ir užimtumo klubas organizavo ekskursiją „Pasivaikščiojimas šimtmečių takais po Lyduokius“. Susirinkę prie Gedimino pilaitės, ekskursijos dalyviai klausėsi gidės Vidos Meliūkštienės pasakojimo apie reikšmingiausius Lyduokių, kurie neatsiejami nuo čia esančio dvaro, istorijos faktus, po to visi kartu aplankė žymiausius miestelio objektus.

Vakare lyduokiečių laukė vokalinio moterų ansamblio „Romantika“, kuriam vadovauja Loreta Talutienė, koncertinė programa bei vasaros kinas. Susirinkusieji parke, prie Gedimino pilaitės, žiūrėjo dokumentinį filmą „Irklais per Atlantą“, pasakojantį apie istorinę Aurimo Valujavičiaus kelionę.

Liepos 20-ąją pristatytas projektas „Lyduokių 525 metų atminimo įamžinimas“. Prie seniūnijos buvo pastatytas tautodailininko Stanislovo Zinkevičiaus sukurtas dekoratyvinis medinis suolelis. Jį atidengė Seimo narys Juozas Varžgalys ir rajono savivaldybės meras Darius Varnas. Lyduokietės seserys Laima Maskoliūnienė ir Filomena Kačinskienė atliko šviesios atminties mokytojos Natalijos Gudauskienės žodžiais sukurtą dainą apie Lyduokius. Svečiai pasidžiaugė, kad vietos žmonės puoselėja istorinę atmintį, linkėjo, kad šis atminimo ženklas lyduokiečiams bei atvykusiems svečiams primintų reikšmingą sukaktį, taip pat kviestų atsisėsti, pailsėti, pabendrauti, pasikalbėti, prisiminti…

Vidurvasario šventę papuošė nuotaikingas atlikėjo Ryčio Cicino koncertas.

Sekmadienį Lyduokių gyventojai, kraštiečiai, atvykę svečiai dalyvavo Šv. Mykolo arkangelo bažnyčioje vykusiuose Šv. Marijos Magdalietės atlaiduose.

Dainiaus VYTO, Lyduokių bendruomenės ir rajono savivaldybės nuotraukos

Susirinkusieji klausėsi vokalinio moterų ansamblio „Romantika“ koncertinės programos.

Šventę papuošė nuotaikingas R. Cicino koncertas.

Renginyje dalyvavo vietos gyventojai, sulaukta kraštiečių ir svečių.

Lyduokių dvaro alėja.

2020-iais patvirtintas Lyduokių herbas. Jis atspindi gamtą (Felinkos ir Lentvorų ąžuolai), kryždirbystės tradiciją ir legendinį vietovės pavadinimo kilmės aiškinimą (nuo žodžio „lydimas“).

Lyduokiams – 525 metai

Lyduokių dvaras žinomas jau Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais. Yra išlikusi Lyduokių vaito knyga iš XVI a. Istoriniuose šaltiniuose Lyduokių vardas pirmą kartą paminėtas 1499 m. – tuomet dvarą valdė Bagdonas Petkevičius. Nuo XVI a. minimas ir Lyduokių kaimas. XVII a. pirmoje pusėje dvaras priklausė Padlevskiams; vienas iš jų – Henrikas – 1623 m. pastatė mūrinę bažnyčią ir aptvėrė dvarą nauja mūrine-akmenine tvora. Vėliau Lyduokius valdė Dambrauskai. 1738 m. ūkį nupirko Kristupas Marikonis. Po jo vaikų dvare šeimininkavo Pliateriai ir Lopacinskiai.

Lyduokių dvaras labiausia suklestėjo XVIII-XIX a., valdant grafui Bistromui, nuo 1870 m. – jo žentui grafui, karo inžinieriui, generolui Henrikui Vainickiui, nuo 1907 m. – grafui Mykolui Stanislovui Kosakovskiui.

Dvaro valdytojas Faustas Olejarčikas grūdų sandėlio bokšte įrengė observatorijos bokštą. Mykolas Stanislovas Kosakovskis (1883-1962), dvarininkas, visuomenės ir politinis veikėjas, Lenkijos diplomatas, bankininkas, buvo Stanislovo Kazimiero ir jo antros žmonos Michalinos Zaleskytės sūnus. Baigęs Varšuvoje gimnaziją, studijavo agronomijos mokslus Rygoje ir teisę Fryburge (Šveicarija). Nebaigęs mokslų, 1906 m. apsigyveno tėvo dvaruose Kauno apskrityje. Vykdė įvairias visuomenines pareigas: Ukmergės apskrities taikos teisėjo, buvo Kauno žemės ūkio draugijos, kredito draugijos nariu, savo Lyduokių dvare skyrė 50 ha žemės ir pinigų sumą Kauno žemės ūkio draugijai sukurti pavyzdinę bandomąją fermą. Dvaro palivarke Felinkoje veikė avių veislininkystės ūkis. 20 a. pradžioje dvare turtingų bajorų vaikai studijavo žemės ūkio mokslus. Pirmojo pasaulinio karo metu M. S. Kosakovskis dalyvavo evakuacinėse komisijose, įvairių lenkų organizacijų veikloje Vilniaus krašte, vėliau – diplomatinėje tarnyboje. Nuo 1927 m. iki Antrojo pasaulinio karo ir kurį laiką po karo dirbo bankuose Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje.

Lyduokių dvaro rūmus 1881 m. projektavo kviestinis prancūzų kilmės architektas iš Peterburgo Leontijus Benua (1856-1928), taip pat suprojektavęs ir Lyduokių bažnyčią. Neogotikinio stiliaus dviaukščiai rūmai buvo mediniai, o ūkiniai pastatai mūriniai. Dvaro arklidės pastatytos 1882 m. Tai unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba. Analogiškas statinys yra tik Žagarės žirgyne.

XIX a. dvare buvo turtinga biblioteka (dalis rinkinių, taip pat observatorijos įrenginiai atiteko Vilniaus universitetui). XIX a. viduryje buvo įkurtas apie 3 ha gražus parkas su savita keturių tvenkinių sistema. Pasodinta nemažai medžių iš kitų kraštų, kurie auga ir dabar. 1911 m. dvarininkas atidarė pradžios mokyklą, kurioje galėjo mokytis visi norintieji krašto vaikai. Dvaras nuo 1922 iki 1934 m. priklausė valstybei. 1931 m. dvare ėmė veikti pradžios mokykla. Kadangi ji ėmė griūti, tai naujojo dvarininko ir valstybės iniciatyva buvo pastatyta naujoji. Iš dvaro mokykla galutinai išsikėlė apie 1936 m.

1934 m. dvarą įsigijo architektas Karolis Reisonas, kuris mėgino atstatyti per Pirmąjį pasaulinį karą beveik sugriautus rūmus. Dvaro darbų nespėjo baigti, nes atėjo lemtingieji 1940 metai. Inžinierius K. Reisonas su šeima pirmosios sovietų okupacijos metais išvyko į Vokietiją, bet Lietuvą okupavus vokiečiams, vėl grįžo. Kurį laiką gyveno dvare. 1944-ųjų vasarą, artėjant frontui, K. Reisonas išvyko į Austriją. Pokariu rūmai ėmė sparčiai nykti ir buvo nugriauti. Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu dvare buvo ūkio centras. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pastatai privatizuoti, dalis neprižiūrimi sunyko.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ