Buvusi mokyklos direktorė gyvena apsupta vasaros žiedų ir gerų žmonių

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Miela Mokytoja, gera matyti Jus ir prisiminti tą metą, kai gyvenimo upė mus laikė pririšusi prie Siesikų ir mes buvome Jūsų mokiniai. Graži, energinga, sumani vokiečių kalbos mokytoja. Mokė ne tik vokiečių kalbos, bet visiškai kitokio: drąsesnio, veiklesnio ir įdėmesnio žvilgsnio į save, aplinką ir pagaliau tą tuomet labai tolimą, svetimą pasaulį. Esate mano širdyje asmenybė, kuriai visada jaučiu didelę pagarbą. Noriu palinkėti Jums, miela Mokytoja, stiprios sveikatos, giedrumos namuose ir dvasinės ramybės. Būkite, tik būkite!

Onutė Svolkinaitė-Šulcienė

55-erius metus ir 7 mėnesius Danutė Gelūnienė mokė Siesikų krašto vaikus vokiečių kalbos. 14 metų iš jų ji dirbo Siesikų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, dar 14 metų – mokyklos direktore. Paskutinius penkerius savo darbo karjeros metus ilgametei pedagogei buvo tekusios ne mažiau atsakingos Siesikų seniūnijos seniūnės pareigos.

Pernai gruodžio mėnesį Danutė atšventė 85-erių metų jubiliejų. 63-eji iš jų prabėgo Siesikuose. Nes būtent 1963 metais, baigusi tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, jaunoji vokiečių kalbos mokytoja ir atvyko į pirmąją savo darbovietę – Siesikų miestelio mokyklą. Po trejų metų ištekėjo už medicinos felčerio Vytauto Gelūno, su kuriuo drauge prabėgo beveik šeši itin šviesaus ir laimingo gyvenimo dešimtmečiai. Seniai užaugo sūnus ir dukra, anūkas ir trys anūkės, į Siesikus jau atkeliauja ir dvi proanūkės – Jonė ir Paula. Deja, rudenį bus jau treji metai, kai senelio Vytauto nebėra. O Danutė mažais žingsneliais po prieš penkerius metus patirto sunkaus insulto pamažu sugrįžta į savo įprastą gyvenimą.

Buvusios ir dar laukiančios sudėtingos operacijos neatėmė iš šios trapios, o kartu ir labai stip-rios moters gyvenimo džiaugsmo. Su ypatinga šviesa, gerumu ir net humoru ji pasakoja apie pirmąją, vienintelę ir didžiąją savo gyvenimo meilę – iš Želvos kilusį savo sutuoktinį Vytautą. Linksmai prisimena, kaip ją, į Siesikus atvykusią jauną pedagogę, vieną dieną miestelio felčeris pakvietė keliauti drauge į Toliūnų mišką uogauti. Girdi, pilna pamiškė žemuogių, o ir avietės noksta, paukščiai klega – pats vasaros gražumas! Pats smagumas!

– Iš to smagumo net nejutau, kad batai siaubingai nutrynė kojas. Grįždami namo prisėdome ant šieno kupetos pailsėti. O pro šalį tuo metu ėjo pardavėja Aldona. Ir mato: sėdi ant šieno mokytoja Stumbrytė su kaimo felčeriu! Taigi nuo kalbų, nuo pletkų nebeišsisuksi! – juokiasi prisimindama Danutė.

Bet nei kalbos, nei pletkai nebeišgąsdino. Po šio uogavimo prabėgus dviem mėnesiams ir trylikai dienų, – rugpjūčio 13-ąją – Danutė ir Vytautas atšoko vestuves.

„Buvome jauni ir gražūs“, – šypsosi į šeimos albumą žvelgdama Danutė.

Beje, skaičius 13 – tarsi mistinis šios šeimos gyvenime. Vytautas gimė lapkričio 13 dieną. Iškeliavo į Amžinybę spalio 13 dieną, likus lygiai mėnesiui iki 85-ojo jubiliejaus.

Ir dar. Per visus savo darbo mokykloje metus Danutė parengė 13 vokiečių kalbos mokytojų, kurie šiandieną dirba įvairiose Lietuvos mokyklose.

– Pamokų metu man niekada nereikėdavo raminti vaikų. Jie manęs ne tik klausydavosi, jie mane išgirsdavo. Matyt, mano balsas pasiekdavo jų smegenis, todėl vaikai ir išmokdavo, – tai prisimindama šypsosi pedagogė. – Man pačiai būdavo gražu, kaip atėjusi į klasę imu kalbėti, ir visa klasė nutyla. Kalbant mokyklos salėje renginio metu, visa salė suklūsta. Man sakydavo, jog mano balsas labai įtaigus, vadinasi, čia balso nuopelnas…

Atsisveikinant su Siesikų vidurine mokykla 2010 m.

 * * *

Netrukus ir mes su Danute galėsime minėti 40 metų bičiulystės sukaktį. Abi gimusios Rokiškio krašte – Danutė Kazliškyje, aš – Pandėlyje, susitikusios Ukmergėje, netrukome išsiaiškinti: mūsų, rokiškėnų, čia – ir mieste, ir kaime tiek, jog rankų kojų pirštų neužtektų suskaičiuoti. Šviesios atminties rajono savivaldybės merė Janina Akstinavičienė, teismo pirmininkas Rimantas Kliauga, bibliotekoje dirbusi Margarita Rokienė, žemėtvarkos skyriuje – Elvyra Vidžiūnienė… Atsiliepė kraštiečiai iš buvusios senosios Ukmergės vaistinės, ligoninės, Veprių vidurinės mokyklos ir kitų įstaigų. Įkūrę „Rokiškėnų šeimyną“, smagiai leisdavome laiką keliaudami po Lietuvą, drauge minėdami įvairias šventes.

Nepamirštamų įspūdžių kupinos mūsų išvykos. Dukra Vaidotė buvo dar paaugliukė, kai mudvi drauge su Danute ir Vytautu Gelūnais išsiruošėme į pirmąjį jai tolimesnį žygį po Vokietiją. Kelionės „vairuotoju-šturmanu“ tąsyk mielai sutiko pabūti geras mūsų bičiulis, tuometinis Pašilės parapijos klebonas kunigas Ričardas Rutkauskas, pakeliui per Lenkiją tapęs dar ir gidu. Jo rūpesčiu nakvynei buvome apsistoję Čenstakavos mieste esančiame Jasna Goros vienuolyne, kur mus ne tik jaukiai priėmė, pasodino prie bendro vakarienės stalo su šeimininkais, bet dar ir ekskursiją po vienuolyno valdas surengė. O Vokietijoje – Frankfurte, Hesene, Frydberge, Kaselyje, Ešvėgėje, Miunchene ir kitur svetingai atsiverdavo Danutės bičiulių namų durys. Tų bičiulių buvo ir liko iki šių dienų. Nes drauge su šviesios atminties kolege Almira Molčanova jos daugelį metų buvo nepakeičiamos vertėjos ne tik kelionėse, bet ir vokiečių delegacijų viešnagės Ukmergės rajone metu, įvairiuose susitikimuose ir šventėse. Teko Danutei vertėjauti ir Ukmergės ligoninėje operavusiam vokiečių chirurgui ortopedui iš Osnabriuko klinikų Haineriui Ėrenbrinkui, tartis su šios šalies medikais dėl pagalbos ukmergiškiams Vokietijoje.

2003 m. Siesikų seniūnijoje viešėjo Didžiosios Britanijos ambasadorius Lietuvoje Jeremy Oldham Hill.

 * * *

Šiandieną prisimename smagias savo kelionių dienas Danutės namuose Siesikuose. Mūsų šnekų šypsodamasi klausosi seniai užaugusi mažoji keliauninkė Vaidotė ir jos dukra Saulė. Šeimininkė vaišina mus kava su svarainių sirupu, aviečių ir trešnių uogomis iš savo šaldiklio, namuose kvepia džiovinamo šeivamedžio arbata. Visi šie gamtos turtai iš Danutės sodo. Pasitelkusi į pagalbą dar ne itin jos klausančioms kojelėms vežimėlį, šeimininkė kasdien išeina pasivaikščioti į kiemą. Pasidžiaugia visą vasarą žydinčiais gėlynais, krūmais, medžiais, apžiūri rūpestingai prižiūrimas daržo lysves.

– Mano ūkyje yra visko: 16 agurkų daigų, 10 kopūstų gūžių, 3 metrai morkų, plotelis bulvių, pupelių, česnakų, – nuotaikingai pasakoja Danutė ir tuoj pat priduria, kad visa tai – gerų Siesikų seniūnijos, kaimo bendruomenės žmonių dėka. – Esu labai dėkinga savo buvusioms kolegėms, bičiulėms Janinai, Virginijai, Vitalijai, anksčiau sodybos aplinką prižiūrėjusiam Viktorui, dabar – tuo besirūpinančiam mano pagalbininkui Stasiui, bendruomenės pirmininkei Leokadijai Talalienei ir visiems kitiems, kurie ne tik aplanko, liūdėti neleidžia, bet ir buityje padeda, parūpina, ko paprašau. Savaitgaliais iš Kauno atskuba vaikai, anūkai, o kasdien mane globoja siesikiečiai.

Sodybos šeimininkė labai patenkinta ir prieš dvejus metus įsteigtos VšĮ „Socialinė Sinergija“ paslaugomis – tai profesionali pagalba ir priežiūra senjorams bei asmenims su negalia, kurie šios įmonės dėka gali gyventi savarankiškai savo namuose. Jau du mėnesius Danutę namuose lanko įmonės darbuotoja Rasa, kuri keletą valandų per savaitę skiria jos rūpestėliams – sutvarko namus, prireikus nuperka vaistų, maloniai pabendrauja…

Ilgametė pedagogė džiaugiasi, kad jos nepamiršta ir buvę mokiniai. Ypač šiltai ji kalba apie verslininką Romą Pivorą, kuris ir paskambina, ir aplanko, visada pasiteiraudamas, kuo galėtų padėti buvusiai klasės auklėtojai, ar ko nors jai netrūksta. Ne kartą jos namuose su dovanomis viešėjo ir buvęs LR Seimo narys Juozas Varžgalys.

– Iki šiol prisimenu jo atvežtą didžiulę rožių puokštę ir man brangių suvenyrų jubiliejaus proga. Tokie svečiai palieka daug gerų emocijų, o jos dabar man ypač reikalingos, – atvirai pasakoja moteris.

* * *

Liūdėti ar nuobodžiauti Danutei neleidžia ir nuolatiniai sodybos gyventojai, įsikūrę kieme dar šeimininkui gyvam esant.

– Jau daug metų pavasarį, vos pradėjus tirpti sniegui, ledui, sugrįžta į sodybą kielė. Straksi po kiemą, linguoja aukštyn žemyn savo ilgą žvitrią uodegėlę, dairosi kaimynų. Parlekia ir mūsų musinukė. Tujų krūmo viršūnėje susisuka lizdelį, vaikelius peri. Senos obels drevę už mano svetainės lango pamėgęs genys. Nuolat girdžiu, kaip jis kala, tą savo drevę gilina, gal ten maisto atsargas ketina kaupti… – linksmai pasakoja sodybos šeimininkė.

O štai išdykėliai varnėnai maisto atsargomis nesirūpina. Ir kam rūpintis, jei čia pat sode šakas svarina saulėje nokstančios saldžios trešnių uogos. Kiemo varnėnai ne tik patys jomis gardžiai mėgaujasi – dar ir kaimynus draugus susikviečia. Ir puotauja visą vasarą linksmai čirškaudami, visiškai nepaisydami buvusios ilgametės griežtos mokyklos direktorės…

– Galiu lietuviškai, galiu vokiškai su jais bartis – varnėnai manęs visai nesibijo, – juokiasi Danutė, nelabai ir pykdama ant savo kiemo „sugyventinių“, kurie kartu su žvirbliais pastogėje, po šiferio lakštais ir gyvena, vaikelius augina. – Užteks mums visiems tų uogų…

 * * *

Labai šviesūs ir brangūs prisiminimai, šildantys D. Gelūnienės dienas, – Ukmergės rajono pedagogų klubo „Dar ne ruduo“ veikla: išvykos, vakaronės, koncertai, šventiniai jubiliejiniai vakarai, susitikimai. Ir, žinoma, žmonės – buvę ilgamečiai kolegos, bendraminčiai, bendražygiai, bendraamžiai… Tiesiog broliai ir seserys. Pasak Danutės, tai gražiausios, smagiausios jos gyvenimo akimirkos, tai laikas, praleistas su jai brangiais, artimais žmonėmis. Tai įspūdžiai, likę visam gyvenimui.

D. Gelūnienė su savo brangiausiais artimaisiais.

Pedagogų klubo „Dar ne ruduo“ narių viešnagė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje, kur kraštiečius svetingai priėmė šių patalpų vadovas poetas Alfas Pakėnas. 2017 m.

– Aš galiu jiems paskambinti kad ir trečią valandą nakties ir jie atskubės man į pagalbą. Arba pakalbės su manimi, išklausys, paguos, patars. Todėl niekada nesijaučiu ir žinau, kad niekada neliksiu vieniša, – šypsosi Danutė. O tada šiek tiek prityla ir ima pasakoti apie tai, kad per tuos beveik trejus netekties metus į Baltų Debesų namus iškeliavęs a. a. Vytautas tris kartus buvo atėjęs jos aplankyti. Naktimis. Kiekvieną kartą vis kitaip pasibelsdavo į namų duris. Nubudusi Danutė tiesiog pajusdavo, jog visai šalia – jos mylimas žmogus. Mintimis pasišnekėdavo su juo, nepamiršdama padėkoti už tuos laimingus drauge prabėgusius gyvenimo metus. Ir kiekvieną kartą tapdavo lengviau širdyje…

Savo senelių kaimynę Danutę Gelūnienę Siesikuose aplankė JAV dirbantis LRT žurnalistas Augustinas Šemelis.

Nuotraukos iš asmeninio D. Gelūnienės šeimos albumo

Rašinio autorė R. Griškevičienė ir D. Gelūnienė.

Vaidotės ŠANTARIENĖS nuotrauka