B. Jonuškaitė-Augustinienė.

Kultūra

Kas aš be tavęs, mano kalba ištikimoji?

Kovo 3-ąją buvo minima Tarptautinė rašytojų diena. Šia proga šiandien Lietuvių kalbos dienų sostinės skiltyje savo mintimis apie kalbą dalinasi Birutė JONUŠKAITĖ-AUGUSTINIENĖ – prozininkė, publicistė ir poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, 2020 metų Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureatė.

 

Mano kalba ištikimoji,

tau tarnavau.

Dėdavau kiekvieną naktį tau spalvų  dubenėlius,

kad turėtumei ir beržą, ir žiogą, ir zylę

manojoje atmintyje išsaugotus.

 

Ilgus metus taip.

Mano tėvynė tu buvai, nes kitos jau neturėjau.

Maniau, jog būsi man ir tarpininkė

tarp manęs ir gerų žmonių,

net jei jų bus tik dvidešimt ar dešimt,

net jeigu jie dar neužgimę.

 

Šias eilutes parašė Česlovas Milošas 1968 metais Amerikoje, Berklyje, kur, pasitraukęs iš komunistinės Lenkijos, surado prieglobstį ir pragyveno daugiau kaip trisdešimt metų. Turėdamas visas sąlygas, galimybes ir pagundą kurti viena populiariausių pasaulyje – anglų – kalba, jis liko ištikimas savo gimtajai, lenkų kalbai. Ir ši ištikimybė, jo kantrus rašymas, kaip jis sakydavo „į drevę“ (nes ir kas jį Amerikoje skaitė?) vis dėlto jam, sulaukusiam 69 metų, atnešė patį garbingiausią įvertinimą – Nobelio premiją.

Esu labai laiminga, kad, nors gimiau Lenkijoje, mano gimtoji kalba yra lietuvių. Užaugau Punsko-Seinų krašte ir ta priklausomybė lietuvių, o ne lenkų tautai mano vaikystės laikais buvo gana sudėtinga. Tuomet komunistinėje Lenkijoje vyravo nacionalistinės nuotaikos, kitataučių teisės buvo daug kur ribojamos. Tačiau gimtąją kalbą nuo pat vaikystės jaučiau kaip išskirtinę likimo dovaną, o ne kokią papildomą sunkią naštą, kuri man atiteko svečioje šalyje. Tai, kad mokykloje mokėmės iš lenkiškų vadovėlių, o atsakinėjome, rašėme, uždavinius sprendėme lietuvių kalba, niekam nekėlė jokių sunkumų. Taip, mes Lenkijos piliečiai ir privalome gerai mokėti valstybinę kalbą – mokėmės pagal visiems vienodas Lenkijos gyventojams skirtas lenkų kalbos programas. Taip yra lig šiolei. Tačiau mes lietuviai, vadinasi, mums rūpi ir lietuvių kalba, ir Lietuvos istorija, ir geografija, dainos ir tradicijos. Ir tai natūralu: vaikas priima duotą tikrovę kaip vienintelę, neturinčią alternatyvos. O kai vėliau kas nors pastebi tavo kitoniškumą (dažnai ir nemaloniu būdu), tautinis orumas ir noras apginti savo gimtąją kalbą dar labiau sustiprėja.

 Taigi nuo mažens esu dvikalbė, dviejų kultūrų žmogus, tačiau lietuvių kalba – mano prigimtinis turtas.

Tiesą sakant, taip ir turėtų būti: kiekvienam žmogui jo gimtoji kalba – pati gražiausia. Juk ją išgirstame dar būdami motinos įsčiose. Tai jos balso, jos meilės virpesiai mus augina.

Literatūros kritikas Regimantas Tamošaitis yra sakęs, kad „(…) kūryba galima tik iš meilės gyvenimui, pasauliui, žmonėms. Be meilės žmonėms nėra rašytojo“ (Nemunas, 2009 12 10-16, Nr.44). Aš pridurčiau – ir be meilės kalbai – nėra rašytojo. Buvau, esu ir liksiu ištikima nuomonei, kad rašytojo galva, lūpos, ausys privalo būti kaip korys sklidinos visomis odos poromis jaučiamos gimtosios kalbos. Nes tai ji yra mūsų raiškos instrumentas. Atrodo, kad kitaip negali būti: ką gi sugrosi medžio pliauska ar sulūžusiu stryku? Tai bus tik ausį rėžiantis džyravimas…

Tačiau šiandien apsčiai yra knygų, parašytų „medine“ kalba, kuri išduoda autorių, mąstantį jau pagal anglų ar prancūzų kalbos struktūrą – sakinių konstrukcijos visiškai svetimos lietuvio ausiai, jokio lietuvių kalbos melodingumo, jokių, mums būdingų intonacijų. Tai skamba kaip lietuviška abėcėle užrašytas svetimtaučio tekstas. O jeigu dar jis prikimštas svetimybių, žargono ir keiksmažodžių, tai jau iš viso pasiutusiai „įdomus“, inovatyvus, drąsus, senąsias, atgyvenusias struktūras laužantis kūrinys.

Šiuolaikiniai „moderniosios“ (jų supratimu) kalbos apologetai teigia: žodžio laisvė neliepia atsiklausti leidimo. Žodžio laisvė yra absoliuti! Tai gal tada ir mūsų judėjimo laisvė turi būti absoliuti, nesilaikant jokių taisyklių: man nereikalingos perėjos, nei šviesoforai, einu ir važiuoju kaip noriu ir kur noriu. Ir tuštinimosi laisvė, ir spjaudymosi, kaip Kinijoje, laisvė. Kaip gatvėje kalbu, taip rašau, kokia čia dar kalbajobų išgalvota kalbos kultūra? Tegul jie eina pofik. Kalbos kultūros klaidos – tai išgalvotas dalykas, kaip žmogus kalba ir rašo – tai jo reikalas, lietuvių kalbos politika paralyžiuoja kalbėtojus ir jos vartotojus.

Ar tik nebus priešingai nutikę? Ar tik nebus šių apologetų smegenys paliesti tam tikro dvasinio ir kalbinio paralyžiaus ir todėl jie nesugeba suvokti elementarių dalykų, kad privalu atskirti, kur žargonas ar gatvės stilistika vartojama veikėjų charakteriams iliustruoti – ir tai, žinoma, suprantama ir pagirtina, – o kur tas žargonas ir svetimybės atspindi tik kalbančiojo kalbos skurdumą, neišsilavinimą, yra vien šiukšlės, kišamos tik tam, kad būtumei „madingas“, „ant bangos“ arba dar blogiau – jomis pridengiamas kalbinės klausos, kalbos jausmo, žodingumo stygius.

Šiandien daugeliui juokingas Vydūno teiginys, kad lietuvių kalba „tik ir tinka širdingumui bei kilnumui apreikšti. Tuštiems plepalams ir nesąmoningiems juokams ji priešinasi kaip ir lietuvių tautos dvasia. Ir todėl tie labai nusižengia prieš ją, kurie į lietuvių kalbą pila bjaurumą kaip saplavas į brangius vyno stiklus“. (Vydūnas 1990 (I): 181).

Kalba yra gyvas organizmas. Ji kinta. Tai natūralu. Jau įsitikinome, lietuvių kalba tinka ir šių dienų gyvenimo pokyčiams nusakyti. Vystosi technologijos, į mūsų kalbą atėjo, ateina ir ateis daug naujų žodžių, naujų išsireiškimų. Bet dėl to ji neturėtų tapti diena iš dienos skurdesnė. Nauji žodžiai ateina tam, kad praturtintų mūsų žodyną, o ne jį prastintų.

O jeigu pažvelgsime dar atidžiau, tai visas šis triukšmas prieš kalbos norminimą, kaip kad sako vertėja Irena Balčiūnienė, „Europoje jau yra persirgti dalykai, iš kurių kasdien vis labiau vaduojamasi. Visi girdime apie rimtą danų, anglų susirūpinimą prastėjančia kalbos būkle. Anglijoje net laikraščiai turi savo „Stiliaus ir rašybos vadovus“, kuriuos prieš nosį laiko kiekvienas į juos rašantis. Visas jų žargonas sukurtas gimtosios kalbos pagrindu. Tai negi lietuviai tokie nekūrybingi, kad tegali nusikeikti svetimžodžiu?“

Žinoma, elementaria gatvės kalba parašytas knygas, kas be ko, daug paprasčiau išversti į kitas kalbas, juk ne kartą esu girdėjusi leidėjų nuomonę, kad lietuviai rašo pernelyg sudėtingomis temomis, itin painiais sakiniais, kad jų stilius sunkus ir t. t. O ko reikia? Patrauklios, netikėtos arba skandalingos temos ir labai paprasto jos dėstymo – kad suprastų eilinis, greito maisto užkandines mėgstantis žmogus. Grožinės literatūros knyga priskiriama prie pramogų – ji neturi apsunkinti smegenų, ji „suvirškinama“ pakeliui iš darbo ar į darbą kaip mėsainis. Kuo daugiau joje tarptautinių ar anglų kalbos žodžių – tuo geriau. Ir, Dieve gink, jokių sinonimų. Jeigu žinai žodį eiti, tai ir eina tavo herojus per visą romaną, kam šiais laikais reikalinga, kad jis dramblintų, goglintų, kiautintų, mautų, maklintų, pėdintų, skuostų, šliurintų, plumpintų, gandrintų, kuldentų, tapsentų, tipentų, vėžlintų ir t.t. Nereikalingas ir šventorius, užtenka bažnyčios kiemelio, vis rečiau išgirsi, kad katės ir šunys ėda, o paukščiai lesa, nes dabar visi valgo, visi viską dedasi ant savęs: ir paltus, ir sukneles, ir kelnes, ir sijonus, ir kojines, ir net apatinius…

Kuo tai gresia? Smegenų sumažėjimu iki pašto ženklo dydžio, kaip sakė vienas garsus rašytojas. Prieš keletą metų būdama Sevilijoje savo amžiaus moters ispanės, kuri rūpinosi mūsų delegacija, paklausiau: dabar gruodis, o visą rytą labai gražiai čiulbėjo kažkokie paukščiai, nors viešbutis – miesto centre. Kokie tai paukščiai? Ji mano klausimo nesuprato: kaip kokie? Na, paukščiai yra paukščiai. Paskui vėl, pamačiusi keistus, į platanus panašius medžius, norėjau pasitikslinti: ar čia kažkokia ypatinga platanų rūšis? Platanai? Ką aš žinau, medžiai yra medžiai, ar jie platanai ar dar kažkokie ten.

Štai taip, mielas Česlovai Milošai, ir visi „apsamanoję“ kalbos gynėjai. Pamirškit apie savo misiją dėti gimtajai kalbai kiekvieną naktį spalvų dubenėlius, kad ji turėtų ir beržą, ir žiogą, ir zylę, ir varnėną, ir žalvarnį, ir plataną, ir šeivamedį, ir drebulę. Kam to reikia. Užtenka paukščio ir medžio.

Kai kas jau taip ir rašo, ypač, kad dabar rašyti gali belenkas, nes svarbiausia – ne kaip, o ką kalbi, svarbiausia nučiupti už uodegos globalinę, madingą temą, iš karto bandant orientuotis į kitų šalių skaitytojus, tikintis, kad knyga bus išversta, bet ar visada toks planas pavyksta?

Man visada įdomus autentiškas rašytojo santykis su jį supančia tikrove – juk per grožinę literatūrą vyksta labai individualus (tuo ir tikras) duotos šalies žmogaus pažinimas. Vis dažniau galime kalbėti ir apie duoto Lietuvos krašto žmogaus pažinimą. Reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais literatūroje atgyja tarmės. Išėjo Vlado Braziūno Pasvalio tarme, o prof. Viktorijos Daujotytės – žemaičių tarme parašyti eilėraščių rinkiniai. Jau ne vieną knygą išleido Regina Katinaitė Lumpickienė uteniškių tarme. Savo mylimą dzūkišką šnektą nuolatos garsina Romas Sadauskas, o ir aš pati leidžiu savo herojams prabilti Punsko krašto dzūkelių tarme. Tai tarsi atsvara tam, kas dabar madinga iki tokių absurdiškai juokingų „šiuolaikiškumo“ apraiškų, kaip teatre angliškai dainuojanti Žemaitės Marti…

Sudėtinga mūsų tautos istorija, bet ją apmąstydama jaučiu pasididžiavimą ir dėkingumą visiems, kurie išsaugojo unikalią mūsų kalbą, dainas, pasakojimus, visą mūsų kultūrinį paveldą. Tai neįkainojami turtai. Šis daugiasluoksnis dvasinis palikimas, kurio išsaugojimu 40 metų rūpinosi knygnešiai, nepaisydami carinės Rusijos vykdyto lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo, dėl kurio drąsiausi mūsų žmonės galvas paguldė kovodami už laisvę prieš Sovietų okupaciją, kurį sugebėjo išsaugoti Sibiro platybėse, kalėjimuose, tremtyje, ir yra mūsų stiprybės šaltinis. Ir niekas manęs neišmuš iš vėžių, vis tiek kartosiu paskui Č. Milošą:

Kalba mano ištikimoji,

gal vis dėlto aš turiu tave gerbti.

Tad ir toliau spalvų dubenėlius palikinėsiu,

skaidrių, šviesių spalvų, jeigu sugebėsiu,

mat nelaimėms plūstant grožis ar dermė privalo būti.

 (1968, vertė Algis Kalėda)

Visas straipsnis spausdintas Pasaulio lietuvyje:

https://pasauliolietuvis.lt/birute-jonuskaite-kas-as-be-taves-mano-kalba-istikimoji/

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas