Prie Baltojo kryžiaus atidengtas Atminimo stendas

Elena LIUTKUTĖ

Želvoje vyko prasmingas renginys, skirtas pagerbti šio krašto partizanus. Prie Baltojo kryžiaus buvo atidengtas Atminimo stendas, skirtas Želvos krašto kovotojams. Taip pat prie sankryžos į Želvą po penkerius metus trukusių susirašinėjimų pagaliau pastatyta kelio rodyklė. Renginį organizavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Ukmergės filialas, taip pat prisidėjo ir Želvos bendruomenė.

Ant keturių kolonų atgulęs kryžius iškilo 1991-ųjų rudenį Želvos miestelio pakraštyje, šalia kelio į Kiauklius. Vyresnieji želviečiai mena čia buvus žvyrduobes, į kurias gyventojai atveždavo nugaišusius arklius. Pokario metais ši vieta dešimtims pasipriešinusių sovietiniam režimui Želvos bei aplinkinių kaimų gyventojų tapo priverstine kapaviete. Čia iš visos plačios apylinkės buvo gabenami ir metami nukankintų, žuvusių laisvės gynėjų kūnai. Jų atminimas dar kartą išniekintas, ramybė sutrikdyta 1971-1975 metais šioje vietoje statant šaudyklą. Kai teritorijoje dirbusi technika palaidotųjų kaulelius iškėlė į paviršių, jie buvo surankioti ir dar kartą palaidoti…

Pasak LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkės Aldonos Kalesnikienės, pirmosios pasipriešinimo sovietiniam režimui aukos į Želvos miestelį buvo atvežtos 1944 metų vėlyvą rudenį. Tai buvo niekuo nekaltų, tik nuo tarnystės rusų kariuomenėje besislapstančių jaunuolių kūnai. Kelias savaites į taip nešlovingą vietą vežimais buvo gabenami sušaudytų slėptuvėse, nukankintų tėvų namuose, kritusių gimtinės miškelyje ar palaukėje partizanų kūnai. Buvusios žvyrduobės amžinojo poilsio vieta tapo ne tik Ukmergės krašto, bet ir Širvintų, Molėtų, Anykščių rajonų rezistentams. Taip pat čia ilsisi ir 80–90 žuvusių vokiečių karių.

Želvoje iškilusio horizontalaus kryžiaus autorius – architektas Henrikas Kęstutis Šilgalis. Ant Baltojo kryžiaus kolonų įamžintos čia besiilsinčiųjų pavardės – užrašyta ir rezistentų gimimo bei žūties data, slapyvardžiai.

„Originalų ir vienintelį tokį Lietuvoje kryžių lanko ne tik rezistencijos aukų artimieji. Čia užsuka nemažai pro šalį važiuojančių žmonių. Todėl dar 2015-iais užsimojau prie plento Ukmergė–Molėtai, ties kryžkele į Želvą, pastatyti kelio rodyklę. Tačiau tuomet nė pagalvoti negalėjau, kad šis paprastas sumanymas sulauks tokio didelio pasipriešinimo, įvairių trukdžių. Tuo labiau kad prieš kelerius metus pastatyti rodyklę į Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką užtruko tik mėnesį“, – sakė A. Kalesnikienė, rodydama segtuvą su daugybe įvairių raštų, dokumentų.

Pirmininkė jau nesuskaičiuotų, kiek kartų, sprendžiant šį klausimą, jai teko dalyvauti įvairaus lygio posėdžiuose, kiek prašymų parašyti, įvairių dokumentų pristatyti. Ji siuntė prašymus ne į vieną instituciją, buvo susitikusi su Seimo nariais, kitais politikais. Visą tą laiką problemą žadėjo spręsti, tačiau niekas nesikeitė. Reikalai pajudėjo, kai 2018-ųjų birželį A. Kalesnikienė kreipėsi į Prezidentūrą.

„Pastačius kelio rodyklę, prie Baltojo kryžiaus buvo įrengtas Atminimo stendas. Jo atidengimo renginyje sulaukėme valdžios atstovų, įvairių svečių, patriotiškai nusiteikusių ukmergiškių, želviškių. Tai tarsi įžanga į kitais metais vyksiantį kryžiaus pastatymo 30-metį,“ – kalbėjo LPKTS Ukmergės skyriaus pirmininkė, dėkodama visiems prisidėjusiems prie rezistencijos aukų atminimo pagerbimo.

LPKTS Ukmergės filialo nuotraukos

A. Kalesnikienė dėkojo visiems prisidėjusiems prie rezistencijos aukų atminimo pagerbimo.

Mus remia: