Dovanos, po kurių kolektyve juokiamasi ištisus metus

Atplėšk pakuotę, ištrauk daiktą, sekundę patylėk ir nusišypsok taip, kad niekas nesuprastų. Šitą judesį per gruodį atlieka tūkstančiai žmonių Lietuvos biuruose. Beveik visos nesėkmingos dovanos gimsta iš gerų ketinimų — tiesiog kažkuriame etape niekas nepaklausė, kas jas gaus.

Šis sąrašas surinktas iš pokalbių su žmonėmis, dirbančiais skirtingose įmonėse. Vardų nėra sąmoningai, nes kai kurie iš tų daiktų iki šiol stovi ant kolegų lentynų.

Termopuodelis, kuris nelaikė šilumos

Klasika, kartojama kasmet. Užsakomi pigiausi variantai, ant kurių gražiai atrodo logotipas, o po dviejų savaičių paaiškėja, kad kava atvėsta greičiau nei paprastame puodelyje.

„Vienintelė jo funkcija — nepraleisti garso, kai numeti”, — apibendrino vienos gamybos įmonės technologas.

Blogiausia tai, kad daiktas nepakankamai blogas išmesti ir per prastas naudoti. Tokie puodeliai metų metus stovi virtuvėlėje kaip paminklas sprendimui, priimtam gruodžio 20-ąją.

Rėmelis nuotraukai su įmonės logotipu kampe

Idėja skambėjo šiltai. Rezultatas — daiktas, kurio negalima pastatyti nei namuose, nei prie kompiuterio.

Namuose logotipas atrodo keistai. Darbe niekas nenori statyti savo šeimos nuotraukos šalia įmonės ženklo. Todėl rėmeliai keliauja į spintą, kur guli tušti, ir tai tęsiasi maždaug tol, kol kas nors išsikrausto.

Marškinėliai, kurių dydį parinko buhalterija

Užsakoma paprastai: penkiasdešimt „L” ir dvidešimt „XL”, nes taip greičiau. Rezultatas irgi paprastas — pusė komandos nešioja marškinėlius, primenančius naktinius, o kita pusė jų neapsivelka iš viso.

Skaičiukas iš praktikos: normaliame kolektyve dydžiai pasiskirsto per keturis ar penkis variantus, o kraštiniai sudaro apie penktadalį visų užsakymo. Vienos anketos, išsiųstos prieš mėnesį, pakanka, kad ši klaida nepasikartotų.

Kalendorius, atkeliavęs sausio pabaigoje

Nuoširdžiai geras daiktas, tik jau pavėluotas. Sausio 25-ąją žmogus jau turi kalendorių — arba jo nebeturi ir puikiai gyvena be jo.

Toks siuntinys iš tikrųjų pasako vieną dalyką: apie tave prisiminta paskutinę akimirką. Būtent todėl kai kurios įmonės sąmoningai nustojo dalinti kalendorius ir vietoj to siunčia ką nors netikėtai, ne per šventes.

Rinkinys iš keturių daiktų, iš kurių nė vienas nereikalingas

Rašiklis, raktų pakabukas, atmintinė ir juostelė ant kaklo. Viskas viename dėkle, viskas su logotipu, viskas keliauja tiesiai į stalčių.

Rinkinys atrodo dosniai, nes daiktų daug. Tačiau keturi nereikalingi daiktai nesudaro vieno reikalingo — jie tiesiog užima keturis kartus daugiau vietos.

Todėl pastaraisiais metais verslo dovanos vis dažniau renkamos pagal vieną kriterijų: geriau vienas daiktas, kurį žmogus naudos, nei penki, kuriuos jis mandagiai priims ir tą patį vakarą padės į šalį.

Šildomos kojinės. Visiems. Vienodo dydžio

Šitas pavyzdys nėra išgalvotas, nors ir skamba taip. Užsakymą priėmė žmogus, kuris nuoširdžiai manė, kad kojinės — universalus dydis.

Kolektyve tas epizodas minimas iki šiol, praėjus trejiems metams. Tai bene tiksliausiai iliustruoja, kaip veikia nesėkminga dovana: ji prisimenama daug ilgiau nei sėkminga.

Butelis, kurio pusė kolektyvo negeria

Alkoholis atrodo saugus pasirinkimas, kol nepradedi skaičiuoti. Vairuotojai, sportininkai, besilaukiančios, sveikstantys, tikintys, tiesiog negeriantys — normaliame trisdešimties žmonių kolektyve tokių susirenka gerokai daugiau, nei tikimasi.

Toks butelis paprastai keliauja toliau: atiduodamas kaimynui, uošviui arba paliekamas virtuvėlėje. Pati dovana neišnyksta, bet ryšys su davėju nutrūksta iš karto.

Tas pats galioja saldumynų rinkiniams su kava. Atrodo universalu, kol nepagalvoji, kiek žmonių šiandien kavos nebegeria.

Suvenyras iš kelionės, kurioje gavėjas nebuvo

Atskira kategorija — daiktai, primenantys ne apie gavėją, o apie dovanotoją. Magnetukas iš įmonės išvykos, nuotraukų albumas iš renginio, kuriame dalyvavo tik vadovybė.

Logika suprantama: norima pasidalinti. Rezultatas priešingas — gavėjui primenama, kad jis buvo ne ten.

Ta pati problema slypi ir dovanose, kuriose per daug įmonės. Ryškiai raudona kepurė su dideliu logotipu ant kaktos nėra dovana, o darbo priemonė, tik neapmokama.

Trys taisyklės, kurios beveik viską išsprendžia

Jeigu daikto nenaudotum pats, jo nedovanok. Paprasčiausias filtras, atmetantis maždaug pusę katalogo.

Jeigu logotipas užima daugiau nei dešimtadalį paviršiaus, jį reikia mažinti. Dovana nėra reklaminis stendas, o gavėjas neprivalo tapti nešiojama iškaba.

Jeigu sprendimą priimi gruodžio antroje pusėje, tikėkis pralaimėti. Rugsėjį kainos mažesnės, terminai realūs, o pasirinkimas dar nesusiaurėjęs iki likučių.

Ką žmonės iš tikrųjų pasilieka

Įdomiausia, kad geriausiai vertinamos dovanos beveik niekada nebūna originalios. Kokybiškas džemperis, normalus termosas, tikrai geras šokoladas iš vietinės manufaktūros, patogi užrašinė.

Nuobodu? Absoliučiai. Bet po metų būtent tie daiktai vis dar naudojami, o originalieji jau seniai keliavo į konteinerį.

Dovanos tikslas nėra nustebinti. Jos tikslas — kad po vienuolikos mėnesių žmogus paimtų daiktą į rankas ir sekundei prisimintų, kas jį davė. Viskas kita — tik pakuotė.

Vienas administratorius tą mintį suformulavo tiksliau nei bet kuris vadovėlis: „Blogiausia dovana nėra pigi. Blogiausia yra ta, iš kurios matyti, kad apie tave niekas negalvojo.”

Ir tai vienintelis dalykas, kurio negalima nupirkti nė už kokią sumą — nes jis kainuoja ne pinigus, o penkiolika minučių dėmesio prieš užsakymą.