Koplyčios vardą suteikė bažnyčiai

Puošni Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia vadinama Vilniaus katedros kopija, tik 25 kartus mažesnė. Tai – centrinis miestelio pastatas, vienas pagrindinių traukos objektų. Be atvykstančių turistų čia lankosi Taujėnų miestelio bendruomenės nariai, jų giminaičiai, aplinkinių kaimų gyventojai, kraštiečiai.

Statyba rūpinosi didikas
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad apie 1756–1771 metus Taujėnuose medinę bažnyčią pastatė Ukmergės seniūnas Jonas Eperješas, 1790 m. ji sudegė. Apie 1808–1810 m. Taujėnų dvaro savininkas grafas Benediktas Marikonis pastatė medinę koplyčią, kuriai buvo suteiktas Šv. Kryžiaus Išaukštinimo vardas. 1820 metais šalia šio pastato pagal architekto Šurino projektą pradėta statyti mūrinė bažnyčia.
B. Marikoniui mirus, bažnyčios statybos darbus tęsė jo žmona Marija Radvilaitė-Marikonienė. Tačiau, kai 1830 metais maldos namai buvo sumūryti iki stogo, fundatorė mirė ir bažnyčios statyba sustojo. Be to, 1845-aisiais sudegė ir medinė koplyčia.
Mirus M. Radvilaitei-Marikonienei, Taujėnų dvarą paveldėjo Radvilos. Naujasis jo šeimininkas kunigaikštis Karolis Radvila 1854 metais gavo leidimą baigti statyti mūrinę bažnyčią. Prie statybos prisidėjo ir K. Radvilos žmona Jadvyga Pliaterytė-Radvilienė. 1858-aisiais maldos namai, pradėti statyti prieš kelias dešimtis metų, buvo baigti.
Radvilos rūpinosi ne tik bažnyčios pastatymu, bet ir prisidėjo prie kunigų išlaikymo. Nuo 1908 metų Radvilų dėka bažnyčia tapo parapine.
Po mirties sutuoktiniai Radvilos palaidoti bažnyčios šventoriuje.

Puošni vertingais dailės kūriniais
Bažnyčioje iki šiol gausu vertingų dailės kūrinių. Vienas jų – didysis altorius, kuris yra respublikinės reikšmės kultūros paminklas, įrengtas 1900 metais kunigaikštytės Celestinos Rad-vilaitės dėka. Didysis bažnyčios altorius su šventųjų Kazimiero ir Stanislovo skulptūromis buvo pagamintas iš balto ir raudono marmuro Italijoje. Panašūs marmuriniai altoriai yra tik Palangos bažnyčioje ir Vilniaus katedroje.
Taip pat Taujėnų maldos namuose skliautą virš altoriaus puošia apie 1900 metus Varšuvoje sukurtas spalvoto stiklo vitražas „Šventojo Kryžiaus atradimo istorija“. Tai retas to laikotarpio vit-ražas Lietuvoje. Bažnyčioje yra keturios Jėzaus Nukryžiuotojo skulptūros, paveikslas „Nazarietis“, kiti religinio meno kūriniai.
Dešinėje šventoriaus pusėje stovi tokio paties stiliaus varpinė, statyta 1854-1858 m. 2008 m. buvo minimas Taujėnų bažnyčios 150 metų jubiliejus, ta proga priešais bažnyčią buvo pastatytas tautodailininko Rimanto Zinkevičiaus išdrožtas Rūpintojėlis.

Dvaro parke – koplytėlė su Švč. Marijos skulptūra
Taujėnų dvaras minimas nuo XVI a. antros pusės. Grafas B. Marikonis dvarą gavo kaip žmonos kraitį 1785 m. vedęs Mariją Radvilaitę. XIX a. Taujėnų dvaras garsėjo savo turtingumu ir prašmatnumu. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė.
Sovietmečiu dvare buvo įsikūrusi tarybinio ūkio kontora. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Taujėnų dvaras buvo privatizuotas, savininkai sutvarkė rūmus ir svirną.
Taujėnų dvaro viena svarbiausių vertybių – angliškuoju kraštovaizdžio stiliumi sukurtas parkas, užimantis apie 25 hektarų plotą. Dvaro parkas minimas nuo 1698 metų. Manoma, kad jį įkūrė Mykolas Masalskis ar Bonifacas Pacas, vėliau parką puoselėjo ir gražino B. Marikonis.
Rekonstruojant Taujėnų dvarą, atkuriant parką, jame atsirado ir koplytėlė su Švč. Marijos skulptūra. Ji pastatyta toje vietoje, kur, remiantis istoriniais šaltiniais, Radvilų laikais buvo Lurdo Dievo Motinos koplytėlė.

Projektavo žymus italų architektas
Taujėnų dvaro klasicistinio stiliaus rūmus projektavo italų kilmės architektas Pjetras de Rosis (1760-1814). Jis Lietuvoje dirbo 1785-1811 metais. Menininkas – brandžiojo klasicizmo atstovas. Pagal jo projektus pastatyta ne tik Taujėnų dvaro rūmų centrinė dalis. Italų architektas suprojektavo ir Troškūnų bažnyčios varpinę, Pažaislio bažnyčios rytinį fasadą, Paberžės bažnyčią, prisidėjo prie Šv. Stepono bažnyčios Vilniuje rekonstrukcijos. Manoma, kad Vilniuje jis rekonstravo Sluškų rūmus, perstatė Manucio rūmus Belmonte. Menininkas saikingas pastatų išorės formas derino su gana gausiu dekoru.
P. de Rosis nupiešė nemažai Vilniaus senosios architektūros paminklų. XVIII a. pradžioje sostinėje vietoje sudegusios medinės Aušros vartų koplyčios buvo pastatyta mūrinė. Apie 1789 m. šis architektas suprojektavo galeriją ir mūrinius laiptus. 1829 m. rekonstruota koplyčia įgavo vėlyvojo klasicizmo bruožų.
Paruošė Genovaitė KAZIELIENĖ
AUTORĖS nuotraukos