Prezidento Antano Smetonos keliais. Panevėžys (2)

Vytautas ČESNAITIS

Panevėžio geležinkelio stotis

Rūpesčių nestigo ir Panevėžio miesto karinės įgulos viršininkui pulkininkui Pranui Tamašauskui, organizuojant oficialią prezidento dienotvarkę Aukštaitijos sostinėje. Lygiai 10 valandą ryto A. Smetona automobiliu išvažiavo iš geležinkelio stoties į Įgulos (dabar – Švč. Trejybės) bažnyčią. Nuo stoties iki pat bažnyčios Tilto (dabar – Smėlynės) ir kitose gatvėse, iš abiejų pusių išsirikiavę, jį sveikino pulko kariai, savanoriai, šauliai, ugniagesiai, skautai, moksleiviai. Prie naujojo, 1925 m. su įspūdingomis arkomis pastatyto, gelžbetoninio Laisvės tilto per Nevėžį jį pasitiko miesto valdžia. Iš automobilio išlipusį prezidentą pasveikino Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas, savivaldybininkai, įteikė miesto raktus. Buvo pasakytos trumpos abipusės kalbos. Čia pat ir sentikių bendruomenė išreiškė pagarbą duona ir druska.

Privažiavus Broniaus Braždžio keturių arklių karietai, prezidentas pakviestas įlipo į ją ir raitų šaulių eskorto lydimas pasiekė Įgulos bažnyčią. Čia pagrindinį mindaugiečių šventės svečią pasitiko pulko kapelionas, kunigas Vilius Balandis. Bažnyčioje prezidentas pagerbė žuvusiuosius pulko karius užkabindamas ant jiems skirtos marmurinės atminimo lentos gėlių vainiką. Po to klausėsi šv. Mišių, kapeliono pamokslo.

Apsilankėme prezidento viešnagę menančioje bažnyčioje

Džiugu, jog ir mes turėjome galimybę apsilankyti Švč. Trejybės (Įgulos) bažnyčioje, šalia Nepriklausomybės aikštės (Sodų g. 2). Kelis kartus, ieškodami patogesnio privažiavimo, sukome ratais, kol pagaliau, mūsų džiaugsmui, Ignas rado tinkamą gatvelę pasistatyti mašinai netoli maldos namų. Čia mūsų jau laukė Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, Restauravimo ir konservavimo skyriaus vedėjas, dokumentų restauratorius Stanislovas Grubliauskas. Netrukus prie mūsų prisijungė ir dabartinis bažnyčios rektorius kunigas Pavelas Andžejevskis. Puiki kompanija puikiam pokalbiui, pasiaiškinimui ir supratimui. Todėl nieko nelaukęs kunigas Pavelas svetingai atrakino šonines bažnyčios duris ir leido prisiliesti prie jos istorijos esmės. Suprasti praeities įvykių šuorus, kai 1918 m. vokiečiams pasitraukus, stačiatikių Švč. Trejybės cerkvė buvo perimta katalikų, „Saulės“ draugijos gimnazijos kapeliono Jono Grabio ir parapijiečių.

Istorija byloja, kad žemė, ant kurios ta cerkvė stovėjo, priklausė vienuoliams pijorams, ten jie 1727–1728 m. pastatė medinę bažnyčią, vienuolyną ir mokyklą. Kai 1790 m. visi pastatai sudegė, iškilo mūrinis vienaaukštis vienuolynas, 1803 m. – akmenų mūro bažnyčia. Kai po 1831 m. sukilimo Rusijos administracija pijorų vienuolyną, bažnyčią ir gimnaziją uždarė, vienuolyno žemės buvo atiduotos stačiatikių parapijai, o bažnyčia 1847 m. paversta cerkve.

Klausydami rektoriaus žvalgėmės bažnyčios viduje ir fiksavome keliais erdviniais aukštais architektūrinę visumą, statybinius komponentus, meno dirbinius, maldasuolius, presbiteriją, kur kėdėje sėdėdamas prezidentas A. Smetona meldėsi kartu su Mindaugo pulko kariais. Pasirodo, marmurinės lentos su 4-ojo pėstininkų pulko žuvusiųjų pavardėmis išlikusios, jos kabo jaukiame bažnyčios priestatėlyje ant sienos. Sovietmečiu lentos buvo nukabintos nuo bažnyčios vidaus kolonų ir paslėptos Panevėžio katedros rūsiuose – kuo toliau nuo tarybinių žmonių akių.

1989 m. bažnyčią sugražinus tikintiesiems, jos buvo atgabentos ir vėl pakabintos. Anot rektoriaus Pavelo, tuo laikmečiu bažnyčioje vyko ir įvairūs rekonstrukciniai darbai. Buvo iškasti rūsiai, pastatytas priestatas, atsirado balkonas, bažnyčioje klebonavo kunigas Robertas Pukenis. Tais pačiais metais bažnyčiai buvo perduotas kitoje Sodų g. pusėje buvęs vyskupijos pastatas (dabar – klebonija). „Prezidentas A. Smetona vyskupui Kazimierui Paltarokui padovanojo pastoralą, – pasakojo kunigas. – Amžinatilsį Panevėžio katedros altarista, monsinjoras Petras Kuzmickas (geras Aleksandro Solženicyno draugas), sulaukęs 102 m., pasakojo, kad tais laikais pastoralas kainavo tris karves.“

Ateistinės santvarkos metais bažnyčia buvo nuniokota, sakralinės vertybės išvežtos ir išgrobstytos, ji paversta sandėliu, apie 1969 m. – šokių sale, galop pertvarkyta į Parodų rūmus, kurie 1973 m. buvo atidaryti visuomenei. Iki 1990-ųjų juose veikė parodos, vyko susitikimai, klasikinės, chorinės muzikos koncertai. Gera rūmų akustika domino ir Lietuvos filharmonijos administraciją, kurios atstovai ne kartą lankėsi Panevėžyje ir su miesto valdžia tarėsi dėl galimybės rūmuose pastatyti vargonus, pakeisti langus ir t. t. Bet taip neatsitiko – dvasininkai ir kultūros veikėjai iš Vilniaus ir Panevėžio, religinių bendruomenių atstovai inicijavo Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimą tikintiesiems. Tiesa, dar ir šiandien bažnyčioje nėra didžiojo altoriaus, trūksta ir kitų meno dirbinių.

Argi ne analogiška yra Ukmergės švč. Trejybės bažnyčios istorija? 1918 m. kapelionas Felicijonas Daniusevičius su parapijiečiais perima ją iš stačiatikių katalikų reikmėms. Nes ji, kaip ir panevėžiškė, buvo pastatyta vienuolių pijorų bažnyčios, vienuolyno ir mokyklos vietoje. Bažnyčia tampa Gedimino pulko Įgulos, gimnazistų, vėliau – vienuolių marijonų maldos namais. 1953 m. ją uždarius, viskas buvo išgrobstyta, išvežti sakraliniai dirbiniai, o ji paversta prekių sandėliu, brandžiojo socializmo laikais – ištaigingais Ukmergės santuokų rūmais. 1990-aisiais ją susigrąžinus tikintiesiems, prireikė daugelio metų pastangų maldos namų senai paskirčiai atkurti.

Išlydėdamas iš Dievo namų rektorius Pavelas atvėrė fasadines Švč. Trejybės bažnyčios duris ir mes už jų išvydome rekonstruojamą Nepriklausomybės aikštę (buvusi Vytauto) šalia šventoriaus. 1927 m. priimti 4-ojo pėstininkų pulko parado po šv. Mišių su palyda ten žengė A. Smetona.

Aikštėje jo laukė išsirikiavę mindaugiečiai, šauliai, savanoriai, įvairių tautybių mokyklų mokiniai su vėliavomis. Prie kiekvienų priėjęs ir pasisveikinęs, jau nuo pakylos prezidentas visiems priminė garbingus 4-ojo pulko pirmtakų žygius dėl Tėvynės. Po jo žodį tarė generolas S. Žukauskas, kalbėjo ministras A. Merkys, I apygardos vadas pulkininkas P. Tamašauskas. Tuomet iš karių ir mokinių krūtinių pasigirdo griausmingas „Valio“ – prezidentui, kariuomenės ir Mindaugo pulko vadams. Tai buvo ženklas pradėti paradą – žygiavo karininkų vedami pulko kuopų kariai, šauliai, savanoriai, mokiniai.

Po parado prezidentas aplankė vyskupą K. Paltaroką jo rezidencijoje šalia Vytauto aikštės (Sodų g. 11). Pabendravusiam su juo ir atsikvėpusiam valstybininkui reikėjo keliauti į ūkininkų-tautininkų suvažiavimą. Ten, sausakimšoje „Aido“ draugijos salėje, prezidentas akcentavo svarbiausią dalyką – Lietuvos ūkininkų vienybę.