„Ateitį kuria patirtis ir jaunystė“, Kultūra

Prezidentas Antanas Smetona: „Mūsų motinų motina yra mūsų tėvynė Lietuva“

Prezidentas Antanas Smetona: „Mūsų motinų motina yra mūsų tėvynė Lietuva“

1918 metų vasario 16-osios aktas naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje buvo reikšmingiausias įvykis. Šis dokumentas užtikrino lietuvių tautos savarankišką valstybinį gyvenimą, atvėrė galimybes ir garantijas valstybinei laisvai savaimingai lietuvių tautos, lietuvių kalbos, mokslo, kultūros, politikos plėtrai. Vienas Vasario 16-osios akto signatarų – mūsų kraštietis, Prezidentas Antanas Smetona. Istorikai pabrėžia jo didžiulį vaidmenį atkuriant ir stiprinant nepriklausomą valstybę. A. Smetona yra paskelbęs daug publikacijų, kuriose išsako savo poziciją dėl svarbiausių Lietuvai klausimų. Spausdiname ištrauką iš Prezidento knygos „Didžiosios mintys“.

Tėvynės meilė

Žmogui įgimta mylėti savo tautą ir savo kraštą. Jei tokios meilės nebūtų, tai nebūtų ir noro dirbti saviesiems. Lietuvos nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kuris reikia rūpestingai auklėti, kad šalnos nenugautų jo žiedų, kad vėtros neišlaužtų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinė sąmonė yra šilumos gaivinama, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei. Kas nesirūpina savąja tauta ir ją pamiršta arba jos atsižada, tas yra nevertas žmogus. Atsiminkite, kad vienybėje galybė, taigi būkite drausmingi ir pilni meilės savo motinoms ir savo Motinai Lietuvai. Kas nekenčia kitų tėvynės, tas negali mylėti ir savo Tėvynės. Mūsų gyvenamasis metas yra tautų sąmonės atgijimo metas. Visur skelbiama mintis mylėti savo tėvynę, jai dirbti ir tarnauti, kaip Dievo įsakyta. Tačiau, deja, netrūksta pasaulyje ir priešingo dėsnio pranašų, aklai įsimylėjusių savo giminę ir savo kraštą, kurie moko nepakęsti kitų, gyvenančių už jų horizonto. Kas kitų meilės sukuriama, tai norėtų jie sunaikinti savo neapykanta.

 Tautiškumas

Tautiškumas nėra kokia abstrakcija, o realių tautos reikalų sąvoka. Kas nesirūpina savąja tauta ir ją pamiršta arba jos atsižada, tas yra nevertas žmogus. Juk kas yra tikrai tautiška, tai yra ir tikrai žmoniška, visuotiniška. Juk kiekvienas dalykas, dailiai kurios tautos pareikštas, taigi tikrai tautiškas, nebetilpsta savo krašto ribose, pritampa ir kitoms tautoms, pasidaro žmoniškas.

Per tautiškumą į žmoniškumą. Be tautiškumo žmoniškumas būtų ore pakibęs, būtų abstrakcija. Visos betgi tautos stengias tautiškai auklėtis, ir tautiškumas gal niekuomet nėra buvęs taip opus, kaip dabar. Seniau valstybė rūpindavos tik savo piliečiais, o dabar ji siekia už savo ribų, domisi tautiečiais svetur, vadinasi, šiokiu ar tokiu būdu ji braunas dargi svetimon valstybėn. Žmoniškumo reikia ieškoti nacionalizme, o ne išgalvotame internacionalizme. Nepasiduokime zoologiškiems nacionalizmams. Mūsų tautiškumas visuomet buvo idealus. Kur nevalia kalbėti savo gimtąja kalba, išpažinti savo tikėjimo, ten nėra žmoniškumo. Tautos laisvė ir idealas Tauta yra laisva, kai yra susitelkusi nepriklausomon valstybėn. Vadinasi, visų svarbiausia tautai yra tapti nepriklausoma valstybe, jei dar jos neturi, ir išlaikyti jau turimoji. Toks yra keliais žodžiais tautos idealas. Laisvę išauklėja drausmė, dėl to mūsų Tautai reikia būti drausmingai. Kas stengiasi save valdyti, tas tik gali atsispirti nelaisvei. Juk tik toji Tauta verta yra laisvės, kuri ne veltui gyvena pasaulyje, kuri įstengia išauklėti iš savo sąmonės dvasinių žiedų. Kol ji nepamiršta to tikslo, tol ji tarpsta ir gyvuoja ir įneša dalį tautų lobynan. Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami Tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku išskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti Tautą, kai ji apsnūsta. Nepriklausomybė nėra toks daiktas, kuris, kartą įgytas, amžinai palieka Tautai be niekur nieko. Taip nėra. Reikia nuolat taisytis ir geriau tvarkytis viduje, kad galėtume sėkmingiau saugotis ir gintis nuo bet kokių užsienio nedraugiškų žygių. Ne visą laisvę, o tik jos pradžią tesame laimėję. Jeigu ji įgyjama, tai ir prarandama. Žiūrėkime, kad nebūtų prarasta, stiprinkime ją išmėgintu vienybės keliu. Kryžius yra vilties ženklas. Jis primena, kad laisvėn einama vargų keliu.

 Pareigos Tautai bei Tėvynei

Tėvynei privalu nuolat aukoti. Mūsų motinų motina yra mūsų tėvynė Lietuva. Ar ne jai skolingi esame visi, ypatingai jūs, jaunieji, kad galite gėrėtis jos laisve, galite mokytis, galite kurti savo gražesnę ateitį. Dirbame ateičiai, dirbame Tautai, o ji savo amžių skaito tūkstančiais metų. Vienoje valstybės pastogėje visi iš laisvo noro, o ne iš prievartos, būdami vieningi, kursime stiprią pajėgą. Atgijusi Lietuva, būdama labai jauna, turi augti ir tvirtėti. O kas ją ugdys ir tvirtins? Tai mes, jos sūnūs ir dukterys, ištikimai eidami savo pareigas, nuoširdžiai dirbdami tą darbą, kurį kas mokame ir esame pastatyti dirbti. Pradėta kurti laisva Lietuva, padėti jos pamatai, bet juos reikia toliau tvirtinti, reikia kur pastebėtas kokias spragas nuolat kamšyti. Kaip Bažnyčia aukštai vertina šventuosius, dėl tikėjimo atidavusius savo gyvybę, ir juos laiko Dangui nusipelniusiais kankiniais, taip ir Tauta privalo laikyti karžygiais savo sūnus, mirtimi atpirkusius jos laisvę. Tautos vienybė Tautos vienybė – nepriklausomos Lietuvos pagrindas. Ji reikalauja mokėjimo klausyti ir susiklausyti. Tik toji tauta stipri, kuri išmano tokios drausmės būtinybę. Visos pažiūros turi nusilenkti Tautos vienybei, siekiančiai išlaikyti ir apsaugoti Tautos laisvę. Tautiška pažiūra yra ta, kuri veda gerovėn Tautą. Štai pagrindinis jos laisvės dėsnis. Vieningai organizuota Tauta yra didelė galybė. Mes privalome šią tiesą suprasti, savo širdyje ir savo sąmonėje ją laikyti. Jei norime vieningos tautos, tai reikia surasti ir vieningą jai programą. Šituo keliu rikiuojasi mūsų kaimynai ir mums tenka rikiuotis. Būvio imtynėse išliks gyvos tos tautos, kurios atjaučia ir supranta vienybės dėsnį ir jo laikosi.

Būdami vieningi, drausmingi, darbštūs ir pilni pasiryžimo, būsime stiprūs, neįveikiami, gerbs mus užsieniai, gerbs svetimšaliai, nedrįs niekinti mūsų ir priešai. Kaip sutariame iš vieno giedoti Tautos himną, kad taip sutartume kiekvieną darbą dirbti. Mums reikia būti stipresniems, o stiprumas eina iš mūsų vienybės. Šitai supranta ir mūsų priešas, dėl to ir kėsinasi ją ardyti. Tikėkime, kad pasakymas Lietuvos galybė yra Tautos vienybėje nėra tuščias, kad tas pasakymas, virtęs darbu, yra neįveikiama mūsų Tautos galia. Nelaukdami abejingos talkos iš kitur, turime rasti kuriamųjų pajėgų savyje: jos glūdi vienybėje. Ne skaidymasis, o būrimasis draugėn! Vyriausybė ir ūkininkai turi iš vieno laikytis, būti susipratę. Tai galybė, niekieno neįveikiama, ir ji duos gausingų vaisių.

Tautos stiprybė

Tauta yra stipri, kai gerai, dorai auklėjama; vyresnieji veda, o jaunesnieji klauso ir mokosi, kad patys būtų paskui vyresni ir taptų vadais. Nėra pasaulyje pavyzdžio, kad dora Tauta būtų kada žuvusi. Kuri žuvo, ta buvo paliegusi, pairusi, nustojusi kuriamosios pajėgos. Ir senovės Lietuva dingo, kai lietuvių atsakingas luomas, bajorai, prarado piliečių dorybes. Tauta susipratusi, taigi tvirta jaučiasi, kada ji esti vieninga nuo apačios ligi viršaus, kada ji moka įveikti visus gyvenimo prieštaravimus, kada, bendraudama gerais santykiais su prašaliečiais, jų akivaizdoje junta savo gerą skirtingą visumą. Taip esant nebėra vietos sakytis visuomenei ir vyriausybei – mes ir jūs, o lieka abejiems, visuomenei ir vyriausybei, tik mes.

Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ

Mus remia:

Palikite komentarą apie straipsnį

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas