Smetoninės: ir išlaikytos tradicijos, ir atsirado naujovių

Loreta EŽERSKYTĖ

 

Šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją, iškilmingai paminėtos 148-osios kraštiečio Antano Smetonos – Vasario 16-osios Akto signataro ir pirmojo tarpukario Lietuvos Respublikos prezidento – gimimo metinės. Vienuoliktą kartą vykusi Smetoninių šventė gerokai skyrėsi nuo ankstesnių. Tradiciniame renginyje išsaugoti pagrindiniai akcentai, į programą įnešta naujovių.

Smetonines organizavusio Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Violeta Reipaitė teigė, kad įsiklausius į renginio dalyvių atsiliepimus, šiek tiek buvo pakeista šventės koncepcija, ji labiau pritaikyta dvaro ir rūmų erdvėms: „Galima sakyti, jog šiemet kviesdami į muzikinę popietę kažkiek eksperimentavome…“

Iškilmės prasidėjo penktadienio pavakarę šv. Mišiomis Lėno šv. Antano Paduviečio bažnyčioje, kurios sienos mena garbųjį kraštietį.

Šeštadienio popietę oficialus šventės atidarymas ir minėjimas vyko šalia Užugirio mokyklos-muziejaus, įkurto 1932 m. prezidento iniciatyva pradėtoje statyti mokykloje, kuri buvo jo dovana kaimui, kuriame jis gimė. Prie 2019 m. čia pastatyto paminklo A. Smetonai susirinkusiesiems giedant „Tautišką giesmę“, Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Ukmergės Vyčio 1002-osios kuopos šauliai pakėlė Prezidento, Lietuvos valstybės ir Ukmergės vėliavas.

Meras R. Janickas ir A. Smetonos giminių palikuonys prie paminklo padėjo gėlių.

Sveikinimo kalbą sakęs rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas su gilia pagarba prisiminė iš mūsų krašto kilusį didžiavyrį, pirmąjį Lietuvos prezidentą A. Smetoną, jo bendraminčius kitus Vasario 16-osios Akto signatarus, turėjusius šviesų tikėjimą ir siekį atkurti Lietuvos valstybę.

Meras dėkojo A. Smetonos giminaičiams, kurie saugo ir puoselėja mūsų kraštiečio atminimą, ir kvietė visus branginti savo žemę, nuoširdžiai atlikti visas savo pareigas.

Į minėjimo dalyvius kreipėsi ir prezidento brolio Igno proanūkė Giedrė Smetonaitė-Mickienė. Ji pasidžiaugė, jog kasmet daug žmonių laukia šios šventės, ir dėkojo bendruomeniškumą puoselėjančio renginio organizatoriams.

Prie A. Smetonos paminklo bei prezidento gimtosios sodybos vietoje padėtos gėlės.

Po to šventė tęsėsi Užulėnio kaime, pietinėje Lėno ežero pakrantėje stovinčiame A. Smetonos dvare, prezidento vasaros rezidencijoje. Čia įvyko muzikinė popietė, ją vedė Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatro aktorius Josvydas Gricius.

Pirmiausia atvykusieji buvo pakviesti į dviejų knygų pristatymus.

Restorane „Smetonienės svetainė“, svečiams degustuojant pagal pirmosios ponios receptą muziejininkų iškeptą tortą „Napaleonas“, istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Jakubavičienė pristatė savo knygą „Ponios Smetonienės virtuvė“.

Ovalinėje dvaro salėje vyko istoriko, diplomato, rašytojo Alfonso Eidinto naujausios knygos „Antanas Smetona ir Justas Paleckis istorijos dramoje: prezidento vairuotojo užrašai“ pristatymas. Leidinyje aprašomas tragiškiausias tautai ir Lietuvos valstybei įvykis – 1940-ųjų sovietų okupacija, kuri iki šiol yra karštų diskusijų visuomenėje tema. Vis dar ieškoma atsakymų į labiausiai jaudinančius klausimus – kodėl nepasipriešinta, kodėl net protestas nepareikštas. Šioje knygoje autorius grįžta prie A. Smetonos išvykimo birželio 15-ąją problemos – kodėl jis, skirtingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, pasitraukė iš Lietuvos su šeima, kaip elgėsi opozicinės jėgos, kodėl Maskvos įgaliotiniai pereinamuoju iš okupacijos į aneksiją laikotarpiu prezidentu pasirinko J. Paleckį. Kaip teigė A. Eidintas, du skirtinguose poliuose gerai žinomus asmenis – A. Smetoną ir J. Paleckį – knygoje sugretina… istorija, tiksliau – vienas jos šaltinių. Tai prezidentūros vairuotojo Jono Balčiūno kruopščiai pildytas kelionių dienynas.

Naująją savo knygą pristačiusiam A. Eidintui padėkos žodį tarė Kraštotyros muziejaus direktorė V. Reipaitė.

Renginio dalyvių laukė staigmena – iš dvaro balkono į svečius ir viešnias kreipėsi pats prezidentas A. Smetona (Taujėnų mėgėjų teatro aktorius Algis Padolskis), lydimas žmonos, ponios Sofijos (Taujėnų mėgėjų teatro aktorė Laima Jančiauskaitė): „Žmogui ingimta mylėti savo tauta ir savo kraštas. Jei tokios meilės nebūtų, tai nebūtų ir noro dirbti saviesiems. Graži Lietuva! Jos grožio meilę esame paveldėję iš tėvų, esame ir patys ją insisavinę. Toji meilė skatina mus bendrauti, ragina mus dirbti ir veikti, ragina mus krūvon spiestis, kad talkoje patys stiprėtume ir būtume paguoda savo tėvynei. Jos gražus vaizdas tešviečia visur mūsų kelius!

Iš dvaro balkono svečius ir viešnias sveikino tarpukario laikų personažai – prezidentas A. Smetona su žmona Sofija.

Tauta, atbudusi, radusi save, veržiasi bendrauti su kita tauta. Judesio ūpas apniko visus: nematytas noras viešėtis svetur! Kana kokia greitumo aistra, kana koks užsispyrimas nugalėti erdvę. Bet po aigiptiškai riebių metų pasaulyje prasidėjo liesūs metai – dabar visų akys nukrypusios į karo nelaimes. Laikraščiai rašo vien apie karą, visuomenė vien karo aukomis rūpinasi; ji svarsto galvoja, kaip geriau padėti karo vargų paliestiesiems. Gangreit visas pasaulis šiandien karingas! Esame dideliame sūkuryje, dėl to nieko negalime įmatyti, kas bus paskum, bet tikimės, kad anksčiau ar vėliau susilauksime geresnio meto.

Už karo rūpesčių nebematyti nė viešojo lietuvių gyvenimo. Lietuvoje nelinksma… Rodos tai niekis, bet iš tikrųjų juntame, jog mums valandomis labai kažko trūksta: jau mat buvome injunkę ir mes lietuviai žmonėtis. Liūdnas tai liūdnas metas, tik atsibosta nuolat liūdėti, reikia kartkartėmis prasimaginti, pasitaisyti kiek suniuręs ūpas. Prasiblaivius ir tos kasdienės bėdos bei rūpesčiai atrodo ne taip sunkūs, ir tie patys darbai geriau sekasi.

Žmogus reikalauja atmainos, taigi per daug sielotis nereikia. Be to, pramogėlėmis galima nemaža geran naudotis. Reikia atsigosti ir bent retkarčiais renkantis krūvon savo mintimis pasidalyti. Tam tikslui geriausiai dera viešieji vakarai: koncertai, vaidinimai ir paskaitos. Ir tokių viešųjų vakarų reiktų taisyti. Daugelis išsiilgę laukia ne tam, kad pasilinksmintų, bet kad sužadintų savo nuvargusią sielą. Nestengiame dažnai vakaruoti, pavakaruokime retai, bet pavakaruokime“.

Nors kai kurie žodžiai daugelio ausiai buvo neįprasta, A. Smetonos kalba buvo labai artima šių dienų aktualijoms.

Renginyje skambėjo daug ir įvairios muzikos – nuotaikingasis „Chris Ruebens trio“ atliko prancūziškus bei filmų kūrinius, styginių kvartetas „4 strings“ pristatė muzikinę programą, kurioje svečius džiugino tiek visiems pažįstami populiariosios muzikos kūriniai, tiek klasikos interpretacijos.

Šventės metu dvaro kieme buvo įkurtos tarpukarį atspindinčios erdvės, vyko vaikų žaidimai ir edukacijos, veikė tarpukario fotoateljė, buvo galima apžiūrėti parodas „Devynios priežastys tapti karo lakūnu tarpukario Lietuvoje“ ir „Antanas nori būti ore“. Ukmergės miesto bendruomenė „Kaimynai“ čia pat kepė bulvinius blynus ir jais vaišino norinčiuosius.

Ukmergės miesto bendruomenė „Kaimynai“ kepė bulvinius blynus.

Smetoninėse neapsieita ir be elegantiškiausių svečių rinkimo – šiemet rinktos ne ponios, o poros. Apdovanotos dvi – brolis ir sesė bei senjorų pora.

Kaip „Gimtajai žemei“ po renginio sakė Kraštotyros muziejaus direktorė V. Reipaitė, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, vyks Smetoninių dalyvių apklausa. Jos tikslas – ne tik išsiaiškinti lankytojų nuomonę apie tradicinę šventę, jos metu surengtas veiklas, koncertinę programą, bet ir organizatoriams įvertinti stipriąsias bei silpnąsias puses, suprasti svečių poreikius, kad į juos atsižvelgus būtų galima tobulinti renginio programą.

AUTORĖS nuotraukos

Šventėje buvo galima įsigyti knygų, kuriose rašoma apie pirmąjį prezidentą ir jo šeimos narius.

Popietę muzikos garsais papuošė „Chris Ruebens trio“ atlikėjai.

Mus remia: