Romo Railos mėnesienos

Alfas PAKĖNAS

 

Rugpjūtis klestelėjo į ruginių šiaudų kupetą, sukrautą paklaimėj. Tie šiaudai dar sklidini vasaros šilumos ir grūdų kvapo. Ir pats vidurdienis malonus, geltonas, prisigėręs saulės. Tokį vidurdienį poetas Romas Raila traukia iš priemenės dviratį ir mina Siesikų ežero link. Neužilgo, anot jo paties, jau „plūduriuoja“ ežere. Turi jis ten pasirinkęs ramų paežerės kampelį, nendrių užgultą priėjimą prie vandens. Tuomet jo nei surasi, nei prišauksi. Nes ir telefoną palieka namie. Kartais ten, ant kranto, priglunda krūtine tiesiai prie vešančių ir gydančių žolynų lyg tas sužeistas žvėris iš vieno jo paties eilėraščio: tarp medžių tų įlindęs serga/ šunų sukandžiotas žvėris. Ta eilutė tinka ir jam pačiam. Romo poezijoje kitaip ir negali būti – kiekvienas žodis iškentėtas, apgalvotas, atgaivintas. Kaip tos tėviškės ežero bangelės, kurios jį traukia savo skaidrion sietuvon, dvelkia minkštu ajerų vandeniu, ištrenka kūną ir sielą, suteikia krikštą ką tik užsimezgusioms metaforoms. Metaforas juk reikia krikštyti. Jos gyvos. Jos turi ilgai gyventi ir gaivinti žmogaus dvasią. O gaivus vanduo sugrąžina ilgesį gyvenimui, atstato jėgas, ir Romas nuo ežero grįžta pažvalėjęs, kaip žiemą būna po kaimiškos pirties – ten pabuvęs lyg ir atjaunėji. Savaitgaly 18 kilometrų atmynęs į mano vienkiemį, žinau, kukliai, lyg tarp kitko, pasakys: šią vasarą ežere plūduriavau jau 53 kartus. Kitą savaitgalį prie to skaičiaus prisidės dar keletas tų „plūduriavimų“ – plaukiojimų ežere.

Romas šioje žemėje turi du ištikimus palydovus – dviratį ir ežerą. Ir vidurnakčio žvaigždynus, kurie minimi jo eilėraščiuose, nes lydi naktinėse kelionėse. O ežeras grįstas daugiau sezonine simpatija – kaip ir pečkurio darbas, kurį Romas vertina ir saugo. Čia dirba vienas, visur tylu, ramu, miestelis miega, todėl, prižėręs į ugniakurą anglių, gali ilgai žiūrėti į ugnį. Daug ką ten pamatai. Kaip ir ežero vandeny. Romas – tylos, susikaupimo ir vienatvės žmogus.

O dviratis – jam lyg brolis. Nusipirko už gautą Vlado Šlaito literatūrinę premiją. Važinėdamas po visą kraštą poetas pradėjo savo galvoje daugelį dabar skaitytojų jau pamėgtų eilėraščių, minties paradoksų, šviežių, netikėtų metaforų, susikūrė ne vieną foninį vaizdą būsimam eilėraščiui. Pagaliau – savo, kaip talentingo poeto, įvaizdį. Mina Romas Atkočių kaimo vieškeliu, mėnesiena nušviečia jam kelią, mėnulio šviesoje suopio sparnas blyksteli ant elektros stulpo. Manau, kad jo eilėraštis „Mėnesienoje“ būtent parašytas važiuojant dviračiu į Paužuolių vienkiemį. Ir pats Romas tai pripažino.

* * *

Šitie pilki topoliai prie plento

dabar yra kiparisai.

 

Šitos pilkos pakelės dulkės

dabar yra aukso smiltys.

 

Šitie kolūkio karvidės griuvėsiai

dabar yra Akropolis.

 

Šitie karklų krūmynai

dabar yra laurų giraitės.

 

Šitie du jaunuolių siluetai

dabar yra angelai.

 

Šitas lengvas jų flirtas

dabar yra poezija.

 

O drūtas kirmis drėgnoje landoje

yra meilė.

 

Virpėkite, sielos!

Plazdėkite, širdys! –

Dar toli už kalnų

psichiatrė Aurora.

Taip ir regiu, kaip šį tyro grožio eilėraštį viename Druskininkų poezijos rudenyje, pasišalinęs nuo kitų, gilų vidurnaktį įsikniaubęs į Romo dovanotą savo kūrybos rinktinę, skaito poetas Tomas Venclova, gerų metaforų autorius. Sukūręs jų daugybę savo poezijoje. Reiklus žodžiui. Girdėjau, kad sužavėjo jį dar mažai kam žinomas provincijos poetas, apie kurį niekas nėra parašęs rimto rašinio ir plačiau pranešęs visiems gerąją naujieną apie jauną talentą.

Tik per aršiausius sausio–vasario pustymus nutrūksta Romo migracija po savo kraštus ir link Paužuolių kaimo. Tik pačiame viduržiemyje, kai Viliukų ir Vieversos miškuose pradeda per rują stūgauti vilkai, o speigas pradeda lieti kaimo pastogių varveklius, dviračiui leista pailsėti – pasnausti priemenės prieblandoje, sapnuojant vieškelius, plentus ir medžių šaknim išraizgytus, užsnigtus miškų keliukus. Romas, galima sakyt, yra vienkiemio poetas – kaip ir jo buvę pažįstami Stasys Stacevičius, Antanas Kalanavičius. Pats jokio gyvūno nelaiko, bet kas pavasarį su broliu Antanu sėja, sodina, ravi, laisto ir patys prisiaugina reikalingiausių daržovių. Kuo būtiniausiai – svogūnų. Svogūnas yra svogūnas, sako Romas. Jų laiškus, o žiemą ir pačius svogūnus – traškančius, varančius iš akių tyrą ašarą, broliai vartoja kone kasdien. Šiaip jau Romas nei medžioja, nei meškerioja, nes laukiniai žvėrys ir paukščiai, ežero žuvys yra jo broliai bei seserys. Tačiau mėgsta grybauti, ir rudeniop Railų gryčia pakvimpa baravykais iš Vieversos miškų – virtais sriuboje, troškintais su bulvėmis ar džiovintais prie pečiaus.

Kiekvieną rudenį Romas tarsi tikras vyndarys pasigamina po keletą butelių obuolių, aviečių ir vyšnių vyno, kuriuo sužavėtų patį išrankiausią gėrėją. Šis darbas jam irgi savotiška kūryba, kaip ir eilėraščių rašymas. Vyną kruopščiai prižiūri – košia, pilsto, leidžia pakvėpuoti, atsigerti šviesos – ir vėl į tamsius butelius kaip kokius biblijinius vynmaišius. Pats Romas geria nedaug – lyg kolibris nektarą iš žiedo. Bet jo vyno, su metais virstančio savotišku menu, yra ragavę ir bičiuliai, ir Vilniaus poetai.

Romas labai taupus. Rūko į tris dalis skutimosi peiliuku supjaustytas „Astros“ cigaretes, kurias vadina cigarkauliais, įdeda į iš dantų pastos tūbelės pasigamintą „cigarniką“ – kandiklį. Poetas dažniausiai dėvi juodą švarką su nuolatos pastatyta apykakle, baltus, paties išsiskalbtus marškinius ir mėlynus džinsus, ir kepurę. Tai jo apsaugos skydas.

Negali pakęsti perdėto jausmingumo, įvairių nudailinimų, kokių nors švelnybių – nei žodžio, nei balso. Pirmiausia eilėraščiuose, kur kiekvienas žodis turi savo vietą ir prasmę. Atšviežintas ir naujai skambantis. Nemėgsta falšo ir grafomanijos, o savo pirmąją knygą, pilną talento ir tikros poezijos, pavadino „Grafo manija“. Nes iš tikro šis poetas yra dvasios grafas.

Romas gimė 1961 metų vasary, per pačius speigus, kai šeima iš tremties Igarkoje sugrįžo į Lietuvą. R. Raila save ir kitus kartais pavadina žvėreliais, kartais nori sugraužti „vieną padaržės aguoną“.

R. Railos pirmoji knyga galėjo pasirodyti žymiai anksčiau nei 1996-iais. Iš 65 rinkinyje išspausdintų eilėraščių – 60 parašyti iki 1991 metų. Gerai, kad išėjo, nors ir pavėluotai – juk tikra poezija nesensta. Spės pas savo skaitytoją. Taip ir atsitiko.

O knyga vėlavo todėl, kad pats Romas savo eilėraščių niekam nesiūlo. Jam atrodo, kad tai tas pats, kaip ir kam nors siūlyti savo apnuogintą sielą. Knygelė kukliai išleista, baltos spalvos, koks būna baltas pirmutinis sniegas. Vėliau jis prisigeria įvairių krislų ir drumzlių – susitepa. Susiteps ir ši knyga nuo daugybės skaitančiųjų rankų. Kažkas aplies vynu, kažkas gal pradegins lapą cigaretės žarija. Tik pati kūryba liks tokia akinančiai švari. Baugoka, o tuo pačiu ir knieti prisiliesti prie to baltumo – lyg prie paties poeto sielos šviesos. Romas nusipelnė šio vardo: Poetas.

Romo eilėraščius skaitė ir gaiviu talentu džiaugėsi poetas Algirdas Verba – neatlaidus kūrybos trūkumams žmogus. Būdamas Ukmergėje, jis vis primindavo Romui, kad reikia leisti savo eilėraščių rinkinį. O už delsimą vis grasindavo nušauti.

R.Raila – vienkiemio poetas. Mūsų krašto Mačernis. Jie abu kažką turi bendro. Tai labai nesunku įsitikinti bent kiek žinant V. Mačernio ir R. Railos kūrybą. Juos skiria tik laikas. Ir V. Mačernis buvo vienkiemio poetas, nes 200 jo eilėraščių iš 214 žinomų yra parašyti Šarnelėje. Tačiau vienkiemio poetų Lietuvoje yra ir daugiau. Ir, nors ir keista, visi jie saviti, turintys savo braižą, savo temas. Aukštaitijoje šalia Kamajų gyvena ūkininkas Jonas Balaišis, kuris rašo stiprius ir išgyventus eilėraščius. Poetas iš prigimties. Dzūkijoje, netoli Merkinės, gyveno savo tėviškėse poetai A. Kalanavičius ir S. Stacevičius. Taip pat vienkiemiuose.

Savo grynuoliškumu ir poetine jėga Romo pirmąją knygą „Grafo manija“ labai knieti palyginti ir su pirmuoju Henriko Radausko rinkiniu „Fontanas“, kuris buvo išleistas Kaune 1935 metais. Daugiau kaip 60 metų laiko bedugnė – ar ji ką nors gali reikšti poetų, gyvenančių pakraščiuose, sielos virpesiams ir grožio katedros statybai? Skaitant „Grafo maniją“ kyla įtarimas, kad Raila yra labai kūrybiškai perskaitęs Radauską, Mačernį, Strielkūną ir Aleksandrą Bloką. Tačiau per daug jais nesižavėdamas, susikūrė grynai savitą poetinį pasaulį – su savo metaforom, nuotaika, spalvom, kvapais ir savitu gyvenimo pažinimu. Nes per didelis susižavėjimas kito poeto kūryba pražudė ne vieną jauną talentą. Romas ta prasme sunkiai pajudinamas ir išvedamas iš savo kelio. Jis pasiėmė Radausko intelektualumą ir metaforų grožį, Mačernio filosofiškumą ir liūdesį, Strielkūno meilę gimtinei, praradimų skausmą. Pasiėmė ir nuėjo savo vieškeliais.

Romas yra vienas iš nedaugelio, kurie nemoka ir nenori didžiuotis savo talentu, bet giliai savyje jaučia tikrąją poezijos vertę ir paskirtį. Jaučia žodžio saldybę, nes poezija yra dangaus ir žemės duktė. O Romas yra žolės, sužeisto žvėries, dulkėto vieškelio, pilko Aukštaitijos miestelio ir tylaus vienkiemio ir gražios, gyvos žmogaus sielos poetas. Poezija jam viskas, nes jis nieko kito ir neturi. Tik šią padangę.

Ričardo ŠAKNIO nuotrauka