Legendomis apipinta renesansinė pilis

Siesikų dvaro sodybos rūmai pastatyti 1492-1517 m. Siesikų ežero pietiniame krante Gabrieliaus Daumanto Siesickio pastangomis. Jie iki šiol išlieka vienu ankstyviausių ir mistiškiausių renesansinių statinių Lietuvoje.

Apie jos statytoją Gabrielių Daumantą Siesickį nėra daug informacijos, tačiau teigiama, jog jis buvo apsišvietęs didikas ir tarnavęs Jogailaičių dinastijos atstovams – Čekijos ir Vengrijos karaliui Vladislovui Jogailaičiui III, vėliau – LDK Didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Kazimierui Jogailaičiui ir jo sūnui, LDK Didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui.

XVII a. pab. – XVIII a. pr. Siesikų dvarą valdė Mykolas Daumantas Siesickis. XVIII a. pr., švedų antpuolio metu, dvaras buvo stipriai apgadintas, išgrobstytas.

1736 m. rūmai, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Antanui Radvilai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikui, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjui.

XVIII a. viduryje Siesikų dvarą įsigijo Ukmergės pilininkas Konstantinas Daugėla. Ši giminė Siesikų dvarą valdė iki pat nacionalizacijos 1940 m. XIX a. viduryje tuometinis dvaro šeimininkas Dominykas Daugėla pilį rekonstravo, suteikdamas jai klasicistinių bruožų. Rūmuose jis sukaupė didelę meno dirbinių ir istorinių eksponatų, ginklų, sidabro ir porceliano dirbinių kolekcijas. Buvo įrengta ir pagoniška šventyklėlė. Deja, XX a. karų verpetuose šie turtai dingo.

Siesikų pilis – įtvirtintas gyvenamasis namas, taigi čia visuomet buvo gyvenama. Pilį iš trijų pusių supo gynybinis griovys – fosa, iš ketvirtos – Siesikų ežeras, o dviejuose pastato kampuose buvo flanginei gynybai skirti bokšteliai. Siesikų dvaras buvo Daumantų Siesickių tėvonija. Jo statusą gynęs Lietuvos Statutas skelbė, kad tėvonijos negalima parduoti, įkeisti, dovanoti ar pralošti, ją būtina išsaugoti. Visas pirmasis aukštas buvo skirtas ūkinėms reikmėms, o antrajame, 4 patalpų bute, gyveno ponų šeima.

Tėvonijos statusą turinčiame dvare įprastai gyvendavo tik dvi kartos – tėvai ir vaikai. Dvarą įsigijus Daugėloms, per 1820–1840 m. vykdytą rekonstrukciją pastatas įgavo klasicistinių bruožų, erdvios patalpos buvo susmulkintos – kambarėlių padaugėjo daugiau nei dvigubai. Caro valdymo metais čia gyveno apie dvi tris dešimtis žmonių – kelios kartos. Jiems tikrai turėjo būti ankšta. Yra žinoma, kad kai atvažiuodavo svečių, XX a. pradžioje juos įkurdindavo priešais pilį esančioje mokykloje.

1940 m. dvaras nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko Siesikų tarybiniam ūkiui, iki 1952 m. čia veikė mokykla, vėliau įsikūrė ūkio kontora, sandėlis.

1992 m. Siesikų dvaro sodyba paskelbta nacionalinės reikšmės archeologiniu, istoriniu, inžineriniu, architektūriniu ir dailės kultūros paveldo objektu. Jis nuo 2018 m. patikėjimo teise yra valdomas Ukmergės kraštotyros muziejaus. Pirmas dvaro aukštas jau restauruotas, antrajame vykdomi tyrimai ir tęsiami restauravimo ir tvarkybos darbai. Jiems vadovauja pilies administratorius Audrys Matulaitis, kuris pilyje sukasi daugiau nei du dešimtmečius. Nors pilyje vyksta tvarkybos darbai, istorijos mėgėjai savaitgaliais gali čia apsilankyti ir dalyvauti A. Matulaičio vedamose ekskursijose. Lankytojai įleidžiami į abu aukštus ir turi galimybę susipažinti su architektūriniais sprendimais, autentiška sienine tapyba.

Įdomu tai, kad restauratoriai, nagrinėdami Siesikų pilies sienų tapybą, atrado daug Lietuvos meno istorijai reikšmingų detalių. Pavyzdžiui, didžiojoje menėje ir bokšto patalpoje rasta vėlyvojo renesanso tapyba (XVII a.), stebinanti augaliniu dekoru, grubia akmens imitacija, dvylikos mėnesių darbų siužetiniu ciklu. Bene įspūdingiausi tapybos motyvai vaizduoja antikinių mitų herojus, pagal Ovidijaus „Metamarfozių“ graviūras. Išlikę fragmentai yra unikalūs vėlyvojo renesanso pasaulietinės tapybos pavyzdžiai visame Lietuvos paveldo kontekste.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotr.

Mus remia: