Savarankiškas galvos svaiginimas

ĮSPŪDIS

Jurgita VASILIAUSKIENĖ

Psichologė

Festivalio „Camera obscura“ metu vyko VU Kinetinio teatro šokio spektaklis-performansas „Vertigo Selff“. Apie ką jis? Ką tame visame judėjime turi pamatyti, suprasti, pajausti? O juk tokia ir yra pagrindinė mintis – jei kiti primeta mintį, žmonės linkę ją pagauti, paklusti ir neieškoti savos konkrečios minties.

Kaip svarbu suprasti, kas čia vyksta, apie ką neša žinią šitie besiraivantys kūnai, raudonas svarmuo, o gal žaisliukas, kabinamas ant eglutės per Kalėdas.

Kodėl to svarmens, daikto taip visiems reikia? Ką jis simbolizuoja? Toks nutriušęs ir akivaizdžiai nereikalingas, nei juo pasigrožėsi, nei pažaisi.

Vis didėja nerimas, kartais net peraugantis į baimę. Pyktis, su klausimu ar man to reikia. Kodėl šitų jaunų šokėjų tokios tuščios akys su ant nugaros kabančiomis kišenėmis, o gal sparnais, kurie galbūt kažkaip galėtų išsiskleisti. Bet ta mintis apie sparnų išsi-skleidimą minutėlei blyksteli ir čia pat užgęsta. Tas toksiškas pozityvumas pasitraukia, nes ateina suvokimas, kad nerimo ir bevertiškumo jausmas neveda link aklo pozityvo, kuris tartum šmėkla lenda iš visų mūsų visuomenės kampų.

Kaip patogu nematyti, kad kaunamės dėl to, ko nereikia. Kaip paklūstame ir vykdome kitų reikalavimus, kovojame vieni su kitais vardan vertybių, kurios net ne mums priklauso. Pojūtis, kad pasiduoti masiniam vyksmui visai priimtinas kažkam, bet niekas nežino kam. Nes visi krenta, gal net miršta kovoje… dėl ko?

Svaigsta galva nuo nežinojimo, baimė apsigyvena kūne ir negali iš jos išeiti, kažkaip nepatogu nebūti kartu su kitais žiūrovais ir tiesiog išeiti. Kūnas atsisako patikėti, kad tik nusižemindamas ir voliodamasis ant žemės gali emociškai išgyventi. Paklusti ir bėgi kartu su aktoriais link kažkokio tikslo, kuriame tikiesi susitikti žinojimą, kuris kažin ar reikalingas, nes jei nukrisi, niekas neatsisuks ir niekam nebūsi įdomus ar reikalingas. Slapta, lyg koks vagis dairaisi, negi ir kiti nesupranta ir bijo, bet žiūri tarsi nedrįsdami prisipažinti, kad pasaulis yra sūkuryje, nuo kurio sukasi galva.

Šypsaisi sutiktam žmogui, nors norėtųsi bėgti, nežiūrėti į akis, išvengti greičio ir nesuvokiamumo. Kažkas pasirenka skubiai išeiti iš nesaugios erdvės, kiti gi pasiduoda visuomenės normoms ir kalbasi po spektaklio apie gyvenimą, planus, šiandieną ir rytdieną, suprasdami, kad pasiduoda svaigulio gaivalui ir svarmens ieškojimui, kuris kažkiek suteikia gyvenimui stabilumo ir aiškumo. Tada žemė neslysta iš po kojų. O jei kažkiek susiūbuoja, gali įsikibti artimui savo į parankę ir kartu suktis svaiginančiame sukūryje, kad ir ne savame, bet aiškiame.

Dainiaus VYTO nuotr.