Buvusiems kaimo gyventojams atminti S. Leikaus sodybos kieme pastatytas kryžius.

Kultūra, Naujausi

Avižienių kaimo istorija

Šiandien Lietuvių kalbos dienų sostinės puslapyje – Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Žemaitkiemio kaimo padalinio bibliotekininkės Ramundos Misiūnienės straipsnis „Avižienių kaimo istorija“, spausdintas Deltuvos kultūros almanache „Eskizai“.

R. Misiūnienė už savo krašto istorijos puoselėjimą, sklaidą bei aktyvią kraštotyrinę veiklą buvo pripažinta geriausia 2018 metų Vilniaus regiono bibliotekininke. Ji rengia parodas, leidinius apie Žemaitkiemio miestelio istoriją, gyvenimą, šio krašto žmones. Bibliotekininkė, dirbdama kraštotyrinį darbą, miestelio istorija geba sudominti ir vietinius gyventojus, ir miestelio svečius.

Už savo krašto istorijos puoselėjimą R. Misiūnienė buvo pripažinta geriausia 2018 metų Vilniaus regiono bibliotekininke.

 

Ramunda MISIŪNIENĖ

 

Jau niekas nebeprikels išnykusių Žemaitkiemio apylinkės kaimų ir vienkiemių, kurių pavadinimus dar taria senolių lūpos: Aukštakalniai, Ežerai, Liepos, Morkiškis, Paliepė, Pabiržė, Šinkamiškė, Vikšviriai, Vidiškiai, Šemetiškiai, Pusvaškiai, Linksmakalnis. Sparčiai nyksta ir kiti, mažieji žmonių gyvenimo židiniai: Avižieniai, Balaganas, Berzgainiai, Dobilynė, Eimantiškis, Kretiškiai, Kopūstėliai, Kliepšiai, Kunigiškiai, Pagiriai, Pakirnė, Smiltynė, Trakiniai, Užubaliai. Belieka užrašyti vienokias ar kitokias jų istorijas.

Avižienių kaimas anksčiau vadintas Trideliais. Iš kur kilęs šis pavadinimas, niekas negali pasakyti, mat senieji kaimo gyventojai jau išmirę, o iš jaunesnių niekas nežino. Žmonės ne itin gailėjo senojo pavadinimo, jis nebuvo labai gražus. Jokių legendų ar pasakojimų, susijusių su kaimo pavadinimu, taip pat niekas nepamena.

Dar senais laikais kaimas priklausė Žemaitkiemio parapijai, kur nuo senų laikų buvo bažnyčia. Mirusiuosius laidojo Žemaitkiemio arba Valų kapinėse.

Avižieniai yra prie trijų rajonų ribos. Ukmergės rajono kaimelis ribojasi su Anykščių ir Molėtų rajonais. Artimiausias miestelis – Žemaitkiemis. Aplink yra Valų, Traupio, Paąžuolės, Kliepšių kaimai, Morkiškio vienkiemis. Rytuose Avižieniai ribojasi su Valų kaimu. Vienoje pusėje ši riba eina mišku, kuris anksčiau priklausė turtingesniems kaimo gyventojams. Jis buvo išdalintas sklypais. Vadinamas Epušotu, nes jame daugiausia augo drebulės. Kolūkių laikais daug miško buvo iškirsta, numelioruota, padaryti dirbami laukai, kurie tęsiasi iki pat Traupio kaimo. Ten dabar stovi vienintelė sodyba. Prie jos yra raistas, vadinamas sodybos šeimininko vardu – Kiškio raistu. Vasarą čia būna nemažai gamtos gėrybių. Gyventojai gali pasirinkti mėlynių, girtuoklių, aviečių, rudenio spanguolių, taip pat ir pagrybauti. Raistas siekia nedidelį miškelį, kuris prieina prie pat kaimo. Jis vadinamas „Varžgalio krūmu”, pagal savininko pavardę. Šičia taip pat apstu uogų ir grybų. Miškelis ribojasi su Martnonių kaimu. Toliau eina ganyklos ir pievos iki pat Antalaušių kaimo. Už jo – Paąžuolės kaimelis, iš kurio likusi tik viena sodyba. Dar toliau – Morkiškio vienkiemis. O tada riba eina Plaštakos upeliu. Jis visai mažutis, nors kaimo gyvavimo laikais dar buvo vandeningas ir švarus, jame veisėsi nemažai žuvies. Dabar upeliukas baigia išsekti, susiaurėjusi vaga netruks užaugti ajerais, nendrėmis ir kitokiais vandens augalais. Žuvis taip pat baigia išnykti. Daug kur vaga užversta bebrų nugraužtais medžiais, pilna jų užtvankų. Plaštakos upelis įteka į Siesarties upę, bet Avižienių ji jau nesiekia. Upeliukas skiria Avižienius nuo Plaštakos ir Kliepšių kaimų.

Kadaise Avižienių kaimą sudarė penkiolika sodybų, kurios buvo išsidėsčiusios abipus pagrindinės kaimo gatvės, vadinamos ulyčia. Kaimui priklausė ir aplink išsidėstę vienkiemiai. Iš viso kaime gyveno apie dvidešimt šeimų. Nebuvo dominuojančių pavardžių, dauguma jų skirtingos. Tai Varžgaliai, Skapai, Slavinskai, Šimėnai ir kt. Kaimo gyventojai niekuo nesiskyrė nuo kitų kaimų žmonių. Gyveno kaip visi, augino gyvulius, dirbo žemę, kalbėjo lygiai taip, kaip ir gretimuose kaimuose. Visi lietuviai, kitų tautybių nebuvo, išskyrus karo metus. Tada buvo keletas karo belaisvių rusų, kurie dirbo pas vietinius gyventojus už maistą. Po karo jie išvyko. Kaimo gyventojų Šimulionių namuose buvo įsteigta pradinė mokykla. 1953–1955 metais joje mokytojavo mokytoja E. Jūraitė, 1955–1957 m. – mokytojas A. Pociūnas, 1957–1959 m. – mokytojas A. Gribulis, 1959–1962 m. – mokytoja O. Gribulienė. Mokykla veikė iki 1965 m. Neišaugino Avižieniai nei garsių žmonių, poetų ar rašytojų. Vieno kaimo gyventojo sūnus yra baigęs medicinos institutą ir dirba gydytoju. Pagrindiniai laikraščiai, kuriuos čia skaitydavo, buvo „Valstiečių laikraštis” ir „Gimtoji žemė”. Dar kai kurie prenumeruodavo keletą žurnalų – „Tarybinę moterį”, „Švyturį”, „Šluotą”.

Gyventojai daugiausia užsiimdavo gyvulininkyste, sodindavo bulves, sėdavo javus, augindavo daržoves.

Anksčiau, kai dar nebuvo technikos, žemę dirbdavo arkliais, kuriuos prižiūrėdavo geriau nei kitus gyvulius. Kritus arkliui, buvo didelis nuostolis, nelikdavo kuo dirbti sklypą, pasiruošti pašarų žiemai. Jiems ir pašaras buvo geresnis, dar duodavo avižų. Jei ganydavo ar rišdavo, tai pirma arklius, o jau paskui karves. Šieną taupydavo arkliams, o karves šerdavo šiaudais, tad dažną pavasarį jos būdavo taip nusilpusios, jog tekdavo kelti ir rišti virvėmis, kad pastovėtų.

Dauguma kaimo žmonių laikydavo motinines kiaules. Paršiukus parduoti veždavo į Ukmergės turgų. Taip pat augindavo ir parduodavo bekonus. Kai kurie kaimiečiai dar augino avis. Tiek dėl mėsos, tiek dėl vilnos. Laikydavo daug paukščių – vištų, ančių, žąsų, kalakutų. Vaikams tekdavo saugoti ir ganyti žąsiukus.

Vėliau, susikūrus kolūkiams, atsiradus technikai, kaime beliko vos vienas kitas arklys, pasikeitė požiūris, tapo nebemadinga žemę dirbti arkliais, juk traktoriumi buvo galima suarti ir daugiau, ir greičiau.

Pradėjus supirkinėti pieną, dėmesys arkliui pastebimai sumažėjo. Nuo tada imta geriau prižiūrėti karves, kad daugiau pieno duotų, jas ir šerdavo geriau. Avių irgi beveik atsisakyta, bet ir toliau buvo laikomos kiaulės, paukščiai.

Namai dažniausiai buvo apstatyti namų darbo baldais. Lovos buvo paprastos, medinės, su šiaudiniais čiužiniais. Patalynė – namie austa, drobinė, bet gražiai išsiuvinėta. Perkelinė, švelnesnė, atsirado vėliau. Rankšluosčiai taip pat namuose austi, lininiai. Beveik kiekviena šeimininkė mokėjo austi, siuvinėti, megzti, siūlus verpti, kai kurios – ir siūti. Vakarais dažniausiai sueidavo visi į kurią nors vieną sodybą, kur moterys verpdavo, ausdavo, vyrai kortomis lošdavo, o vaikų darbas būdavo plunksnas plėšyti. Dukroms reikėjo kraičio – antklodžių, pagalvių. Kuo didesnis kalnas pagalvių lovoje, tuo geresnė šeimininkė.

Moterys ir merginos rungtyniaudavo, kuri prisiūs daugiau paklodžių, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių. Kuri gražiau išsiuvinės, kuri didesnį ir gražesnį kraitį susikraus.

Namuose vietoje grindų dažniausiai buvo plūktinė asla, kurią pabarstydavo smėliu ir sukarpytais žolynais, kad kvepėtų. Nes beveik kiekvienoj gryčioj stovėdavo pečius, kur kepdavo duoną, pyragus, kartais ir ant „plytos” gamintas valgis būdavo įstumiamas pečiun, kad neatauštų.

Ant pečiaus miegodavo vaikai ir seneliai, o papečky žiemą dažnai laikydavo vištas, kad nesušaltų. Jau vėliau visose gryčiose buvo sudėtos grindys, iš pradžių nedažytos, bet, kadangi greitai išsipurvindavo ir reikdavo labai šveisti, kad būtų baltos, tai buvo pradėtos dažyti. Kai kur iki pusės virtuvės grindis išbetonuodavo.

Skalbinius paprastai velėdavo ir skalbdavo šarmu, balindavo lauke ištiestus prie vandens. Būdavo skalbimui skirtos dienos. O kad nesiveistų gyviai, rūbus kaitindavo pirtyje.

Namus apšviesdavo žibalinėmis lempomis, ruošai tvartuose naudodavo „liktarnas”, kartais kambary ar pirty pasidarydavo „smaliokus”. Buroko vidus būdavo išgremžiamas, į vidų įstatomas vata apvyniotas plonas pagaliukas, pamirkytas riebaluose, o duobutė užpildoma lydytais taukais. Toks improvizuotas „burokinis“ žibintas degdavo pakankamai ilgai, nedaug rūko, ir jį galima buvo pastatyti kur nori, nes negriuvo. Vėliau, kolūkio laikais, buvo įvesta elektra, ir šitos priemonės pamažu išnyko.

Beveik prie kiekvienos gryčios buvo darželis, dažniausiai aptvertas, kad vištos neiškapstytų. Gėles augino įvairias, dažniausiai – jurginus, kardelius, vilkdagius, pinavijas, bijūnus, tulpes, šiek tiek vasarinių nasturtų, rezetų, mėtų. Kiekviename darželyje puikuodavosi rūtos. Tik jau kolūkių laikais buvo pradėta sodinti rožes, begonijas, lelijas ir kitokias gėles. Darželiai, kiemai buvo labai prižiūrimi, ravimi.

Paprastai buvo sodinami dideli sodai, daug vaismedžių – obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų, nemažai uogakrūmių – serbentų, agrastų. Kai kurie žmonės sodindavo ne tik vaismedžius, bet ir kitokius medžius. Savo sodybų ribas mėgdavo apsodinti liepomis, drebulėmis, eglėmis, beržais.

Rengdavosi žmonės namų darbo drabužiais. Moterys vilkėdavo namie austos medžiagos sijonais, ilgais, iki žemės; apatiniai drabužiai drobiniai, taip pat namų darbo, kelnaičių nedėvėjo. Vyrai vilkėdavo namų darbo milo sermėgomis, drobinėmis kelnėmis. Vaikai buvo rengiami taip pat kaip suaugę. Tiek berniukams, tiek mergaitėms buvo siuvami ilgi baltinukai, „suknytės”, ir visi su jomis lakstydavo, kelnaičių nemūvėdavo. Tik didesniems berniukams jau siūdavo kelnes, jie nebevilkėjo „suknyčių”. Sau leisti dėvėti kokį pirktą drabužėlį galėjo tik turtingesni. Dažniau moterys – skarutę ar šilkines kojines.

Valgį visuomet gamino šeimininkė. Jei tuose pačiuose namuose būdavo anyta su marčia, tai paprastai atsirasdavo dvi šeimos, nes anyta nepakęsdavo, kad jaunamartė sukinėtųsi jos teritorijoj. Kiekviena šeima gyvendavo savo gale ir maistą gamindavo atskirai. O jei anyta su marčia gerai sutardavo, tai pavaišindavo vieni kitus. Motina dukroms paprastai nepatikėdavo maisto gaminimo, joms dažniausiai tekdavo kiti darbai: karves melžti, austi, siūti, verpti. Kai kurie namie laikydavo ir mergas – samdines. Jos atlikdavo ūkio ir šiaip pagalbinius darbus.

Beveik kiekvienoje gryčioje buvo pečius ir malkomis kūrenama krosnis, ant kurios gamindavo valgį. Šeimininkė keldavosi labai anksti, pakraudavo ir užkurdavo pečių, jį iškūrenus imdavo ruošti valgį, prikeldavo samdinius eiti ruošos, o tada keldavo šeimyną pusryčių. Pusryčiams paprastai kepdavo blynus – bulvinius ar miltinius, prie jų gamindavo padažą. Jis būdavo iš raugintų kopūstų, bulvių, trintų su spirgučiais, arba kiaušinių. Vaikams kartais duodavo uogienės.

Kol ruošdavo padažą, maistą laikydavo pečiuje, kad neatauštų. Taip pat – ir likusį po valgio. Pietums visada virdavo sriubą, jei turėdavo liesos mėsos, tai su ja, jei tokios nebuvo, tai įdėdavo gabalą lašinių ir bulvių košės. Dažniausia buvo burokėlių arba raugintų kopūstų sriuba. Vakarienei neretai virė košes: kruopų, žirnių, bulvių, dar valgydavo bulves su rūgpieniu, pienišką sriubą, dažniausiai „razavų miltų”.

Per didžiąsias šventes spausdavo sūrį, mušdavo sviestą, pagaudavo žuvies arba pjaudavo vištą. Jei buvo galimybė, išsikepdavo pyrago. Vėliau, jau kolūkių laikais, maistas pasidarė įvairesnis, daugiau pradėta pirkti parduotuvėje.

Dirbant ūkio darbus kaimynas kaimynui stengdavosi pagelbėti. Ypač per kūlimą, mėšlavėžį, bulviakasį. Žmonės buvo draugiški, nepikti, nepavydūs. Labai retai tarp kaimynų kildavo barniai, kivirčai. Vaikai tarpusavy taip pat labai draugaudavo.

Šventą dieną niekada nedirbdavo, visi eidavo į Žemaitkiemio bažnyčią. Žmonės buvo labai tikintys, dievobaimingi.

Dirbdami laukuose mėgdavo dainuoti, pokštauti. Dažnai vakarais susirinkdavo kur klojime, vyresnieji sėdėdavo, šnekučiuodavosi, jaunimas šokdavo, vaikai žaisdavo. Kartais vykdavo vaidinimai. Jie buvo ypač populiarūs, žiūrovų niekada nestigdavo. Taip pat visi labai mėgo gegužines, vakaruškas. Kiekvienas kaimas turėjo savus muzikantus, kurie grodavo jose. Per „majavas” visi susirinkdavo pasimelsti, pasilinksminti. „Majavos” vykdavo gegužės mėnesį. Turbūt todėl taip ir vadinosi.

Šeimose švęsdavo varduves, krikštynas, vestuves. Gimtadienių švęsti nebuvo mados. Į vestuves kviesdavo visą giminę, taip pat ir visus kaimynus. Jos būdavo linksmos, triukšmingos, kartais trukdavo tris ar keturias dienas. Kartu būdavo ne tik per linksmas šventes. Taip pat ir bėdai atsitikus sueidavo visas kaimas, giminė. Į paskutinę poilsio vietą lydėdavo taip pat visi. Vieni kitiems padėdavo, pagelbėdavo kuo tik galėjo.

Susikūrus J. Žemaitės kolūkiui, visi Avižienių kaimo žmonės dirbo jame. Kolūkio centras buvo ne per toliausiai. Dauguma kaimiečių dirbo laukuose, vienas kitas – fermose. Kai kurie išsikėlė į gyvenvietę. Kaimas po truputį ėmė tuštėti. Žmonės seno, vaikai užaugo, išvažinėjo mokytis į didelius miestus ir dažnai ten pasilikdavo.

Dabar, galima sakyti, Avižienių jau beveik nebėra. Likę kaimo namai tušti, kai kurie nugriauti. Gyvenama tik dviejuose namuose. Iš viso yra trys gyventojai. Aplinkiniai vienkiemiai taip pat tušti, belikę vos keli žmonės. Ir jau nebepanašu, kad kaimas kada nors atsigaus.

1999 metų spalio 31 dieną kaimo gyventojo Stasio Leikaus ir jo sūnaus Alvydo rūpesčiu buvo surengtas avižieniškių susitikimas. Ta proga už surinktus pinigus buvo pastatytas kryžius. Jis stovi kaimo ulyčios gale, S. Leikaus sodybos kieme. Šventas mišias aukojo, kryžių pašventino tuometinis Žemaitkiemio klebonas kunigas Petras Purlys. Atvažiavo apie 10 buvusių Avižienių gyventojų. Tuo metu čia gyveno aštuoni žmonės.

2001 m. netoli Avižienių kaimo, buvusio Birželių vienkiemio vietoje, pastatytas ąžuolinis kryžius čia gyvenusiems Didžiosios Kovos apygardos partizanams – broliams Broniui, Kaziui, Juozui ir seseriai Vandai Morkūnams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, atminti. Ant kryžiaus esančioje atminimo lentoje įamžintos ir kitų Žemaitkiemy žuvusių partizanų pavardės. Kryžius pastatytas monsinjoro Alfonso Svarinsko ir Laisvės kovų dalyvio Povilo Jočiūno lėšomis.

Redakcijos archyvo ir Žemaitkiemio seniūnijos nuotraukos

Įamžintas kaime gyvenusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimas.

Palikite komentarą apie straipsnį

  • Rimas :
    Smagu kad apie tai rašote ten mano seneliu gimtinė Avižieniuose ačiu jums
  • Irena :
    Daug gražių gerų vaikystės prisiminimų ir išgyvenimų praėjo šioje sodyboje. Gaila,kad viskas liko tik praeityje. Ačiū už rašinį.
  • Buvusių nebuna :
    Labai geri straipsniai apie Ukmergės rajono kaimus. Gala kad jie jau baigia išnykti.
Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas