Jis tylą paliko garsams

Alfas PAKĖNAS

 

…Niekada nepamiršiu to ryto. Švito rami paskutinė 1995-ųjų liepos diena. Išaušus oras apniuko, ėmė lynoti, o atvažiavus į darbą vasaros lietus jau šniokštė turgaus parkelio medžiuose, latakais kliokė nuo stogų ir tekėjo langų stiklais. Į redakciją atėjo sulytas Kęstutis Česnaitis ir pasakė, kad mirė poetas Jonas Takarevičius. Netekome žado – kur, kaip, kada? Iškart prisiminiau paskutinį susitikimą su juo Vytauto gatvėje, atrodo, Arvydo Pėšinos namuose, kur Jonas garsiai, gestikuliuodamas dailiomis muzikanto rankomis, labai išraiškingai skaitė atmintinai ir iš lapelių savo eilėraščius. Man atrodė, kad Ukmergėj šitaip niekas nesugebėdavo perteikti savo kūrybos. Gal tas skaitymas padėjo pajusti jo nerimą ir maištingą dvasią, kurios vėliau daug suradau dar neskaitytuose jo tekstuose.

Tylėjome, nes buvo gaila ir apmaudu dėl dviejų jaunų, talentingų kūrėjų žūties. Mat ryte radijas pranešė, kad išvakarėse Vingio parke vykusioje balionų šventėje žuvo poetas, kelių elitinių kultūros žurnalų redaktorius bei steigėjas Vaidotas Daunys. O vidurnakty tragiška mirtis aplankė Ukmergę – amžinybėn iškeliavo kupinas kūrybinių idėjų vaikinas, poetas ir dainų kūrėjas J. Takarevičius, pasirinkęs kūrybinį vardą Lietus. Kai pasiekė ši žinia, buvo labai simboliška, kad lyja toks sodrus lietus…

Buvo praėję ketveri metai po Jono mirties. Jau seniau norėjau susitikti su poeto mama Rita Takarevičiene. Bet vis nesiryžau – atrodė, viskas buvo taip neseniai, gal dar ne laikas. Pagaliau, gavęs jos telefono numerį, paskambinau. Kalbėjo nuoširdžiai ir maloniai. Ji tada gyveno Užupyje, viename iš daugelio ten stovinčių daugiabučių namų. Pakvietė ateiti, nes ir pati norėjo išsikalbėti su kokiu nors meno srities žmogumi. Supratau, kad jai bus gera, jeigu prisiminsime Joną, jo vaikystę, jam artimus žmones. Žinoma, ir jo kūrybą.

Išgėrus kavos, pakalbėjus apie gyvenimą, Rita atnešė visą pluoštą Jono rankraščių kopijų ir keletą originalių lapų su eilėraščių fragmentais. Vėliau juos perdaviau Maironio muziejaus fondams, kur yra įsteigtas jaunų, anksti mirusių poetų atminimo skyrius.

J. Takarevičiaus-Lietaus eilėraščio rankraštis.

Jonas paliko apie 20 išbaigtų eilėraščių, o kiti dar tarsi laukė jo prisilietimo, šlifavimo, kad nušvistų tikrąja kūrybos šviesa. Bet redaktorius to geriau nesutvarkys, negu pats autorius. O autoriaus nebėra. Tačiau ir tie fragmentai – gyva, tikra poezija, todėl dabar, rengiant rinktinę Jono 50-čiui, tuos eilėraščius galima pateikti skaitytojui. Tikiu, kad tokia knyga bus išleista. Kol kas pasidžiaukime Jono Lietaus kūrybą pamėgusių ir jos reikalingumą suprantančių sūnaus Juliaus ir bendravardžio tėvo Zareckų sukurta ir vis papildoma, prižiūrima šiam poetui skirta internetine svetaine.

Kadaise mane labai sujaudino ir įsikirto Jono kūryba – eilėraščiai, ypač tie nebaigti fragmentai, keletas laiškų ir eilėraščiai proza. Rita pasakojo, kad sūnus labai vertino ir mėgo Šarlio Bodlero knygą „Paryžiaus splinas“, kurioje pateikiami Alfonso Nykos-Niliūno išversti šio prancūzų poeto eilėraščiai proza. Jonas mokėsi iš jos žodžio taupumo, teksto glaustumo bei tikro, nuoširdaus jausmo.

Pribraukyti ir netvarkingi, sunkiai įskaitomi Jono rankraščiai su gramatinėmis klaidomis – o tame chaose, jaunatviškame nerūpestingume matai tolumoje spindintį, dar nepasiekiamą perlą. Talentas, kurio neįmanoma nepastebėti, apeiti, tuo labiau užmiršti. Jonas, matyt, negalėjo rašyti „gražiai“ ir tvarkingai. Nei atsitiktinai jam po ranka pakliuvusiose popieriaus skiautėse, nei savo maištingoje sieloje. Gal todėl jam ir patikdavo audringa jūra?

Tas skubėjimas, poetiškas tvarkos ir jaukaus gyvenimo neigimas, įsitikinimas, „kad mirsiu jaunas“, kaip dainavo vienoje savo dainoje, tas širdies nerimas kildavo iš jo tobulo mokėjimo jausti, grožėtis pasauliu ir jį mylėti. Anot Jesenino, viską mylint, sau nieko negeisti. Visa tai atsitinka tikriems poetams. Visa tai su skausmu verždavosi ir iš jo neramios sielos, kol pratrūkdavo eilėraščiais, dainomis, jaunatvišku pasiautimu kasdieniškoje buityje.

J. Takarevičius nepripažino pilkumos ir monotonijos, netikrumo ir veidmainystės, todėl jo sieloje nuolatos kariavo šviesa ir tamsa. Tame jaunatviškame maište nugalėjo eilėraščių šviesa. Ir atėjo ta nelemta akimirka, kai jis tylą paliko garsams. Ilgam laikui. Juk viename eilėraštyje rašė: „Gal eisim jau, šitie bėgiai pasenę, / Pats laikas – palikime tylą garsams“. Ir išėjo… Kartais ankstyvos šalnos nudilgina pačius gražiausius žiedus, nespėjusius subrandinti džiaugsmingo kūrybos vaisiaus. Taip likimas lėmė ir Jonui.

„Mama, nukirpk man plaukus. Aš jau neberašau. Ak, kaip skauda perpjautas rankas. O tu sakai: sūneli, kokios geros tavo akys, kai tu numiręs. Mylėk mane, dar bobų vasara toli, ir tas geltonumas laikinai užliejo mūsų sielą“.

Tai buvo tarsi jauno žmogaus išpažintis ir įvadas į savo poetinį pasaulį vienoje iš pirmųjų publikacijų Vytauto Česnaičio redaguojamame „Eskizų“ žurnale. Tie žodžiai buvo lyg ir ne žodžiai, o grynas jausmas, o svarbiausia – tokie pranašiški ir neišpasakytai greitai virtę mirties tekstu.

Norėjau daug ko R. Takarevičienės paklausti. Ir paklausiau. Labai atvirai ir nuoširdžiai pakalbėjome. Kad geriau suprasčiau Jono kūrybą, lengviau galėčiau įeiti į jo eilėraščių pasaulį. Jauno poeto pasaulį, kurį, kaip ir daugelis skaitytojų, pamėgau nuo pirmosios publikacijos plonyčiame provincijos almanache. Vėliau pokalbis pakrypo Jono kasdienybės ir buities link – kada jis kurdavo, skaitydavo, ką mėgdavo valgyti, kokius drabužius nešioti.

„Turėjo savo stilių ir savo nuomonę. Rūbų jam bet kokių nenupirksi. Ko nenori, to ir nenešios. Labiausiai mėgo džinsus, megztinius. Prie džinsų kartais apsirengdavo ir švarką, – pasakojo R. Takarevičienė. – Kostiumo net neturėjo – nupirkom, kai prireikė laidotuvėms. Todėl jo draugai tada patylom kalbėjo, kad jis pats taip nenorėtų gulėti – su juodu kostiumu.“

Jonukas Pabaisko bažnyčios šventoriuje, ką tik priėmęs Pirmąją Komuniją. 1982 m.

Taip pat ji sakė, kad Jonas turėjo keletą gerų, tikrų ir nuoširdžių draugų: „Jie ir dabar lanko jo kapą. Kai nueinu, randu – tai gėlių padėta, tai žvakelės uždegtos. Vasarą dažnai būna atnešta lauko gėlių, gintariukų saujelė, matyt, sugrįžus iš pajūrio. Jonas labai mylėjo jūrą, jos stichiją. Daug ką mylėjo, pati jaučiau, žinojau, nes buvom artimi savo siela. Mylėjo žmones, mokėjo jais džiaugtis. Bendrauja su manimi, kartais užeina – dar nenutolo, neužmiršo ir buvusi jo panelė.“

Rita sako, kad viskas praėjo kaip sapnas, kad kartais ji nebetiki, jog sūnus miręs. Atrodo, kad gyvena kažkokioje kitoje realybėje, praeis kuris laikas, ir jis sugrįš. Kaip tame paskutiniame, krauju parašytame Jesenino eilėraštyje: „O atsiskyrimas, mums paskirtas,| žada mus suvest ateityje“.

Nuotraukos iš asmeninio R. TAKAREVIČIENĖS albumo