Už knygą „Ką manė kamanė“ 2020 metais V. Bakas pelnė tarptautinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris“ premiją.

Kultūra, Naujausi

Kraštietis ne tik kuria, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje

„Aš tikiu, kad literatūros, poezijos, meilės žodžiui pasaulis į žmogaus sielą atplaukia vaikystėje kartu su lopšinėmis, dainomis, pasakomis, skaičiuotėmis. Mamos dainuojama lopšinė, supamosios lovelės ritmas – svarbiausia, esmingiausia viso tolesnio gyvenimo kalbos pajauta, rimai ir ritmai, formos ir turiniai“.

„Esu laimingas, kad ir pats galiu ką nors duoti šiam pasauliui, šiam lietuviškai kalbančiam kraštui, iš kurio pats gavau meilę kalbai, žmogui, jausmo virpesiui.“

„Neįsivaizduoju gyvenimo be knygos. Man knyga nėra tik popierius ir rašalas. Popierius yra kūnas, rašalas yra kraujas. Knygos dvasia iš vėjo, kūnas – iš medžio. Knyga yra medis, jo sėklos. Geros knygos į mano sąmonę įleido šaknis ir ten sulapojo turbūt visam gyvenimui. Taip, man knyga yra pažinimo medžio dalis. Knygos lapai į save geria šviesą, vykdo fotosintezę ir gamina mano dvasiai gyvybiškai reikalingą deguonį…“  Vainius Bakas

 

Vainius Bakas (g. 1989 m.) – poetas, literatūrologas, literatūros kritikas, redaktorius ir vertėjas. 2008 m. baigė Ukmergės „Šilo“ vidurinę mokyklą. 2012 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, o 2014 m. – literatūros antropologijos ir kultūros magistro studijas Vilniaus universitete, įgijo literatūrologijos magistro laipsnį. Įvairioje periodinėje spaudoje publikuoja poeziją, esė, literatūros kritikos, publicistikos straipsnius. Taip pat iš anglų kalbos verčia poezijos, trumposios prozos kūrinius vaikams. Aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje, veda įvairias kūrybines pamokas moksleiviams, jauniesiems literatams, diskutuoja apie šiuolaikinės suaugusiųjų ir vaikų poezijos svarbą, vertybes, tikslus ir siekius.

Išleistos 5 poezijos knygos: „Lietaus spalvos“ (2003), „Pretekstai“ (2010), „Kas vėjo – vėjui“ (2014), „Kaštonų tonai“ (2016) ir „Ką manė kamanė“ (2019).

Kūryba ir literatūrologinė veikla apdovanota įvairiomis premijomis. Svarbiausios iš jų: Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės premija už aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą (2013), „Poezijos pavasario“ jaunojo kritiko premija (2013), Vandos Zaborskaitės premija už geriausiai apgintą lietuvių literatūros kritikos magistro darbą (2014), Salomėjos Nėries literatūrinė premija už eilėraščių rinkinį „Kas vėjo – vėjui“ (2015), Vlado Šlaito literatūrinė premija už eilėraščių rinkinį „Kas vėjo – vėjui“ (2015), Jono Aisčio literatūrinė premija už eilėraščių rinkinį „Kaštonų tonai“ (2016), Eduardo Mieželaičio literatūrinė premija už eilėraščių rinkinį „Kaštonų tonai“ (2019), „Žydinčios vyšnios šakelės“ apdovanojimas.

Už knygą „Ką manė kamanė“ 2020 metais V. Bakas pelnė tarptautinio literatūros festivalio „Poezijos pavasaris“ premiją už poeziją vaikams, ši knyga Metų knygos rinkimuose 2020 išrinkta geriausia Metų knyga vaikams.

„Smagu, kai eilėraščiai vaikams prasmingumu ir kalbos grožiu nė kiek nenusileidžia suaugusiųjų poezijai. Tokia yra Vainiaus Bako knyga vaikams – švelniai besiliečianti prie mus supančio pasaulio, jaudinanti subtiliu gamtos pajautimu, nuspalvinta žaismingais nutikimais, juokingomis detalėmis, kupina lengvai suprantamų vaizdinių. Kiekvienas poeto eilėraštis – lyg trumpa, jauki ir jautri vaikystės pasaka, kurioje norisi nors trumpai pagyventi. O kad galėtumėte šiek tiek ilgiau užtrukti, dailininkė Marija Smirnovaitė sukūrė kerinčių vaizdų“ – taip leidėjai pristato knygą „Ką manė kamanė“.

Siūlome paskaityti keletą poeto eilėraščių vaikams.

 

Angelai

 

Per ilgai naktis užtruko,

per vėlai

gėrė pieną su ledukais

angelai.

 

Kai kurie ledukai krito

ant stogų,

pilant krušai laukti ryto

per ilgu,

 

paskutinio troleibuso,

kibirkšties,

ir juoda tamsa sukluso,

ar išties

 

angelai į žemę barsto

tuos ledus,

ar pasaulis neapkarsta

per saldus.

 

Ar dėl to negenda dantys?

Ar po to

pieno upė prie pakrantės

nesustos?

 

Nesustoja, teka upė,

ir gerai,

ant snieguotų gluosnių tupia

angelai.

 

Po lietaus

 

Ir po lietaus keli lašai

žvilgės lyg deimantai ant krapų,

ir atspindės pasaulį trapų

lyg veidrodėliai panašiai,

 

kurie tavas akis atspindi.

Seniai tai buvo, nemačiau,

žolė praaugo mus per sprindį,

į dangų stiebiasi aukščiau

 

ir šnabžda, kad pasaulis geras,

ir po lietaus šilti lašai

į žemės lūpas tyliai gerias,

ak, apie lietų tu rašai.

 

Rašai, tačiau lietus praėjo

ir renka tuos skaidrius lašus

ištroškęs mažas vabalėlis,

kažkuo į žmogų panašus.

 

Jazminų sūpuoklės

 

Žiūrėk, skrenda žodžiai per dieną iš lūpų į lūpas,

maži ir pūkuoti, greiti ir darbingi kaip bitės!

Baltųjų jazminų sūpuoklėse vaikas vis supas,

pakyla aukštai ir kiek daug jam šios pievos matyti.

 

Žingsneliais katės tyliai slenka pavasario lietūs,

langinės dangaus garsiai griaudžiant perkūnijai trankos,

bet viskas nurimsta, vos vaiko galvelę palietus,

gerumo stebuklas – tai saugančios motinos rankos.

 

Iš siūlų vilnonių ji ima vyniot ilgą kelią

ir, žiūrint į tolį, boružė jos skruostu nurieda,

ją slepia ir šypso antai šitas vaiko kumštelis,

lėtai atsigniaužia, minkštai prasiskleidžia lyg žiedas…

Paruošė Dalia IVAŠKEVIČIENĖ,

rajono savivaldybės administracijos Personalo, civilinės metrikacijos ir dokumentų valdymo skyriaus vyr. specialistė, projekto „Lietuvių kalbos dienų sostinė „Kalba ir žmogus. Ukmergės kraštas“ vadovė

Vygaudo JUOZAIČIO nuotr.

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas