Neišsiskleidęs…

Atsiminimai apie Virgilijų Kaziūną

Vladas VAITKEVIČIUS

1977 metų vasarį sklaidžiau „Komjaunimo tiesą“. Literatūros puslapyje iš karto akis patraukė Virgilijaus Kaziūno eilėraščiai. Nudžiugęs ėmiau skaityti poeto Vytauto Skripkos (1943–2013) pristatymą. Staiga vienas sakinys aptemdė džiaugsmą: publikacijos autorius šiemet vasario 5-ąją mirė. Taip sužinojau apie artimo bičiulio netektį. Su Virgilijumi dažnai susirašinėjau. Šįkart jis ilgokai man neatsakė, nerimaudamas nekantriai laukiau laiško, ir še tau – lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ilgai neatgavau žado. Virgilijaus nebėra. Juk tik prieš mėnesį šventė savo keturiasdešimties metų sukaktį, pasitiko gyvenimo vidurdienį. Atsipeikėjęs perskaičiau eilėraščius, bet širdgėlos jie nenumaldė. Virgilijaus šermenyse ir laidotuvėse nedalyvavau, nes draugai nežinojo, kur manęs ieškoti. Tuo laikotarpiu mano laivas keitė ir bures, ir kursą, gyvenau tarp dangaus ir žemės tiesiogine to žodžio prasme.

Dabar, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, apie Virgilijų galiu galvoti ramiai, objektyviau vertinti mūsų draugystę, prisiminti nutolusių metų nuotykius, pokalbius, ginčus. Atrodo, girdžiu Taujėnuose Stasio Povilaičio dainą „Švieski man vėl“, iš magnetofono sklindančią pro atvirą Virgilijaus mūrinio namo antro aukšto (jame buvo ir šeimos miegamasis, ir jo darbo kambarys, apjuostas 8 000 knygų lentyna) langą, tarsi vėl klausausi bičiulio, kalbančio apie šio estrados dainininko talentą, tarytum vėl keliame vyno taures ir bandome kartu dainuoti. Pas Virgilijų svečiavausi daug kartų. Sykį atskubėjau su Broniumi Kašelioniu, tuomet dirbusiu Lietuvos kultūros ministerijoje, per patį bulviakasio įkarštį. Išgėrę vieną kitą stiklinę naminio obuolių vyno (Virgilijus buvo neblogas vyndarys, namo rūsyje baigė rūgti dvidešimties litrų stiklainis), kaip akis išdegę kibome į darbą. Plušome išsijuosę, vos spėjome nešti pilnutėlius bulvių krepšius į rūsį išpilti. Mums talkino Virgilijaus žmona Zita ir kelios vietos moterėlės. Pamenu, jis vis ragino visus eiti ragauti vyno, pailsėti. O pačios pabaigtuvės buvo įsimintinos – ir vynas gardus, ir užkandžiai skanūs, ir kompanija rinktinė. Klausėmės moterų pasakojimų apie Lietuvos nelaisvės metus, pokarį, partizanų kovas.

Trumpai atsipūtę, numalšinę troškulį, paerzeliavę prisiminėme, kad vakar Virgilijui žadėjome nušienauti pievą.

Užsimetę ant pečių dalgius, pasiėmę lauknešėlį nuskubėjome dirbti. Bešienaujant netikėtai virš mūsų galvų ėmė sukti ratus lyg iš po žemių išdygęs didelis bičių spiečius, įvaręs mums baimės. Jei dabar apie tai rašau, vadinasi, tuomet likome gyvi ir toliau sparčiai guldėme žolę. Neatsimenu kitos tokios negirdėtai karštos rugpjūčio dienos – saulė prarado saiką, svilino kaip patrakusi. Prakaitas sruvo per mūsų kūnus, dalgių ašmenys vis dažniau „susipažindavo“ su nepastebėtais akmenėliais, net kibirkštys lėkė, nužerdavo kurmiarausius, dalgius teko be perstojo pustyti. Temstant vargais negalais įveikėme pievą ir parėjome lyg iš mūšio lauko…

Viešėję tris paras, padėję Virgilijui nudirbti ūkio darbus, pagaliau sukrutome su Broniumi važiuoti į Vilnių, tiksliau, ne važiuoti, o aštuoniasdešimt kilometrų kulniuoti pėsčiomis. Išgirdęs mūsų ketinimą šeimininkas sunerimo: „Ar pakvaišot? Galėjote ką nors protingiau sumąstyti. Gal neturite pinigų bilietams? Mielai nupirksiu, tik nekvailiokit.“ Bet argi pasiryžėlius perkalbėsi? Paspaudėme draugui ranką, apsikabinome, paplekšnojome per petį ir iškeliavome. Iš pradžių eiti buvo viena palaima: vaiskus rytas, nematytas gražus kraštovaizdis. Nuovargį pajutome be perstojo numynę gal 30 kilometrų. Pradėjo lėtėti žingsnis, kojos apsunko, vis dažniau prisėsdavome. Nusiskindavome nuo šalikelėje augančių obelų rūgščių obuolių ir raukydamiesi tylomis grauždavome. Nesinorėjo pokštauti, švaistytis žodžiais. Ilsinome kūną, kaupėme jėgas. Tiesą sakant, poilsio labiau reikėjo man, nes ėmė skaudėti dešinę koją, traukti mėšlungis. Bronius žygiavo lyg kovų užgrūdintas karžygys. Vis dėlto pusės paros ėjimas pribaigė ir jį. Nupėdinę už Širvintų penkis kilometrus (iš viso sukorėme penkiasdešimt penkis), ėmėme dairytis, kur galėtume priglausti galvas. Bronius pirmas pamatė tolėliau nuo kelio sukrautas šieno kupetas ir su palengvėjimu šūktelėjo: „Štai mūsų nakvynė!“ Įsirausėme į šieną netoli vienas kito ir kietai sumigome. Paryčiais Bronius kumštelėjo į pašonę: „Vladai, ar gyvas? Ko tos varnos taip garsiai krankia virš galvų?“ „Gyvas, gyvas…“ – atsakiau mieguistu balsu.

Poezijos vakaras „Einu per savo žemę“, Vilnius, 1972. Iš kairės: Ramūnas Kasparavičius, Nijolė Blaževičiūtė, Virgilijus Kaziūnas, Vladas Vaitkevičius, Živilė Pipinytė.

Krenkšdami išsiropštėme iš migio, nusipurtėme šienuotus drabužius. Pastoviniavę prie plento, susistabdėme statybininkus į darbą vežantį autobusą ir pargrįžome į sostinę. Netrukus gavau Virgilijaus laišką. Rašė netikėjęs, kad mes taip toli nukakome, kol vienas taujėniškis besikalbant pasakė matęs mus einančius keliu toli už Ukmergės.

Menu iškylą su Virgilijumi ir jo auklėtiniais abiturientais į ūksmingą Taujėnų parką. Susėdę po šimtamečiais medžiais, kalbėjomės apie meną, jo misiją. Virgilijus pateikė staigmeną – entuziastingai perskaitė almanache „Poezijos pavasaris“ išspausdintus savo eilėraščius. Nuoširdžiai sveikinome, linkėjome nepaleisti iš rankos plunksnos. Mačiau ir jaučiau, koks artimas mokiniams mokytojas. Žmogus, kuriuo galima tikėti ir pasitikėti. Užsibuvome, nesinorėjo skirstytis. Beje, Virgilijus lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė ir būsimai poetei, prozininkei ir žurnalistei Daliai Jazukevičiūtei. Daug vėliau sužinojau, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas (1964–2020) yra Virgilijaus žmonos Zitos sesers Irenos sūnus. Tai bent! Kęstutis vienąsyk renginyje prasitarė, kad pirmas paauglystėje jo matytas gyvas poetas buvo dėdė Virgilijus. Bet tai man jau nebuvo naujiena.

V. Kaziūnas kritiškai žiūrėjo į savo poeziją, kantriai, neskubėdamas ieškojo savojo žodžio. Jis žavėjosi lietuvių išeivių kūryba, vertino Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Antaną Miškinį, Paulių Širvį, Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Joną Juškaitį. 1966 m. išleistoje Jono Strielkūno eilėraščių knygoje „Raudoni šermukšniai“ jau įžiūrėjo slaptingą būsimo geriausio lietuvių lyriko talentą. Virgilijus dažnai paklausdavo, kaip gyvena maištingasis poetas Algirdas Verba, kada galų gale išeis jo pirmoji knyga, sielojosi dėl į pašalį nustumto poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992). Virgilijus mums, ypač man, buvo autoritetas ne dėl amžiaus skirtumo (už mane buvo vyresnis devyneriais metais), bet dėl to, kad jo eilėraščiai atrodė gaivūs, savitos eilėdaros, daug geresni nei mūsų. Šiaip ar taip, jis dar abejojo savo, kaip poeto, pašaukimu, norėdavo išgirsti mūsų nuomonę apie jo kūrybą. Mes, savaime suprantama, atsiliepdavome palankiai. Tie „mes“ – aš, B. Kašelionis, Virgilijaus kraštietis iš Taučiulių kaimo rašytojas Viktoras Brazauskas (1941–2005), Leonidas Šimoliūnas, Virgilijaus pusbrolis vaikų poetas Alfonsas Žinevičius, visada Virgilijų drąsinantis ir patariantis jam jau garsėjantis poetas V. Skripka…

Atsiminimai, atsiminimai… Kaip atkurti būtojo laiko įvykius, pokalbius, nuotaikas, žvilgsnius, jei daugelį jų uždengė užmaršties debesys, jei jie išbluko, pasidarė neryškūs, vos matomi? Rašydamas dažnai skambindavau B. Kašelioniui į Vilnių, kai ką pasitikslindavau. Norėjau, kad Virgilijus atrodytų kuo gyvesnis ir tikresnis, būtų ne kas kitas, tik Kaziūnas, mūsų Virgis… Vis tiek bijau, kad šiuose atsiminimuose beveik nepajusite Virgilijaus vidinio gyvenimo kolizijų, nes savo sielos langus net ir artimiausiems bičiuliams praverdavo tik pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.

Broniaus KAŠELIONIO nuotraukos