J. Burokas (kalba tribūnije) su bendražygiais.

„Pilietiškumas - valstybės ir asmeninės gerovės garantas“, Kultūra

Sugrįžimas į Ukmergės gimnazistų laisvės kovų praeitį

Jonas BUROKAS

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis

Kovo 12 dieną Vilniaus laidojimo namuose atsisveikinome su laisvės kovų dalyviu, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS), Ukmergės pirmoje vidurinėje mokykloje veikusios jaunimo pogrindinės organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariu Vytautu Bačiumi.

Jis gimė 1932 04 20 Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, Paškonių kaime, valstiečių šeimoje. Lankė Skočiūnų pradinę mokyklą, 1948–1949 m. – Lyduokių progimnaziją. 1952 m. baigė Ukmergės pirmąją vidurinę mokyklą ir gavo brandos atestatą. 1952–1957 m. studijavo Vilniaus universitete ir įgijo filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją.

Nuo 1962 m. dirbo žurnalistu.

V. Bačius su partizaniniu judėjimu buvo susijęs nuo pat jo užuomazgos. 1944 m. savo sodyboje šeima turėjo slėptuvę ir globojo giminaitį su jo draugu iki jų arešto 1944 m. vėlyvą rudenį. Vytautas su tėvais rėmė laisvės kovotojus, taip pat rezistentus. Mokydamasis Lyduokių progimnazijoje, platino partizanų proklamacijas ne tik tarp moksleivių, bet ir visoje apylinkėje. Per rinkimines kampanijas persirašydavo ranka spausdintomis raidėmis pogrindinius lapelius (jeigu jų stigdavo), raginančius gyventojus nebalsuoti už komunistų siūlomus kandidatus, neiti prie sovietinių rinkiminių urnų.

1950 m. vaikinas įstojo į jaunimo pogrindinę organizaciją „Lietuvos patriotas“. 1976–1986 m. jis platino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pogrindinį laikraštį „Varpas“.

V. Bačius visą dešimtmetį rašė romaną „Sutrypti metai“. Knyga pasirodė 2013-aisiais, joje buvo nušviesta Lietuvos partizanų, jaunimo patriotinių organizacijų drąsi kova prieš okupantus, vietinius kolaborantus. Knyga buvo pristatyta Ukmergėje ir sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Atminčiui jis užrašė ir man tokią dedikaciją: „Žemieti, tikiu, kad nepailsi nuolat kurstydamas Tėvynės meilės židinį“.

Laidojimo salėje buvo velionio artimieji. Gražiai giedojo giesmininkai, smuiko garsai jautriai lietė susirinkusių jausmus. Likus dešimčiai minučių iki velionio išlydėjimo įėjo Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas Vytautas Rapalis. Visi nuščiuvo, bet jis ramiai pasakė, tęskite – juk taip gražiai giedate. Baigus giesmes klebonas tarė labai gražius žodžius apie velionį, jo nueitą garbų gyvenimo kelią. Bekalbant jo skvarbi akis užkliuvo ties trispalviu kukliu krepšeliu, ant kurio buvo užrašas – liūdi Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Tai davė jam akstiną mintimis prisiminti apie kilnią ir garbingą laisvės kovotojų ir velionio kelią, o tuo pačiu mane sugrąžino į prieš 70 metus vykusius įvykius, Ukmergės gimnazistų organizacijos „Lietuvos patriotas“ veiklą.

Nors buvau už tuos jaunuolius 5-6 metais jaunesnis, bet juos visus pažinojau. Jie rinkdavosi mano tėvų namuose, nes mano brolis Edvardas buvo tos organizacijos vadovas. Aš jais labai didžiavausi, nes jie patikėdavo kai kurias užduotis atlikti ir man. Mūsų tėvų, vyresniųjų brolių karta patyrė visus karo, sovietinės okupacijos baisumus, karą po karo – ginkluotą partizanų drąsų pasipriešinimą, pasiaukojimą ir žūtį.

Mačiau, kai Ukmergėje, Antakalnio gatve nuo Šešuolių, Želvos, Lyduokių, Žemaitkiemio pusės buvo vežami nušauti, nuauti, basomis kojomis, šiaudais apdengti partizanai, gabenamos mašinomis ir vežimais į tremtį šeimos su mažais vaikais ir seneliais, mačiau, kaip stribas Čikeliovas prie mūsų namų, gatvėje paleido automato salvę ir peršovė ranką jaunuoliui už tai, kad jaunimo būryje dainavo partizaniškas dainas, mačiau, kaip mano tėvą vertė vežti stribus į mišką. Tėvui atsisakius, pastatė jį prie kaimynų namo sienos, ruošėsi nušauti, bet neišdrįso, nes aplink buvo daug žmonių. Aišku, kaimo vietovėje taip ir būtų padaryta – jis būtų nušautas.

1952 metais partizaninis judėjimas silpnėjo, tačiau patriotinis jaunimas tęsė savo užduotis, platino atsišaukimus, įvairaus turinio proklamacijas, ragino neiti į rinkimus, nestoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas, daužė mokyklose Lenino ir Stalino portretus, skleidė tiesą apie komunistų, stribų ir kitų parsidavusių asmenų okupantams siautėjimą, kėlė Vasario 16-osios garbei trispalves, per Vėlines kapuose degino žvakes ant savanorių kapų.

Ypač aktyvūs buvo kunigai. Ukmergės marijonų bažnyčios kunigai, broliai marijonai buvo vieni iš patriotinio judėjimo organizatorių. Mes tai jutome, nes kartu su broliu patarnaudavome šv. Mišioms. Vienuolyno bažnyčios rektorius Viktoras Šauklys, kunigas Jonas Paliukas už antisovietinę veiklą buvo nuteisti ir ilgus metus kalėjo sovietiniuose lageriuose. Brolis marijonas Juozas Rutkauskas, mano tėvas buvo partizanų ryšininkais, pristatydavo partizanams vaistus, tvarsliavą ir kitus medicininius reikmenis. Partizanai ateidavo pas tėvą į kalvę sutaisyti ginklų, ten buvo ruošiami atatinkami sprogmenys. Manyčiau, kad vieni iš iniciatorių sukurti pogrindinę jaunimo organizaciją „Lietuvos patriotas“ buvo marijonų vienuolyno kunigai ir jų aplinkos žmonės.

Daugelis šios organizacijos narių jau ilsisi amžinybėje. Jie savo veiklą pradėjo 1949 metais. V. Bačius įstojo į šią organizaciją 1950 metais, tačiau priesaikos dar nebuvo priėmęs. Su tokiu statusu buvo Vytautas Latinis, Algirdas Usonis, Č. Kriščiūnas (Krikštūnas). Pastarasis žuvo partizanų gretose. Jie buvo kaip rezervas aktyviai veikiančiai 10 jaunuolių grupei. Ši grupė nedavė ramybės Ukmergės komunistų partijos vadovams, čekistams ir stribams. Vienais metais nukirpo ryšių linijas nuo Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Anykščių pusės. Ukmergė liko be jokio telefoninio ryšio visą naktį, o drąsieji jaunuoliai dar paskelbė, kad miestą puls partizanai. Stribai jau buvo pradėję net kasti apkasus.

Vasario 16-ąją iškėlė trispalves ant gaisrinės bokšto ir ant piliakalnio aukštame medyje. Į tą medį įkėlė maišą su mėšlu ir užrašė – užminuota. Čekistai šaudė į maišą, bet nedrįso lipti į medį, kad nuimtų vėliavą. Tik iš ryto, praaušus, trispalvę nukėlė.

Iš Vilniaus vadovauti gimnazijos komjaunimui buvo atsiųstas labai aršus sekretorius Masandukas. Vieną vakarą, sutemus, pamokos metu, V. Vagonio sviestas pro langą akmuo pataikė sekretoriui į galvą. Visi mokiniai nuo stipraus garso labai išsigando, o sužeistas Masandukas išvirto iš savo kėdės. Po savaitės jis pasitraukė iš „atsakingų“ pareigų ir grįžo į Vilnių.

Kas savaitę, kas dvi Ukmergėje pasirodydavo proklamacijos ant stulpų, namų, tvorų, jas savo kišenėse rasdavo po susirinkimų, koncertų, šokių vakarėlių. Uoliai zujo KGB etatiniai darbuotojai, jų agentai, tačiau jų pastangos nepadėjo.

Kurį laiką viskas nurimo. Organizacijos nariai jau buvo išsiskirstę, kai kurie įstoję į aukštąsias mokyklas, technikumus, įvairius kursus, buvo pašaukti į kariuomenę. Tik po pusmečio saugumiečiai pasiekė savo tikslą – atsirado išdavikų. Vienas iš jų, kolūkio pirmininkas Jonas Karalius, klasta iš jaunų asmenų išviliojęs gimnazistų veiklos paslaptį. Juos išdavus visi pogrindininkai buvo suimti, suvežti į Lukiškių kalėjimą ir KGB rūmus Vilniuje. Mano brolį Edvardą, sovietinį kareivėlį, atvežė net iš Vladivostoko.

Čia jie buvo žiauriai tardomi, mušami, daužomi, kišami į brezentinius maišus. Maišai su kankinamaisiais buvo supilami vandeniu. Jie traukdavosi, mažėdavo ir tuo pačiu nežmoniškai išriesdavo viduje esančią auką. Tai sukeldavo labai didelius stuburo skausmus. Naktiniai ir kiti tardymai vyko 2-4 kartus per parą, žmonėms neduodavo miegoti. Visi jaunuoliai kankinami išsilaikė didvyriškai, nepalūžo.

Štai jie, organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariai: vadovas E. Burokas-Vytenis, Edvardą pašaukus į kariuomenę vadovo pareigas ėjęs Leonardas-Zigmantas Vašatkevičius-Vanagas, Stasys Aukštuolis-Daugirdas, Vilhelmas Vagonis-Erelis, Vytautas Turla-Šarūnas, Juozas Klastauskas-Old Šaterhandas, Vytautas Klastauskas-Tigras, Algirdas Grebliauskas, Jonas Milinskas, Kazys Grigas.

Pagal Rusijos Federacijos BK straipsnius visi buvo nuteisti 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties, išskyrus V. Klastauską, kuris buvo nepilnametis, ir partizanų ryšininką Kazį Grigą. Jiems skirta po 10 metų kalėjimo.

Teismas tęsėsi penkias dienas. Teismo parodijai atstovavo MGB justicijos majoras Zalatariov, liaudies tarėjai kapitonas Lekovič, leitenantas Ibutkin ir Salokin.

E. Burokui tribunolas pasiūlė mirties bausmę, bet ji buvo pakeista į 25 metų katorgą. J. Milinskui pasiūlyta 10 metų bausmė, bet už sovietų valdžios kritiką ir audringą kalbą teismo metu, paskutiniame žodyje, jam pridėjo dar 15 metų.

Ypač audringai kalbėjo V. Turla. „Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus. Naudokitės savo galia, palaikoma kareivių durtuvais. Bet žinokite, mūsų nebus, kiti bus.“ Šie žodžiai lyg ugnis nutvilkė tribunolo narius. Pirmininkaujantis reikalavo nutilti, o kareiviai atkišę automatus rėkė – „molčat!“ (tylėt).

E. Burokas kalbėjo valandą laiko, bet be didelių emocijų, nes žinojo, kad jo kalba gali būti priešmirtinė. Visi teismui turėjo prisipažinti kaltais, bet nė vienas to nepripažino. Jie sakė, jei mes kalti, tai ne prieš Lietuvą, o prieš Sovietų Sąjungą. Į teismą tėvų ir artimųjų neįsileido, nors jie buvo čia pat – teismo prieigose.

Organizacijos „Lietuvos patriotas“ nariai savo patriotinį darbą tęsė ir sovietiniuose lageriuose.Vorkutoje, Norilske, Intoje ir kitose kalinimo vietose organizavo streikus, sukilimus, griovė sunkiąją sovietų pramonę, sprogdino šachtas – sugriovė GULAG-ą. Lietuviai su ukrainiečiais buvo aktyviausi sukilimų organizatoriai.

Lageriuose veikė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vardu. Apie tai E. Burokas aprašė penkiose savo knygose „Pūtėme prieš vėją“.

Grįžę į Lietuvą politiniai kaliniai nenurimo. Nuo 1975 m. leido LLKS leidinį „Varpas“. Vytauto Vaineikio, brolių Burokų, mons. Juozapo Dabravolsko, Petro Grainio ir kitų iniciatyva žurnalas buvo leidžiamas Inturkės bažnyčioje, Vilniuje (Zalatoriūtė), Jogviluose (St. Juknaitės sodyboje). Žurnalas „Varpas“ buvo leidžiamas iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo – 1989 metų. 1996-aisiais vasario mėnesį jo leidimas buvo atkurtas ir kas mėnesį pasirodo iki šiol. 2020 metų sausio mėnesį išleistas 300-asis numeris.

Garbė besiilsintiems amžinybėje organizacijos „Lietuvos patriotas“ ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariams bei jų rėmėjams. Linkiu dar daug sveikatos gyvenančiam Ukmergėje garbingos organizacijos vadovui, laisvės kovų dalyviui Z. Vašatkevičiui, jo žmonai Onutei ir visai jo šeimai. Tesuteikia Viešpats amžinąją ramybę V. Bačiui, o jo artimuosius, palydėjusius savo vyrą, tėvą , senelį į amžinybę, telydi dvasinė ramybė. Mus remia:

 

Palikite komentarą apie straipsnį

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas