Iš provincijos literato užrašų

Alfas PAKĖNAS

Ant gryčios aukšto vis ką nors surandi. O kaip gera ten prisiglausti prie šilto kamino! Prieblandoj pamatai seną balną, pakabintą už gugos pašelmeny. Šalia kabo kamanos – dar senesnės, su pajuodusio sidabro apvadais.

Šįkart tarp senų popierių ir rajono laikraščių suradau pluoštą eilėraščių proza, fragmentų, rašytų vienatvės žiemomis mažoje savo gryčiutėje, už sienos grumšnojant šieną arkliams, bilsnojant ragais žalmargei karvei, po vidurnakčio užgiedant gaidžiui. Pamėgau tuos garsus – ir naktinį arklių prunkštimą, ir gaidžio giesmę, kurios skardumą sugerdavo tvarte prie laktų sukrauti šiaudai. Taip būna, kai, anot Pauliaus Širvio, esi velnioniškai vienas.

Todėl myliu tas mažas, jaukias trobeles, vadinamas trisieniais, kur žmonės gyvena po vienu stogu su laikomais gyvulėliais. Vietos čia nedaug – kaip dažnai būna didelėse, šaltose aukštaičių gryčiose, bet užtai jauku, geras kvapas punėj – šieno, pakratų ir šviežiai sumaltų miežinių miltų, o kamaroj – dažnai ir raugintos beržo sulos.

⊗  ⊗  ⊗

Žodyne parašyta, kad budėti – tai nemiegoti, prižiūrėti kieno nors turtą. Sargauti. Budėjimas glaudžiai susietas su naktimi, materialaus turto saugojimu. Tuo pačiu tai susiję su panaktinio darbu – būdravimu. Gražus ir slaptingas tas žodis – panaktinis. Tačiau dažnai pagalvoju apie kitokį budėjimą – savo dvasios sergėjimą. Ir dieną, ir naktį. Savęs pažinimą. Reikia visą laiką budėti, kad „širdis neapsunktų nuo gardžių valgių“ ir neapaugtų abejingumo taukais. Visados ją jausti – teikiančią mums kasdienines nuojautas, gerumą, gailestingumą ir sielos skaidrumą. Nuolatos ugdyti tą gailesčio ir gerumo jausmą. Kaip kokią malonią prievolę. Kad tik neužmigtų tavo dvasia. Nes tada – jau galas. Ir Rašte pasakyta: „Todėl visą laiką budėkite“.

⊗  ⊗  ⊗

Mūsų Kalbos žodynas – pati gražiausia knyga. Nuolatos žydinti, kvepianti, tvieskianti žodžio šviesa ir atspalviais. Kaip gražiai tebežydi pats Kazimieras Būga po savo mirties. Aukštaitis iš Pažiegės vienkiemio. Buvo švelnios poetiškos sielos žmogus. Prie jo visi artindavosi su meile širdyje. Kaip ir prie Pauliaus Širvio – jų abiejų tėviškės šalia. Pažiegė, Padustėlis – Degučiai… Kalbos kūrėjo ir poeto – deimantų šlifuotojo. Būga jau sunkiai sirgdamas kūrė Žodyną – nelyginant turčius aukso pinigėlius kaupė lapelius su lietuviškais žodžiais; mirdamas prašė jų nesunaikinti.

Jis labai mėgo rinkti ir aprašinėti vienkiemių pavadinimus. O dabar ir pats dunkso tarsi tylus vienkiemis mūsų Kalboje. Budi žodžio tarnyboje. Danguose jis dabar, danguose, sakydavo Kazimieras Skebėra, atsivertęs Žodyną. Tas mūsų šviesusis senuolis iš Bagaslaviškio krašto, gyvenęs Raganų kalno užuovėjoj, mažoj sukrypusioj gryčiukėj, pilnoj knygų.

⊗  ⊗  ⊗

Budynės – budėjimas prie mirusiojo. Aukštaičiai sako – pagrabas. Pirmosios budynės mano vaikystėje – numirė prie Rimšų eglynėlio gyvenęs Viktoras Grikavičius. Jis buvo bitininkas, vasarą kvepėdavo vašku ir patrešusio alksnio dūmu. Taip malšindavo sunerimusias bites, gyvenančias senuose, siauruose aviliuose. Jaunystėje vaikščiodavau prie to eglyno – buvau įsimylėjęs jo anūkę Liudą, kuri čia vasarodavo. Rašydavau eilėraščius – tik jai. Skaitydavau tame eglyne, paauksuotas kėkštas antrindavo savo čerškimu. Kadaise tokį žalią gegužės pavakarį senolė Marija per eglyną nusivedė mane į to bitininko pagrabą. Kaime taip vadindavo budynes. Grikavičius gulėjo giliame karste, atrodė, taip pat kvepėjo vašku ir kanifolija. Giedojo kaimo giedoriai, ramiai degė žvakės. Pirmąkart mačiau pašarvotą mirusį žmogų. Juoda austine drobule uždengtas galvūgalio langas, paauksintuose rėmuose kabojo Nukryžiuotojo paveikslas. Seniau kaimuose nekabindavo mirusiojo fotografijos. Tik Kristų. Nes buvo tikima, kad kiekviename žmoguje yra dalelė Kristaus. Ant stalo, prie kurio sėdėjo apsnūdę giedoriai, buvo pastatytas molinis dubuo medaus. Medus supuolęs geltonais, aptirpusiais guzais, ir man bežiūrint į jį pasidarė bloga. Aš net nežinojau, kad ten medus.

⊗  ⊗  ⊗

Pienas – baltoji metafora, kvepianti karvės tešmeniu. Taip būna vasarą.

Pieną galima gerti, galima valgyti įvairius jo pavidalus, galima apdainuoti jo skaistų baltumą. Pienas visados turi būti švarus. Kitokio neįsivaizduoju. Kaip ir poezija. Ilgai žiūriu į stiklinę pieno ir prisimenu išeivijos poeto Juozo Tysliavos eilėraštį „Pieno daina“:

Pieno, pieno visos gatvės laukia.

Karvės pienas žydi saldumu.

Pienas šiltas, pienas balto plauko –

Jis iš lauko plaukia į namus…

Jei turėčiau savo laimės karvę,

Jai bučiuočiau žydinčius ragus.

Savo sieloj šaukčiau: salve, salve!

Mano sieloj linksma ir smagu.

Ruso Sergejaus Jesenino eilėraštis apie karvę visai kitoks – daug tragiškesnis:

Atėmė motinai vaiką –

Buvo į mamą sūnus.

Tik ant tvoros kurį laiką

Džiūvo jo kailis švelnus.

Greit magaryčias išgėrę

Ir be kalbų didelių,

Kilpą ant kaklo užnėrę

Ir ją išsives po peiliu.

Kartais man gaila pieno, kurį perdirba į sūrius ir lieka tik mažas varškės šmotelis ir melsvos pasukos. O pienas visada toks baltas, atrodo, vis tebeputoja baltu debesiu mirusios motinos milžtuvėje kažkur danguose. Todėl į pieną reikia žiūrėti ilgai ir rimtai – kažką prisimenant, įsiklausant į milžtuvės skambesį. Dar prisimenu, kaip motina mylėjo savo karvę. Buvo ji tamsiai žalos spalvos – tokia būdinga visai Aukštaitijai. O Suvalkijoje ganosi vien juodmargės karvės. Seniau kiekviena sodyba laikė vieną ar dvi karves, prižiūrėjo jas, šėrė ir girdė, kad tik daugiau duotų pieno. Karvė buvo žmogaus maitintoja. Net ir viena gyvenanti senolė būtinai laikė karvę – tai buvo ne tik jos kasdienis rūpestis, bet ir džiaugsmas, nes į karvę žiūrėjo kaip į šeimos narį, mylėjo kaip savo seserį. Todėl baltas pienas, kaip tame Tysliavos eilėraštyje, plaukė į namus…

⊗  ⊗  ⊗

Jau tuoj Grabnyčios. Žvakės iš bičių vaško. Jos yra aukso spalvos ir kvepia medumi. Mažyte bičių grytele, kurioje daugybė geltonų kambarių – tai užakiuoti, parudavę iki tamsumo koriai, saugantys žiemai medų.

Žvakės iš gryno vaško – tai tikros senoviškos žvakės, kurias moterys lietuvės saugodavo kraičių skryniose. Seniau žvakės būdavo pradedamos lieti ir lipdyti Grabnyčių išvakarėse. Moterys, švariai nusipraususios pirtyje, lipdydavo jas iš šilto vaško, į vidurį paguldę baltą lininį siūlą. Darbuotis rinkdavosi į vieną gryčią. Ją gerai prikūrenus, žvakės būdavo gaminamos giedant giesmes. Nuo Grabnyčių prasidėdavo vilkų ruja, todėl senoliai apie juos pripasakodavo įvairių istorijų. Daugiausia jų žinodavo už vieškeliuko gyvenęs senis Ciekas, Jono Basanavičiaus garbintojas. Ateidavo pas mus pavakarot. Paskui net pats bijodavo pareiti namon. Dėl vilkų. Užtat su savim visada turėdavo obelinę lazdą.

⊗  ⊗  ⊗

Gražus man tas žodis – laukas. Ir to lauko kvapai! Dar nepasėta, neužaugta, nesužaliuota, o kvepia. Nežinau, su kuo galima palyginti pirmutinį žemės dvelksmą po žiemos – jame tiek susipynusių kvapų ir jų atspalvių. Suartos ir gerai įdirbtos žemės, perpuvusio, dar iš rudens aparto mėšlo, prisodrintos pavasarinės vakaro vėsos ir arkliais bei šieno pakritom atsiduodančio tėvo rūbo. Visko ten yra. Daug švelnumo pajauti, kai vidurdieny eini basom per tą paruoštą sėjai žemę. Pažiūrėti lauko, sakydavo tėvas. Tačiau tokia gali būti tik tėviškės, tik savo kampo žemė. Visada pasiilgdavau tik mažyčio jos lopinėlio, tik tos aukštaitiškos lygumos su nedideliu pelkės slėniu ir rėkiančiom knyvėm. Tų dviejų klevų atšlaime, abipus gryčios. Visa tai vadinu tėviške, jos lauku. Todėl ir gražus man tas žodis – laukas.

Tai buvo tėvo kasdienių darbų vieta. Tarsi koks varstotas staliui. Ten išbūdavo nuo aušros iki pavakarių. Gal todėl ir man nieko nėra gražesnio už ką tik išpurentą lauką, laukiantį grūdo, jau sudygusio bulvės gumbo, jauno beržo ar klevo, kuris šį pavasarį bus pasodintas kelio pakrašty. Tada to lauko žemė tokia švelni, trumpam pakeitusi spalvą, atsivėrusi ir laukianti. Laukimas – žemės dalia. Kaip ir mylinčios moters. Laukimas – kiekvieno žmogaus dalia. Kaip gera laukt naujos savo knygos, šviežio laikraščio, mielo žmogaus laiško. Nes kai baigiasi žmogaus laukimas, baigiasi ir gyvenimas. Todėl kartais norisi ta puria dirva pavaikščioti basam, pajusti jos gaivinančią vėsą ir nuo amžių mums duotą žemės trauką. Būti su ja ir prie jos. Bet dažnai pagalvoju, ar sugebame, pagaliau, ar norime saugoti ir globoti ją – didžiausią savo turtą? Daugelis mažyčių upeliūkščių, netgi upių, jau virto dvokiančiomis kloakomis, o šalia ežerų ir tvenkinių dar neseniai buvo statomos didžiulės fermos ir įvairiausi kompleksai. Kraupu žiūrėt ir į šiukšlių priverstas pamiškes. Užėjęs į mišką beveik visada pamatysi plastikinių butelių, padangų ar kitokių šiukšlių. Nekokį kraitį paliekame savo vaikams ir anūkams.

1995–1999 metai

Nijolės PAŠKAUSKIENĖS nuotr.

Balandžio 20-ąją kraštiečiui Alfui PAKĖNUI sukako 70 metų

„Jis tikras savo gimtosios Aukštaitijos sūnus (eilėraščių rinkinys „Vilnonė provincija“, 2004), jam „nieko nėra baisiau, kaip neparvažiuoti į tėviškę Motinos dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį“; jautrus nykstančių sodžių ir jų žmonių atminimo gaivintojas (pirmiausia knyga „Žvaigždė galiniame gryčios lange“, 2022).

Daug metų atidavęs J. Tumo-Vaižganto memorialiniam butui-muziejui Kaune. Nežinau, ar ten suvaižgantėjęs, ar veikiau toks iš prigimimo. Atidžiai sergstintis kolegų atminimą. Aiškiausiai – kaip jų kūrybos rinktinių (tarkim, poeto Juozo Krumino „Sugrįžimo laivas“, 2007) ar atsiminimų knygų apie juos sudarytojas. Nuo Pauliaus Širvio (2007), Vaižganto (2009) iki Algirdo Verbos (2015); ši drauge su Gasparu Aleksa. Nepamirštas Alfo ir Jonas Strielkūnas. Gražūs man žmonės, nesikratantys kniblaus darbo, gebantys telkti. Kokių čia dar neminėtų darbų, didelių ir dar begalę smulkesnių, bet svarbių, Alfas nudirbęs ir tebedirbantis?..

Įvairiopa ir nuoširdžiai geranoriška, profesionali Alfo veikla mano akims piešia raiškų rašytojo portretą,“ – šiais žodžiais jubiliejaus proga bičiulį, literatūros žmogų iki kaulų smegenų sveikino poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas.