Baltai žiemos tylai

Iš rengiamos knygos „Rasos laiškai“

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

Tavo atostogų žiema… Tavo ramybė, tyla ir už lango jau kelinta diena be paliovos iš dangaus krintantys didžiuliai sniego dribsniai. Visai kaip Grenlandijoje. Tuo labiau kad šalia seno minkšto krėslo, kuriame įnikusi į knygą galėtum pratūnoti visą dieną, paliktas Peterio Hoego romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“. Nepaprasta knyga, tarytum specialiai skirta atostogoms žiemą.

Nepaprastos ir tavo atostogos. Jau gal dvidešimt metų išeini atostogauti viduržiemį. Vasarą nėra kada. Visą „šiltąjį sezoną“ tau pats darbų įkarštis. Tada tavęs geriau nė neieškoti. Užtat žiemos tyla priklauso tik tau. Su apsnigusiais senamiesčio stogais ir stogeliais, kaminais ir mažyčiais balkonėliais, kuriuos regi pro savo kambario langą, tyliai snaudžiančiu piliakalniu, drauge su tavimi besiilsinčiu po vasaros šurmulio, ir užpustytais takeliais papėdėje – juos kiekvieną kartą išmini vis iš naujo. Jais be tavęs čia niekas daugiau ir nevaikštinėja, niekas ir nebando kopti per sniegą stačiu šlaitu aukštyn – iki senojo, tavo numylėtojo klevo. O tu čia užkopi beveik kasdien. Pailsusi atsiremi į grublėtą savo medžio kamieną ir žvalgaisi stebėdama, kaip kitoje upės pusėje vienas po kito žiebiasi vakaro žiburiai.

Palaimingos šitos ramybės valandos. Tu niekada nenorėjai per atostogas išvažiuoti kur nors iš namų, niekada nemėgai triukšmo, didelio žmonių susibūrimo ir trankių linksmybių su garsia muzika, kvatojančiais veidais ir dūžtančiomis taurėmis. Per tuos ilgus vasaros mėnesius, kai, regis, nėra kur pasislėpti nuo alinamos kaitros ir gatvės šurmulio, o per visus langus, langelius, sienų plyšelius skverbiasi įkaitusio asfalto tvaikas, tu labiausiai pasiilgsti žiemos. Išmintų takelių užpustyto piliakalnio papėdėje ir savo seno krėslo. Dar – mamos. Ji, gyvenanti mažame miestelyje, tave aplanko dažniau nei tu ją. Seniai susitaikiusi su tuo, kad kitaip jau ir nebus. Kad neįtikins tavęs ką nors pakeisti, kažko atsisakyti, pagaliau viską mesti ir kur nors išvažiuoti.

– Žinai, dukra, tau reikėtų „pasigauti“ vaikelį, – kartą viešėdama tavo namuose, pratarė mama.

Puikiai suvokei, kiek drąsos jai reikėjo sukaupti, kad galėtų ištarti tokią frazę. Matei, kaip virpėjo jos pirštai, glostantys staltiesės kutus, o akys, tarsi bijodamos pažvelgti į tave, vis ieškojo kažko pastalėje.

– Tikrai, tikrai… – tęsė pradrąsėjusi mama. – Turėtum vaiką, viskas būtų kitaip. O dabar tu viena, aš viena, tik darbas ir darbas. O gal dar to savo juodaakio ilgiesi?

Tas juodaakis – tamsiaodis garbanius iš Venesuelos, su kuriuo susipažinai kadaise studijuodama Maskvoje. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų, o tu ir šiandieną prisimeni viską iki menkiausios smulkmenos. Saugai visus jo laiškus ir nuotraukas, o ant senų žalių krosnies koklių mamos namuose išlikęs jo ranka išbraižytas vardas ir adresas tolimojoje Venesueloje, kurį jis „užrašė“ peiliuku išvykdamas atgal į savo tėvynę. Vis dar neprarasdamas vilties, jog tu apsigalvosi, kaip nors įtikinsi mamą ir išvažiuosi kartu su juo. Tamsiaodis garbanius dar trejus metus kant-riai rašė laiškus su romantiškais meilės prisipažinimais, porą kartų buvo atvažiavęs su sužadėtuvių žiedu, tačiau veltui.

Mama tau nepriekaištavo dėl šitos draugystės, kuri tais laikais daugeliui kėlė didelę nuostabą. Bet tu negalėjai palikti mamos, kuri be tavęs nieko šiame pasaulyje daugiau neturi. O tau pačiai po to – laimei ar nelaimei – irgi nieko niekada daugiau nebereikėjo.

Dabar, klausydamasi mamos šnekų apie tai, kaip gerai būtų „pasigauti“ vaikelį, tu netikėtai prisiminei neseniai skaitytą seną indų legendą apie povą. Šito paukščio patelė, norėdama padėti kiaušinį ir susilaukti palikuonio, turėdavo savo snapu nurinkti nuo mylimojo skruostų ašaras ir jas nuryti. „Kažin, kokio „povo“ ašaras aš galėčiau šitaip išgerti?“ – ironiškai pamanei mintyse perkratydama visus pažįstamus „paukščius“: kolegas, draugus, pažįstamus…

Bet argi visa tai taip paprastai paaiškinsi mamai? Ir kaip įtikinti ją, kad tu jau pasirinkai. Tada, dar prieš dvidešimt metų, kai visam laikui atsisveikinai su juodaakiu garbaniumi – didžiąja ir vienintele savo gyvenimo meile. Tada ir pasirinkai baltą žiemos tylą, kurią kiti vadina vienatve, jaukiai palaimingą vakaro ramybę, kai už lango krinta didžiuliai sniego dribsniai, o ant palangės, šalia seno krėslo, laukia nebaigta knyga.