Kai žmogui suteikiama galimybė – jis nustebina

Liudmila ČERNIENĖ

Socialinių dirbtuvių „Ukmergės Viltis“ rinkodaros specialistė

 

Daugeliui mūsų darbas reiškia kur kas daugiau nei atlyginimą mėnesio pabaigoje. Tai galimybė būti reikalingam, turėti tikslą, jausti atsakomybę, priklausyti kolektyvui ir kurti savo vertę visuomenėje. Mums visiems svarbu žinoti, kad esame naudingi. Kad kažkas mūsų laukia ryte. Kad mūsų pastangos turi prasmę.

Tačiau šį kartą norime kalbėti ne apie darbą ir ne apie uždirbtus pinigus. Norime kalbėti apie pokytį, kuris vyksta žmogaus viduje. Apie žmogų, kuris pradeda tikėti savimi, kuris pirmą kartą išdrįsta pasakyti: „Aš galiu.“

Per beveik dvejus socialinių dirbtuvių „Ukmergės Viltis“ veiklos metus matėme daugybę pokyčių. Tačiau tikrąją jų vertę geriausiai atskleidžia ne atliktų darbų kiekiai ar įvykdyti užsakymai. Tikrąją vertę mato tie žmonės, kurie su dirbtuvių dalyviais gyvena, bendrauja ir būna kasdien.

Todėl nusprendėme paklausti grupinių gyvenimo namų darbuotojų bei mūsų pagrindinio partnerio – VšĮ Užimtumo namų vadovės Linos, kokius pokyčius jie mato šiandien, praėjus dvejiems metams nuo socialinių dirbtuvių veiklos pradžios.

Jų atsakymai buvo labai panašūs. Visi kalbėjo ne apie pagamintus atvirukus, supakuotas detales ar atliktus užsakymus. Jie kalbėjo apie žmones, kurie tapo drąsesni, išmoko būti savarankiškesni, atrado savo stiprybes ir pagaliau pradėjo tikėti, kad yra reikalingi.

Nuo baimės suklysti iki pasididžiavimo savo darbu

Pradėję lankyti socialines dirbtuves daugelis dalyvių buvo nedrąsūs, nepasitikintys savimi. Jie dažnai bijodavo suklysti, nerimaudavo, kad kažko nesugebės atlikti, vengdavo naujų veiklų ir atsakomybės.

Grupinio gyvenimo namų darbuotojos prisimena, kad kai kuriems žmonėms reikėjo didelio padrąsinimo net imantis paprasčiausių užduočių. Tačiau šiandien jos mato visai kitokius žmones – drąsius, savarankiškesnius, labiau pasitikinčius savo jėgomis ir nebijančius iššūkių.

Jasiuliškių socialinės globos grupinių namų socialinė darbuotoja Jūratė pasakoja, kad gyventojai tapo atviresni, geresnės nuotaikos, noriau bendrauja ir drąsiau mokosi naujų dalykų. Jie nebijo išbandyti to, kas anksčiau atrodė neįveikiama.

Grupinių gyvenimo namų „Ukmergės Viltis“ socialinė darbuotoja Inga pastebi, kad dalis žmonių, kurie anksčiau į dirbtuves vykdavo tik lydimi darbuotojų, šiandien ateina savarankiškai, drąsiau priima naujus iššūkius ir didžiuojasi savo pasiekimais.

Darbuotoja Jolanta pabrėžia, kad pokytis nevyksta per vieną dieną. Jis auga po truputį – kartu su kiekviena naujai išmokta užduotimi, kiekviena sėkme ir kiekvienu pasiekimu.

Pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų

Didžiausi pokyčiai dažnai slepiasi kasdienybėje. Darbuotojai pasakoja, kad žmonės pradėjo labiau rūpintis savo išvaizda, asmens higiena, planuoti dieną, atsakingiau tvarkyti savo aplinką ir savarankiškiau priimti sprendimus. Kai kurie vakarais pasiruošia kitai dienai drabužius, nusivalo batus. Jie laukia darbo dienos.

„Iš to ir matau, kad žmogus laukia darbo. Ruošiasi iš anksto, galvoja apie tai, nori eiti“, – pasakoja darbuotoja, kalbėdama apie Daivos pokyčius.

Atrodo, tai smulkmena. Tačiau žmonėms, kurie ilgą laiką neturėjo aiškios dienotvarkės ar galimybės jaustis reikalingais, tai yra didžiulis žingsnis pirmyn.

Socialinės dirbtuvės moko būti darbuotoju

Viena svarbiausių socialinių dirbtuvių vertybių – nuoseklumas. Nuo pat pirmosios veiklos dienos dirbtuvėse buvo kuriama aiški darbo kultūra. Dalyviai mokėsi laikytis taisyklių, darbo grafiko, susitarimų ir atsakomybių.

Šiandien jie puikiai žino, kada prasideda darbo diena, kada numatytos pertraukos, kada pietų metas, o kada reikia susitelkti į darbą. Jie supranta, kad darbo metu telefonas nėra pramoga ir naudojamas tik tada, kai to reikia.

Daugeliui žmonių su intelekto negalia rutina ir aiški struktūra yra ypač svarbi. Ji suteikia saugumo jausmą, padeda geriau orientuotis kasdienybėje ir ugdo savarankiškumą.

Darbuotojai pastebi, kad dalyviai socialines dirbtuves pradėjo vertinti kaip tikrą darbą. Jie laukia darbo dienų, planuoja savaitę, žino savo pareigas ir jaučia atsakomybę.

„Jie kiekvieną rytą atsikelia ir sako, kad reikia skubėti į darbą“, – pasakoja darbuotoja Jolanta.

Tai reiškia kur kas daugiau nei tik užimtumą. Tai reiškia priklausymą bendruomenei, atsakomybę ir tikslą.

Kai žmogus pradeda tikėti savimi

Ypač jautrios yra konkrečių žmonių istorijos.

Daiva į socialines dirbtuves atėjo būdama nedrąsi, jautriai išgyvenanti nesėkmes ir abejojanti savo gebėjimais. Tačiau laikui bėgant ji pradėjo drąsiau imtis naujų užduočių, mokytis ir džiaugtis savo pasiekimais. Darbuotojai pastebėjo, kad po darbo ji grįždavo visai kitokios nuotaikos – besišypsanti, patenkinta savimi ir besididžiuojanti tuo, ką nuveikė.

Socialinės dirbtuvės padėjo jai tapti savarankiškesnei ne tik darbe, bet ir kasdieniame gyvenime. Ji pati planuoja dieną, rūpinasi savo aplinka ir drąsiau priima sprendimus.

Kitas pavyzdys – Valentas. Pradžioje jis dažnai abejojo savo galimybėmis ir sakydavo, kad kai kurios užduotys jam per sunkios. Šiandien jis su pasididžiavimu pasakoja apie atliktus darbus ir naujai išmoktus įgūdžius.

Tokios istorijos primena labai paprastą tiesą – kartais žmogui tereikia vieno dalyko – galimybės.

Ką mato mūsų partneriai?

Per dvejus metus socialinių dirbtuvių veiklą iš arti stebėjo ir mūsų pagrindinis partneris – VšĮ Užimtumo namai. Įstaigos vadovė Lina prisipažįsta, kad pradžioje kilo natūralių klausimų, kaip ir daugeliui darbdavių: ar žmonėms bus galima patikėti atsakingas užduotis, ar jie susitvarkys su darbais, ar pavyks pasiekti rezultatų. Tačiau atsakymą pateikė praktika.

Per šiuos dvejus metus tapo akivaizdu, kad svarbiausia yra ne žmogų pritaikyti darbui, o darbą pritaikyti žmogui. Socialinėse dirbtuvėse kiekvienas dalyvis atranda savo stipriąsias puses ir veiklas, kuriose gali atsiskleisti.

Vieni dalyviai kruopščiai lanksto atvirukus, kiti pakuoja gaminius, klijuoja lipdukus, skaičiuoja detales, rūšiuoja ar atlieka kitas atsakingas užduotis. Viena mėgstamiausių veiklų tarp daugelio dalyvių yra būtent atvirukų lankstymas – darbas, reikalaujantis tikslumo, susikaupimo ir kantrybės.

Pasak Linos, būtent tada, kai žmogus gauna jo gebėjimus atitinkančią užduotį, atsiranda pasitikėjimas savimi, motyvacija ir noras augti.

Žinutė verslui

Šiandien vis dar girdime abejonių: ar žmonės su intelekto negalia gali būti patikimi darbuotojai. Mūsų patirtis rodo, kad gali. Jie ateina į darbą laiku, laikosi taisyklių, mokosi, stengiasi. Jie džiaugiasi galėdami būti komandos dalimi.

Intelekto negalią turintys žmonės galbūt kai kurias užduotis atlieka kiek lėčiau, tačiau jų kruopštumo, atidumo detalėms ir kantrybės dažnai galėtų pavydėti ne vienas iš mūsų. Jie nuoširdžiai stengiasi darbą atlikti gerai, vertina parodytą pasitikėjimą ir labai didžiuojasi savo pasiekimais.

„Svarbiausia – nebijoti leisti žmogui pabandyti. Tik suteikę galimybę galime pamatyti, ką jis iš tiesų gali. Nereikėtų iš anksto nurašyti žmogaus – dažnai jis gali daugiau, nei tikimės“, – sako Lina.

Todėl norime paraginti verslus nebijoti atverti durų žmonėms su intelekto negalia. Kartais užtenka vieno užsakymo, vienos galimybės ar vieno parodyto pasitikėjimo, kad žmogus atskleistų savo gebėjimus. Dažniausiai ribas žmogui nustato ne jo negalia, o visuomenės išankstinės nuostatos.

Didžiausias rezultatas

Per dvejus metus socialinėse dirbtuvėse buvo atlikta tūkstančiai užduočių, įvykdyta daugybė užsakymų ir išmokta naujų darbinių įgūdžių. Tačiau didžiausias rezultatas nėra sudėtas dėžėse, atvirukuose ar supakuotose detalėse. Didžiausias rezultatas – žmogus, kuris ryte atsikelia žinodamas, kad yra laukiamas. Žmogus, kuris ruošiasi darbo dienai iš vakaro, žino savo pareigas, laikosi susitarimų ir didžiuojasi savo darbu, kuris grįžta namo su šypsena ir pradėjo tikėti, kad gali. Būtent dėl tokių pokyčių socialinės dirbtuvės yra reikalingos ne tik mūsų dalyviams ar jų artimiesiems. Jos reikalingos visai bendruomenei. Kai žmogui suteikiama galimybė, jis labai dažnai nustebina. O kartais užtenka tik vieno žmogaus, kuris juo patikėtų.

Nuotraukose – Socialinių dirbtuvių „Ukmergės Viltis“ dalyviai atlieka užduotis.