Žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ numeryje – apie mūsų rajone veikusį partizaną

Siekiant patikimų istorinių tyrimų sklaidos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre leidžiamas periodinis mokslo leidinys „Genocidas ir rezistencija“.

Istorinių tyrimų programų skyriaus istorikė Enrika Kripienė publikacijoje „Juozas Šibaila-Merainis“ (taip pat ir slapyvardis Diedukas) iš naujo aktualizuoja biografinio tyrimo metodologiją, partizaninio karo istoriją pateikdama per išsamų asmenybinį vieno šio ginkluoto pasipriešinimo vadų portretą. Šis kovotojas už Lietuvos laisvę glaudžiai susijęs su mūsų rajonu. 1944 m. rudenį J. Šibaila išėjo partizanauti. Jis būrė pirmuosius partizanus Ukmergės apskrityje, nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. gruodžio buvo Lietuvos Laisvės armijos Ukmergės 2-ojo rajono (Kurklių, Kavarsko ir Balninkų valsčiuose) partizaninio judėjimo vado pavaduotojas. Dar 1944 m. rugsėjį J. Šibaila suvienijo atskirai veikusius Balninkų, Kurklių, Kavarsko, Pabaisko, Šešuolių, Želvos ir Žemaitkiemio partizanų būrius į Balninkiečių Laisvės rinktinę, pats jai vadovavo, surengė du pirmuosius partizaninius išpuolius Balninkuose, bandė perimti valdžią miestelyje. 1945 m. pavasarį šioje rinktinėje jau buvo apie 500 partizanų.

1945 m. pabaigoje pertvarkius kovotojų struktūras, nuo 1946 m. vasario mėnesio J. Šibaila buvo Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“, koordinavo partizaninę veiklą pietinėje dabartinio Anykščių rajono teritorijoje. 1945–1948 m. štabas veikė Žvirblėnų kaime, Konstantino ir Angelės Zukų sodyboje, po gyvenamojo namo grindimis įrengtame bunkeryje.

E. Kripienė straipsnyje pažymi, kad aktyvus, tautiškai orientuotas mokytojas J. Šibaila laisvės kovose koncentravosi į visuomeninę, telkiamąją veiklą, buvo judėjimo ideologas. Jo gyvenimo analizė leidžia daryti išvadas apie veiksnius ir savybes, galėjusias lemti partizano kelio pasirinkimą.

„G. ž.“ inform.

Mus remia: