Žemė ir lietuvis

Kovo 20-oji – Pasaulinė Žemės diena! Ši prasminga diena mus skatina įsitraukti į aplinkosaugos veiklą, tausoti gamtą ir ja rūpintis.

Taip pat tai puiki proga panagrinėti žmogaus ryšį su žeme.

„Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu vertinti ją kaip gyvosios išminties, o drauge ir humanitarinio žinojimo šaltinį“, – teigiama šiame straipsnyje.

Marius SMETONA

Vilniaus universitetas

Amžina tema ir amžina diskusija – kas lietuviui yra žemė? Iš tiesų, su žeme lietuvį sieja nematomi, bet ypatingi saitai. Lietuvis gali jos neturėti, nedirbti, tačiau žemė kiekvieną traukia nenusakoma trauka, nors visas gyvenimas prabėga mieste – visai kitokioje kultūrinėje terpėje. „Ji pasilieka įsisiurbusi iki pat šaknų“, – rašė A. Maceina. Anot M. Gimbutienės, „lietuvių liaudyje ir jos tautosakoje, kaip nė vienoje kitoje, žmogus ir žemė, žmogus ir miškas, medis – beveik nedaloma visuma, nes juose visuose glūdi žemės galia. Visi gamtos reiškiniai ir daiktai – žmogus, dangaus kūnas, paukštis, medis, akmuo, ugnis ir kt. turi gyvybę: „sielą“, „jėgą“, kuri tokia yra visur, tiek danguj, tiek žemėj“. Kad baltams žemė turi dieviškumo, yra pastebėjęs dar M. Pretorijus, teigęs, jog senųjų nadruvių, sūduvių ir kitų prūsų palikuonys „yra įsitikinę, kad žemėje slypi kažkas dieviška“. Tačiau ne tik senovės lietuviui žemė užėmė tokią išskirtinę vietą gyvenime, pagrindine vertybe ji liko iki šių dienų. Iš tiesų, žemės suvokimas lietuvio pasaulėvaizdyje yra daugiasluoksnis, o tuose sluoksniuose, kaip ir pačioje žemėje, dar daugybė posluoksnių ir sluoksnelių…

Šis straipsnis parengtas pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remiamo projekto „Duona. Motina. Žemė“ (2019–2020) medžiagą. Visas ŽEMĖS aprašas, kuris apima daugiau kaip 4 autorinius lankus teksto, bus pateiktas rengiamoje monografijoje „Žemė. Motina. Duona“, o čia pateikiamas tik tyrimo apibendrinimas. Iš jo matyti jau minėti žemės supratimo sluoksniai ir sluoksneliai.

Šiuolaikiniam žmogui į pirmą vietą iškyla Žemė kaip planeta. Ji skrieja tarp kitų dangaus kūnų, yra patyrusi daugybę smūgių, tad žmogus privalo ją saugoti, puoselėti, tai vieninteliai mūsų namai; žmonės turi ją mylėti, globoti ir tausoti, įsiklausyti, kokius signalus siunčia, nes ji žmonijai yra didžiulė vertybė, tik išsaugojęs ją ateinančioms kartoms žmogus pasijus laimingas.

Tiek senovės lietuviui, tiek dabartiniam žemė yra stichija. Tai viena iš penkių stichijų, kaip ir kitas žmogus išmoko valdyti, gyventi, sutarti, ją pažino ir sudievino.

Žemė visais laikais buvo pateikiama kaip priešingybė dangui. Dangus žmogui atrodo gerasis, idealusis, paslaptingasis pasaulis, o žemė – tik kasdienių vargų ir nelaimių pasaulis. Žemė yra Kūrėjo sukurtas pasaulis gyviems padarams, tarp jų ir žmogui, tačiau jame gyvena ne tik žmonės, bet ir senieji dievai, tame pasaulyje klajoja ir kitos būtybės, kurias žmogus apibūdino sakmėse ir pasakose. Dangus šį pasaulį pamalonina žvaigždėmis, saulės spinduliais, čia dieną keičia vakaras, keičiasi metų laikai, deja, žmogus yra tik laikinas svečias, tiksliau – tai simbolinė žmogaus kelionė žeme.

Žemdirbiškoje kultūroje žemė buvo didžiausias turtas, nors kartais tas turtas buvo tik nedidelis lopinėlis. Nuosava žemė – amžinas žmogaus troškimas. Nesvarbu, ar ji paveldėta, ar dovanota, ar pirkta, žemė lietuviui buvo ir yra vienas iš turtingumo požymių. Anksčiau tai buvo išgyvenimo šaltinis, vėliau – ir tam tikro statuso rodiklis. Žmogus, turėdamas žemės, jautė savo vertę, pasididžiavimą.

Žemėje žmogus gyvena įprastą kasdienį gyvenimą, čia jis džiaugiasi, liūdi, stato namus ir kitus pastatus, vaikšto, sėdi, guli, pasideda, numeta daiktus. Žemė neegzistuoja be gyvenamos žemės, be namų. O tuose namuose vyksta gyvenimas. Jis taip pat susijęs su žemės ritmu. „Meilė kaip supratimas ir atsidavimas, reikalaujantis prisitaikyti prie kintančios žemės, sekti žemės pulsą ir prie jo derinti ne tik darbus, bet ir visą savo gyvenimą“, – rašo D. Vaitkevičienė. Tas tvirtas sluoksnis kartais dreba ir gąsdina žmogų, bet vis dėlto ant tokio paviršiaus žmogus jaučiasi tvirtai, saugiai.

Svarbiausia žemdirbiui ir yra dirbama žemė. Dirbama žemė yra šventa, kaip šventas ir pats artojo darbas. Daugiausiai dėmesio visada susilaukia būtent juoda derlinga žemė. Ji yra didžiausia vertybė ir didžiausias turtas.                    

Iš žemės atėję žmogus vėl jon sugrįžta, čia jo pradžia ir pabaiga. Tiesa, žemė pasiima tik tada, kai tam ateina laikas, jeigu mirštama ne laiku (žūstama), sunku žemėje gulėti, tačiau atlikus didžius darbus (pvz., kovojus už tėvynę), žemėje laukia užtarnautas poilsis – žemė priims ir užbers lengva smiltimi, palikdama kauburėlį kaip ženklą, kad čia kažkieno kapas, palaidojimo vieta. Labai svarbu žmogų palaidoti, tik pasmerktieji ir nedori lieka ant žemės. Ir dar svarbu, kad mirusiojo kaulai ilsėtųsi savam krašte, savoje žemėje. Prieš pusantro šimto metų S. Daukantas rašė: „Šiandien dar žemaitės ar kalnėnės, išgirdusios svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji žodžiai širdgilo yra: „Vaikeli brangusis, − sako, − svetima žemė tavo kaulus uždengė“. Ir taip nesigaili, kad sūnus mirė, bet to, kad jis svetimoj žemėj paliko palaidotas, nesgi, pagal jų nuomonę, svetimoj žemėj mirti ir tenai palaidotu būti žmogui rodėsi jiems didžiausia nelaime“. Ypatingą reikšmę įgyja ir žemė kaip birus sluoksnis. „Žemė, užbėrusi kaulus – tai pomirtinis kūnas, kuris toks didelis, kad apima ne tik kapą, bet ir gimtinę, tėviškę, Tėvynę. O mirusiojo dvasia, laki ir besvorė, kaulams į gimtąją žemę sugrįžus, vėl atgimsta naujose žmonių kartose savojoje žemėje“, – teigia D. Vaitkevičienė. O ką daryti tiems, kurie nežino, kur ilsisi artimųjų kaulai, kur Sibiro platybėse nebėra kauburėlių, žymėjusių lietuvių tremtinių palaidojimo vietą? Kaip teigia D. Vaitkevičienė, „kas nerado kapų, parsivežė žemės saują – iš Rešiotų, iš Altajaus, nuo Laptevų jūros, nuo Baikalo ir iš šimtų kitų vietų. Vežė žemės ir iš Lietuvos, pylė ant tremtinių ir politinių kalinių kapaviečių – kad Tėvynės žemė apglėbtų Sibiro žemę“.

Žemė yra motinų motina. Ji duoda gyvybę, visus maitina, globoja, ant jos krūtinės visi auga ir gyvena, tačiau atėjus laikui vėl traukia į save, grąžina į ten, iš kur ateita. Ji amžina – gimdanti, maitinanti, priglaudžianti ir globojanti po mirties. „Žemės suvokimas ir apibūdinimas kaip motinos grindžiamas žemės ir motinos funkciniu tapatumu. Ir žemė, ir motina, abi jos – gimdytojos, maitintojos, „nešiotojos“, globėjos“, – sako N. Laurinkienė. Laikantis šios sampratos, žmogus turi dvi motinas – biologinę ir kosminę. Ant pastarosios – Motinos Žemės – praeina visas jo gyvenimas, į jos skreitą žmogus ir sugrįžta, užbaigęs jam skirtą žemiškąją būtį. Taigi, žemė susijusi ir su žmogaus gimimu, ir su mirtimi. Ne veltui naujagimį kadaise trumpam padėdavo ant žemės, kad jis prisipildytų žemės jėgos ir būtų stiprus. Taip pat ir mirštantįjį guldydavo ant aslos, kad žemė jį priimtų ir palengvintų kančias. Tikėta, kad iš žemės vaikas gauna ypatingų jos galių – sveikatos, proto, drąsos. Toks guldymas – lyg guldymas ant motinos krūtinės šiomis dienomis, kai siekiama, kad vaikas pajustų motinos širdies tvinksnius ir susikurtų tas nenutraukiamas dviejų žmonių ryšys. Tada buvo tikima, kad, pajutęs žemę, vaikas bus prisirišęs ir prie gimtų namų.

Žemė žmogui yra įvairių situacijų matas: didelis, ilgas, labai vertingas tas, kas iki žemės, žemę siekia; mažas tas, kas nuo žemės nedaug pakilęs, nuo žemės atsiplėšęs; jeigu tyli, tai tas tylumas yra žemės ypatybė; didelę pagarbą ir nuolankumą reikšdamas žmogus lenkiasi iki žemės. Mirties artėjimą pirmiausia išduoda traukimas prie žemės, arba specifinis kvapas, žmogaus veido spalva.

Visuose tirtuose tekstuose žemė gali žymėti konkrečią valstybę, toje teritorijoje gyvenančias tautas arba numanomą šalį. Ji gali būti suprantama kaip gimtoji vieta, namai ar vieta, kurioje šiuo metu gyvenama. Su gimtąja vieta, šalimi susijusi ir tautybės sąvoka, nes tauta turi turėti savo žemę, kurioje ji kalba viena kalba, kur tie patys papročiai ir santykis su gamta. Žmogų ypač traukia gimtosios vietos, nes čia prabėgo vaikystė, jis čia užaugo, čia jo tėvų ir protėvių papročiai, istorija, kalba. Lietuviui žemė be galo brangi dar ir todėl, kad ji yra gimtoji vieta, tėviškė, tėvynė. Nuo jos jis negali atitrūkti, negali jos nejusti, nes ta žemė yra susijusi su jo mąstymu ir susiformavusia pasaulėžiūra. „Per neatitrūkimą nuo gimtosios žemės yra išlaikytas tūkstantmetis kapitalas, tūkstantmečių mąstysena ir jausena. <…> Gimtosios žemės meilė nėra vienintelis dvasinių turtų resursas. Ji yra tik pati esmingoji ir tikroji priemonė, raktas į seifą, į visą praeities kapitalą. Šį magišką raktą vartojant, iš pasąmonės išplaukia savita jausena ar giliai persunkta mąstysena“, – skaitome M. Gimbutienės straipsniuose. Žmogus yra tiek sutapęs su savo gyvenama vieta, kad žemė ir jis, anot A. Maceinos, sudaro vienį: „Žmogus, gyvendamas savame krašte, yra nuolatos ir savaime su juo sutapęs.“ Žemė yra susijusi ir su tėvynės bei patriotizmo sąvokomis. Štai A. Maceinai „žemė yra tėviškės bei tėvynės atrama, ir toji pati žemė yra materialinis patriotizmo pagrindas. Gimtosios žemės, tėvynės ryšį žmogus geriausiai pajaučia tada, kai išvyksta. „Bet pakanka bent trumpam palikti savo šalį, pakanka atimti iš patriotizmo jo objektą, ir gimtojo krašto meilė apsireiškia visu smarkumu. Tik tada suprantame, kiek mes mylime savą žemę ir kiek ji mums yra brangi. Su gimtosios šalies žeme mes esame suaugę ligi gelmių; ji yra tapusi tarsi mūsų būtybės dalimi; mes gyvename joje, ir ji gyvena mumyse. Todėl ją palikę, jaučiamės lyg palikę patys save, lyg atsiskyrę nuo savos būtybės dalies“, – skaitome to paties A. Maceinos raštuose. Jo manymu, dar sunkiau žmogus išgyvena išsiskyrimą su gimtuoju kraštu, kai yra jėga iš jo išvaromas: „Ištrėmimas arba uždraudimas grįžti į savą kraštą yra didžiausia ir sunkiausiai pakeliama bausmė, nes ji ardo įgimtą žmogaus ryšį su žeme“.

Laisvė ir žemė – dar viena labai svarbi sąsaja. Neatsitiktinai Lietuvos nepriklausomybės kovose XX a. pradžioje laisvė ir žemė sulietos į vieną sąvoką, o už Lietuvą kovojusiems savanoriams atlyginta žeme. Žemės turėjimas padeda asmeniui jaustis laisvam.

Iš tikėjimų matyti, kad iš tam tikros vietos paimta, specialiai paruošta žemė buvo naudojama kaip gydomoji priemonė. Žemė padėjo žmogui nuspėti orus; apsisaugoti nuo gyvūnų, gyvių, piktųjų jėgų, nelaimių; apsaugoti derlių; nuspėti ateitį; numatyti besiartinančią mirtį.

Lietuviui žemė nuo seno yra šventa. Posakis „šventa žemė“ dažniausias dabar religiniuose raštuose, tačiau senasis šventos žemės suvokimas niekur nedingęs.

Vis dėlto senasis žemės suvokimas, ryšys, vertė blėsta, nes, kaip sako D. Vaitkevičienė, „dėl pakitusios gyvensenos žemės ir žmogaus sąlytyje randasi vis daugiau tarpinių grandžių“. Kai kam žemė asocijuojasi tik su sunkiu darbu, vargu ir murzina kasdienybe. „Jeigu tokios asociacijos pradeda vyrauti, tai ženklas, kad jau visiškai nususinome Žemės vaizdinį, o mainais už tokį atsainumą mums užkrauta nepakeliama nykumos našta. Trumpiau tariant, žemė neturėtų būti vien ūkinės eksploatacijos ir turtinių manipuliacijų objektas. Neneigiant žemės kaip maitintojos įvaizdžio, svarbu vertinti ją kaip gyvosios išminties, o drauge ir humanitarinio žinojimo šaltinį“, – sako E. Čiuldė. Panašiai mąsto ir D. Razauskas pokalbyje „Apie Žemę ir lietuvį“: „Žemė – kaip ekranas, kuriame galime žiūrėti filmą apie rojų, bet galime jį suraižyti, apspjaudyti, ir jis to rojaus nebeatspindės. Jei norime, kad materiali žemė atspindėtų rojų – turime ja rūpintis pagal sielos, o ne pilvo poreikius, ją prižiūrėti…“ N. Laurinkienė į pasikeitusį žmogaus santykį su žeme žiūri optimistiškiau. Jai atrodo, kad lietuvio ir žemės ryšys yra per stiprus, kad jį kas nors nutrauktų – susidarius sąlygoms, jis vėl atgis, nes lietuvis be žemės jaučiasi nelaimingas: „Mūsų sąmonėje ir pasąmonėje įsirėžęs stiprus ryšys su žeme, matyt, dar gyvuos ir būsimose kartose. Pajutus pavasario dvelksmą, lietuvio sielą iš tiesų nenumaldomai traukia ir, tikėtina, jog dar ilgai trauks plačios ir atviros Žemės Motinos erdvės, jos, sudrėkintos pavasarinės drėgmės, kvapas, savas ir pažįstamas mūsų juslėms, o svarbiausia – jutimas visu savuoju kūnu ir dvasia joje bundančios gyvybės, slaptingos jėgos, kuri lems naujo daigo – šviežutėlio, gležno želmens atsiradimą.“