Nuostabi dovana – kelionė į prezidento gimtinę

SKAITYTOJO NUOMONĖ

Janina BREIVIENĖ

Gydytoja

 

Gimtadienio proga dukra padovanojo kelionę į… prezidento Antano Smetonos dvarą. Vaikystėje neretai girdėjau, kaip tėveliai, kaimynai, giminės… visi su meile prisimindavo „kaip buvo prie Smetonos…“

Ant Lėno ežero kranto, Užulėnio kaime, Ukmergės rajone, iki šiol stovi prezidento A. Smetonos vasaros rūmai – kuklūs ir moderniški, suprojektuoti Lietuvos architekto, dviejų aukštų – sau ir svečiams. Žemės sklypą rūmams padovanojo Lietuvos žmonės. Tautininkų iniciatyva buvo išleistas 5 litų dovanos ženklas. Surinkus 80 tūkstančių, už juos iš Radvilų nupirko žemę.

Tarybiniais laikais ten buvo įvairios veiklos. Norėjo nugriauti laiptus į antrą aukštą, jau buvo atvežtas ir cementas, bet staiga jis kažkur dingo… Taip liko seni ąžuoliniai laiptai. Sąjūdžio metu rūmus apleido, net stogas prakiuro, kol pagaliau 2014 metais, valdant prezidentei Daliai Grybauskaitei, buvo parengtas ir patvirtintas projektas rūmų remontui.

Su didele meile gidai pasakoja, koks kuklus buvo prezidentas, kaip pas jį ateidavo eiliniai kaimiečiai su patarimais ir pasiguodimais… Kaip tauta birželio 13 dieną švęsdavo prezidento vardanienius, kokios vaišės būdavo rengiamos visai Lietuvai sodų žydėjimo metu… Užplūdus raudonajam marui, viskas buvo sunaikinta, net nuotraukos, kuriose žmonės fotografavosi su prezidentu – sudegintos, nes tai – tiesus kelias į Sibirą…

A. Smetona pasižymėjo lėtu būdu ir ramiu galvojimu. Gyveno labai kukliai, buvo labai taupus. Jo mėgstamas valgis – bulvės su rūgpieniu. Svečius vaišindavo kaip priklauso. Daugelis to meto aukštuomenės gyveno daug geresnėse sąlygose.

Visi prieškario prezidentai buvo išsilavinę; mokėjo po kelias kalbas, buvo puikūs diplomatai, išmanė šalies ir užsienio politiką. Jie galvojo ne apie save, bet apie tai, ko tuo metu reikėjo LIETUVAI. Prezidentui priklausė per metus organizuoti keletą medžioklių. Dalindami laimikį, padėdavo prie prezidento kojų sumedžiotą žvėrelį. Tai jūsų laimikis, – sakydavo. Bet prezidentas juokaudavo: aš juk net neiššoviau… Įrengiant parko takus, jei ten būdavo medis, prezidentas prašydavo jo neliesti, bet pasukti taką…

Mažažemių valstiečių šeimoje gimęs A. Smetona buvo šeštas vaikas. Jis galėjo, bet netapo dvasininku. Peterburge įgijo teisininko specialybę, mokėjo 9 kalbas. Lietuvos humanitarinių mokslų fakultete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Vertė Platono veikalus, kitus graikų filosofus. Buvo Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaras.

Prieškario prezidentūroje dirbo 17 žmonių. A. Smetona suvakarietino ir sulietuvino Lietuvą.

Prezidento pareigas A. Smetona ėjo iki 1940-ųjų birželio, kai SSSR paskelbė Lietuvai ultimatumą. Jis siūlė ginkluotą pasipriešinimą, atmesti ultimatumą, bet prezidento nepalaikė nei kariuomenė, nei vyriausybė. Beliko pasitraukti. A. Smetonos nuomone, tik vienoda disciplina užtikrina atsakomybę, o kolektyviniai sprendimai įneša sumaištį.

Pasitraukiant iš Lietuvos su šeima ir artimaisiais pasienyje buvo sulaikytas savų pasieniečių, Vokietijoje raginamas neužsibūti. Nė viena valstybė nenorėjo pyktis su Hitleriu ir Stalinu. Prezidentui trūko lėšų net kelionei į JAV.

Priverstas emigruoti, išduotas savųjų jis rašė atsiminimus, straipsnius lietuvių spaudai. Ten prezidentą palaikė tik tautininkai. Didelio pasipriešinimo sulaukė iš Lietuvos pasiuntinio JAV Povilo Žadeikio. Jis stengėsi izoliuoti prezidentą nuo politinio gyvenimo, net nepriėmė jo į Lietuvos atstovybės rūmus JAV, kur buvo 30 kambarių. Prezidento šeima neturėjo kur ir už ką gyventi. Amerikos lietuviai skundė A. Smetoną FTB kaip komunistų agentą. Tai pakenkė Lietuvos interesams. Prezidento šeima visą laiką gyveno nepritekliuje. Šeimos nariai buvo priversti paneigti nuolatinius šmeižtus ir juodinimus. Sovietų propagandos skleidėjai tęsia savo šmeižtus iki šiol.

Amerikoje A. Smetona susitiko su prezidentu Franklinu Delanu Ruzveltu ir pasiekė, kad JAV niekada nepripažino sovietinės okupacijos, leido finansuoti Lietuvos aukso atsargomis diplomatų veiklą, atstovavo visoms trims Baltijos valstybėms. Ne visi elgėsi kaip P. Žadeikis. Buvo žmoniškų gerumo pavyzdžių.

A. Smetonos mirtis 1944 metų sausio 9 d. apgaubta mistikos. Užduso savo namuose gaisro metu. Jis buvo nepatogi figūra sovietų invazijai, dar galėjo sugrįžti į valdžią. Tuo pat metu sudegė prezidento tėviškė. Liko pamatai, šulinys, senos obelys… Iškilmingiausiai Lietuvos prezidento A. Smetonos mirtį paminėjo Urugvajaus prezidentas dr. Juan Jose de Amezaga. Jis įsakė virš visų sostinės pastatų, tvirtovių, karo laivų pusiau nuleisti vėliavas, iki saulė nusileis kas 15 min. saliutuoti patrankomis…

Sovietų propaganda gyva ir šiandien – kritika ir begėdiškas šmeižtas. Būti Smetonomis ir šiandien yra didelis iššūkis. Pamenu, mokydamasi Kauno medicinos institute iš studentų girdėjau, kad čia mokosi A. Smetonos giminaitis, kuriam daugelį metų buvo užvertos durys į aukštąjį mokslą, kol nepasikeitė pavardės į motinos…

Darbai – gerbiami, nuopelnai – neginčijami. Užulėnyje stovi A. Smetonos pastatyta moderniška mokykla, čia menami kiti kilnūs jo darbai, dovanos tėviškei.

Šviesus ir skausmingas tautos mylimo prezidento atminimas vėl atgijo be baimės būti sunaikintiems, sudegintiems, ištremtiems…

Šiemet sukanka 150 metų nuo A. Smetonos gimimo ir 80 metų nuo tragiškos mirties. Laisvos Lietuvos Seimas paminėti šias datas pamiršo, neatsirado vietos joms tarp svarbių 150 atmintinų dienų.

Istorikas Algimantas Kasparavičius teigia, kad Lietuva Europoje unikali šalis, sostinėje neturinti deramo atminties įvertinimo pirmajam prezidentui ir paminklo nežinomam kariui, prie kurio galėtų atiduoti pagarbą užsienio valstybių prezidentai…

Nuotrauka iš redakcijos archyvo