Kultūra

Kas apgins (ne)vargšą autorių?

NUOMONĖ

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho ESKIZAI redaktorius

 

Prieš tris dešimtmečius su tarybine praeitimi atsisveikinusiame, Vakarų ateitį kuriančiame Ukmergės miesto perimetre kartkartėmis prasiveržia praeities virpesiai. Kabinasi į širdį ir desperuoja, paglamžo žaizdas, paskleidžia negirdėto raliavimo dėl jau seniai (nebe)veiksnių sovietmečio atributų. Su kuriais visiems laikams atsisveikinome Kęstučio aikštėje apkabinę „Lituania Restituta“, supratę, kokioje gilioje duobėje gyvenome, kad laisvė mums yra brangiausia. O kaip „Vėliavnešiai“? Skulptūrinis aktas, profesionali ir ne kiekvienam peckeliui įkandama plastinė kompozicija, kurią turėjome likviduoti dar įsimintinais 1990-aisiais, kaip su ja? Keletą mėnesių dešinėje ir kairėje linksniuojamu, apsiginti negalinčiu, meninę vertę turinčiu paminklu? 1982-aisiais prie Ukmergės vykdomojo komiteto (dabar – Savivaldybės) pakeitusiu tarybinį karį išvaduotoją, Sąjūdžio laikais įkurdintu tolimame skveriuke prie beržų tarp dviejų istorinių gatvių.

Kažkas dažė, išdažė, sukergė mintis – performansavo, atgaivino praeitį dabartyje, revoliucingame mieste prie Šventosios ir užkaito. Didelis susidomėjimas žiniasklaidoje, aršios žodinės kovos Ukmergės rajono savivaldybės taryboje, miesto turgelyje, įvairių bendruomenių narių veidaknygėse. Kai kuriose internetinėse platformose „Vėliavnešiai“ patapo niekšingais sovietiniais kariais, okupantais – priešu, neigiamybe.

Laukiamą, svarų žodį jau turėjo tarti Ukmergės kraštotyros muziejus – pasmerkti, o gal ir apginti, nustatyti monumento ligos istoriją, išryškinti sovietinio militarizmo apraiškas? Kad būtų aiškiau suprasti linčiuojamo meno objekto reiškinį. Juk autorius už pasirinktą formą ne kartą buvo tarybinių šulų linčiuojamas… Deja, kraštotyros nėra ir muziejus tyli praėjus lygiai 40 metų nuo „Vėliavnešių“ pastatymo? Nėra nei ką, nei kam ką pasakyti… Gal toks kūrėjo likimas – viename laikmetyje gyvuoti, kitame kentėti, trečiame – būti sunaikintam.

Tad paminklo autoriui, Lietuvos dailės instituto auklėtiniui Vaclovui Krutiniui beliko susirinkti žaislus ir nuleidus galvą spūdinti iš miesto. Deja, autoriaus nebėra, ilgametis Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas (1998–2008) nuo 2013-ųjų Amžinybėje. Lietuvos miestuose liko jo kūrybos darbai – abstrakcija, aptakusis simbolizmas, plastinė forma, leidusi įgyvendinti ne vieną sumanymą ir tarybiniais laikais išvengti baisiojo sovietinio realizmo.

Nežinomybė amžina, traukia iškvosti, pažinti, suprasti kūrinį, kaip ir autorių, jo mokyklą, platformą. Nors „Vėliavnešiai“ jau praeitis, tačiau profesionalus darbas, net ir neturėdamas tiesioginių militaristinių ženklų, užkliūva. Jaučiantiems meninį ritmą, įvaldžiusiems plastinę formą jis – normalus, nieko nenutuokiantiems – tarybinis monstras. Realizmą nutylinti meninė pasaulėjauta jame nebesuprantama, monumentinė kompozicija likusi be laikmečio vidinio impulso, ateities pajautos.

Girdimi „Vėliavnešių“ nuosprendžio variantai drastiški – griauti, pjaustyti, išlydyti, atiduoti į sovietmečio parką ir atsikratyti. Baisi siurrealistinė fantasmagorija, praeities apopleksija, jos neišsigydėme bendruomeniškos demokratijos kelyje, kuriame rikiuojasi kur kas svarbesnių pažeidžiamųjų. Vienas jų – 1953 m. tarybininkų permodeliuota didžioji Ukmergės sinagoga. Kas gali būti nepagarbiau sunaikintai skaitlingai žydų bendruomenei Ukmergėje, kaip ir toliau joje vystyti sportą, tęsti sovietmečio žinią.

Žydų maldos namuose seniai turėjo būti muziejus (Joniškio variantas), eksponuojantis rašytinę ir vizualinę kraštotyrinę medžiagą. Juose galėjo vykti akademiniai renginiai. O „Vėliavnešiai“ – telieka vėliavnešiais, prieš atlikdami paskutinę operaciją suteikime bent kiek nuskausminančios amnezijos. Bet kas (ne)apgins autorių?

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Griaukime, griaukime ... :
    Kiek daug veikėjų, iš kurių lupų girdisi šis žodis, tik labai gaila, kad iš tų lupų mažai girdisi "statykim, statykim ..."
  • berods :
    jau prieme istatyma, o gal dar tik ruosiasi priimti istatyma, del paminklu ,susijusiu su sovietine simbolika, bus istatymas, lieps nugriauti ir viskas. Kazkam atrodo , kad gyvena demokratinej ar teisinej Lietuvoj , tai greit pamatys, kokioje valstybeje gyvena, nes visa simbolika bus nugriauta be jokiu diskusiju ir nuomoniu, sedinciu seime nurodymu.
  • Julius :
    Man labai giliai į širdį įkrito p. Aurelijos genialioji įžvalga apie tai, jog "išsilavinusius jaunus" žmones nuo Ukmergės nubaido "sovietiniai reliktai". Štai, perskaičiau tą ir iš karto pasidarė aišku, kad p. Aurelija, matyt, gyvenime neapturėjo to atbaidymo akto ir gyvena čia "nykioje savo visuomenėje". Gaila, nebėra dabartės net ką žmogui parodyti...
  • Darius :
    O aš šitoje skulptūroje įžvelgiu tiktai kvietimą kovoti už laisvę ir nepriklausomybę. Ir tais gūdžiais sovietiniais laikais jis buvo kaip šviesos spindulys. Juk jame nėra jokios sovietinės atribūtikos. Ir nano manymu autorius turėjo būti nepaprastos drąsos, sovietų laikais, sukurti tokį tokia skulptūrą. Ir tiktai visiškai neišsilavinusiai visuomenei, kuo Ukmergė pasižymi, gali kilti noras “Veliavnešius” griauti. Jei skulptūra sukurta sovietų laikais, tai nereiškia kad ji sovietinė P. S. Aš ją tiktai pervadinčiau į “Laisvės šaukliai”
  • rasytojas :
    J. Baltusis buvo reto talento, taciau pasikeitus santvarkai , buvo ismestas i istorijos siukslyna, nes atejusiems Lietuvos patriotams nepatiko jo aprasytas smetoninio laikotarpio realizmas. Nepatiko aprasytas isnaudojimas ir labai sunkus gyvenimas, bet laikas, ar dievas apsisuko ratu, ir riedejo vagonai i nezinia...Kario paminklo griauti nereikia, paminklas yra kareiviui kuris kovojo pries nacizma, pries Lietuvos okupantus, o , kad pasiliko- tokia to karo baigties realybe, tada saugojo rusai, dabar- amerikieciai.
  • Aurelija :
    Jei jūs norit, kad šiame mieste gyventų ir kurtųsi išsilavinę jauni žmonės, šitų sovietinių reliktų privalo nelikti. Taip jau Ukmergė yra nyki savo visuomene. Ką davėm Lietuvai tai tik Veselką ir Graužinienę. Gėda ir žmogui pasakyt.
  • Speciali operacija :
    Kitą kartą apginkit Pašilės išvaduotoją, vargšą kareivėlį ir su Zarecku vainikus nuneškit ir žvakutę uždekit.
  • Su kuo valgyta druska :
    Siulyciau pradeti griauti nuo paminklo- akmens Krikstaponiui, Smetonos sunenui, panaikinti Gruodzio -17 gatves pavadinima, ir baigti tarpukario Lietuvos bei Smetonos asmenybes idealizavima.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas