Vaizduojant Ukmergę

APIE KULTŪRĄ KULTŪRINGAI

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

 

Ne vieną atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį puoselėjamas Ukmergės krašto įvaizdis plevena, palengva fokusuojamas vienos ar kitos taškinės vaizduotės, be jokio rimtesnio argumento, identiteto pajautos, koncepto. Kitaip tariant, formuojamas asmeninės pažangos, įnorių, tai į vieną – reikiamą, tai į kitą – norimą pusę. Tikintis nepakartojamumo, minties šviežumo, visuomenės supratimo, dažniausiai paliekant šalikelėje esmę – kultūrinę sanklodą, paveldą, diskusijas. Šaudant nepagrįstų ketinimų lanku į taikinį kitaip, moderniai, nepakartojamai, deja, mėgėjiškai ir dar pro šalį.

Kai ypatingo savivaldos palaikymo sulaukusi mintis Ukmergės įvaizdį įprasminti balandžiais virto kūnu (metalo ir ne tik dirbiniai mieste, Liepos 6-osios piliakalnio apipavidalinimas ir t. t.) ir įgavo pagreitį naktinėmis iliuminacijomis ant tilto per Šventąją, Kauno ir Vytauto gatvėse, pagalvojau, va, čia tai bent. Proveržis, laukta kultūrinio įvaizdžio atsinaujinimo porcija, praeities perkrovimas, ateities spindulys. Tiesa, spindulys iškart ir prigeso, paaiškėjus kuriamo vaizdinio insinuacijai be atsakymo į klausimą, kodėl Ukmergės identiteto ženklu buvo pasirinkti balandžiai?

Kuo jie nusipelnė kraštui? Gal atvaizduoti Ukmergės miesto ar kurio nors nusipelniusio didiko herbe? Rodos, ne! Gal persipynę su legendomis ir padavimais? Vėlgi ne. Gal jie tarnavo Gedimino pėstininko pulko specialaus oro pašto padalinio tarnyboje? Irgi ne. Tad kuo šie paukščiai tokie ypatingi, jog, šovus minčiai, buvo parašytas projektas, radosi lėšų gamybai ir sklaidai? Nejaugi užteko Sąjūdžio laikų grupės „Antis“ koverio „Balandžiai Ukmergėj…“ sulietuvinto varianto?

Pripažinkime, nuo neatmenamų laikų balandžiai simbolizuoja meilę, viltį, šeimos santarvę, atsidavimą, ramybę ir gerovę kaip Ukmergėje, taip ir visame pasaulyje. Mūsuose jie plasnojo carmečiu, burkavo tarpukariu, suko lizdus sovietmečiu ties grūdų sandėliais, kepykla, mokyklų palėpėse, parkuose. Jais ir šiandien gali pasidžiaugti užsilikusiose senamiesčio balandinėse, patiltėse, pakilusius vestuvinių apeigų proga, lesinėjančius ant žemės. Ir tai puiku, nes jie šalia, vaikai ar seneliai, sėdėdami ant suoliuko, ištiesia rankeles ir juos lesina – kas geriau? Paukščiai neišnykę, plasnoja ir burkuoja miesto erdvėse.

Tad kam iš jų kurti memorialus, daryti padirbinius, kad ir meninius, skleisti šaliai, kad tai yra Ukmergės simbolis? Mėgėjiška painiava ir tiek, pasižaidimas. Na, kad ir žiemos šventiniu laikotarpiu pasaulis puošiasi kalėdiniais atributais, o mūsuose iliuminuojami balandžiai. Tarp žaliaskarių, žibintų, žaislų, burbulų ir kitų kalėdinių/naujametinių puošybos elementų „dega“ balandžiai.

Valstybinių Nepriklausomybės švenčių periodu painiava – savivaldai privalu edukuoti valstybingumą, tautininę simboliką, o čia ir vėl nieko dėti balandžiai, apeliacija į sąmoningumą. Prieš kelerius metus netgi Liepos 6-ąją – Valstybės įkūrimo dieną – balandžių aplikacijomis buvo papuoštas piliakalnis, o kur valstybingumo simboliai, lietuvybės ženklai – virto praeitimi?

Vaizduoti Ukmergę paprasta. Gyveni ir tiek, o kaip atrasti miestą savyje? Klausimas neatsakytas, lieka atviras. Kaip ir su balandžiais, pritupdytais, pridėliotais gyvųjų paukščių abrozdėliais, padirbiniais? Tiesa, Ukmergės rajone dar egzistuoja į amžinybę iškeliaujantis Balandžių kaimas. Perkelkime balandžių iliuminacijas, instaliacijas, imitacijas ten. Patikėkite, neatsimušime smalsuolių, minios sekėjų, trauks būriai piligrimų. Tai ir bus atgimimas – „Balandžių kelio“ pradžia Balandžiuose. Ne iš karto, žinoma, ant kojų atsistotų pamirštas geografinis kampas, tačiau su laiku jis pakiltų, taptų užuovėja balandininkams, aukštaskrydžių varžytuvėms ir t. t. Tai taip nepakartojama, gražu ir tobula…

O dėl Ukmergės įvaizdžio, simbolių atitikmenų suformavimo dar būtina pašaudyti iš lankų į taikinius, na, kad ir prie istorinio, iliuminuoto, neatkartojamo piliakalnio…

Nuotrauka iš redakcijos archyvo