Lemtingas lūžis, pakeitęs Bažnyčios ir valstybės gyvenimą

Aldona URBAITĖ

VšĮ Ukmergės turizmo ir verslumo centro turizmo projektų koordinatorė

 

Šiais metais minime reikšmingą Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos sukaktį – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetį. Šio įvykio svarbą taikliai apibūdina Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo žodžiai: „Prieš šimtą metų Lietuvoje įvyko lemtingas lūžis, pakeitęs Bažnyčios ir valstybės gyvenimą. Kaip Lietuva turi 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės nutarimą, kai susiformavo tauta su apibrėžtomis sienomis ir identitetu, taip Bažnyčia turi panašų įvykį – 1926 metų balandžio 4-ąją, kai popiežiaus Pijaus XI bulės Lituanorumgente dokumentu buvo įtvirtinta nepriklausoma Lietuvos bažnytinė provincija“.

Popiežius Urbonas VI (1318-1389 m.) patvirtino Vilniaus vyskupiją. AUTORIUS nežinomas

Norint suprasti 1926 metų įvykių reikšmę, reikia prisiminti pagrindinius Lietuvos Bažnyčios istorijos momentus. Pirmasis bandymas sukurti savarankišką Lietuvos bažnytinę struktūrą siekia karaliaus Mindaugo laikus. 1251 metais, Mindaugui priėmus krikštą, buvo įsteigta pirmoji Lietuvos vyskupija, tiesiogiai pavaldi Apaštalų Sostui ir simbolizavusi Lietuvos įsijungimą į Vakarų krikščioniškąjį pasaulį. Tačiau po Mindaugo žūties ir valstybės grįžimo prie pagonybės pirmoji Lietuvos vyskupija sunyko.

Naujas etapas prasidėjo po Lietuvos krikšto 1387 m. ir įsteigtos Vilniaus vyskupijos, kurią 1388 metais patvirtino popiežius Urbonas VI. Vilnius tapo pagrindiniu Lietuvos Bažnyčios centru, o naujai pastatyta katedra – svarbiausia krašto šventove. XV amžiuje Lietuvos Bažnyčia toliau stiprėjo. 1413 m. pakrikštijama Žemaitija, o 1417 metais Konstancos susirinkimo metu įsteigta Žemaičių vyskupija, kurios centras ilgainiui susiformavo Varniuose. Taip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susikūrė dvi pagrindinės vyskupijos – Vilniaus ir Žemaičių. Kelis šimtmečius jos buvo ne tik religinio, bet ir kultūrinio gyvenimo centrai. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII amžiaus pabaigoje padėtis iš esmės pasikeitė. Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Lietuvos vyskupijos buvo įtrauktos į Rusijos imperijos sukurtą bažnytinę sistemą ir tapo pavaldžios Mogiliavo arkivyskupijai. XIX amžius Lietuvos Bažnyčiai buvo itin sunkus. Carinė valdžia ribojo ryšius su Apaštalų Sostu, uždarinėjo vienuolynus, varžė katalikišką spaudą ir švietimą. Nepaisant to, Bažnyčia išliko vienu svarbiausių lietuvių tautinės tapatybės ramsčių. Parapijose buvo puoselėjama lietuvių kalba, perduodamas tikėjimas ir stiprinama tautinė savimonė. 1918 metais, atkūrus Lietuvos valstybę, buvo susigrąžinta politinė nepriklausomybė, tačiau Lietuvos bažnytinė organizacija tebebuvo suskaidyta ir priklausoma nuo skirtingų bažnytinių centrų – dalis Lietuvos teritorijos priklausė Varšuvos bažnytinei provincijai, Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos buvo susijusios su Mogiliavo arkivyskupija Rusijoje, o Klaipėdos kraštas priklausė Varmijos bažnytinei jurisdikcijai. Todėl XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje Lietuvos politikai ir Bažnyčios vadovai rūpinosi, kad valstybės nepriklausomybę papildytų ir bažnytinis savarankiškumas – buvo siekiama, kad Lietuvos katalikai turėtų savo bažnytinę provinciją, savo metropolitą ir tiesioginį ryšį su Apaštalų Sostu.

Didžiausi nuopelnai kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją tenka palaimintajam arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Jis buvo žmogus, kuriam teko suderinti daugybę skirtingų interesų ir lūkesčių. Reikėjo ieškoti sutarimo tarp Lietuvos valdžios ir Apaštalų Sosto, kunigų, tikinčiųjų ir įvairių visuomenės grupių. Nepamirškime ir to fakto, kad Lietuvos bažnytinė provincija gimė sudėtingame politiniame ir dip-lomatiniame kontekste. Ji buvo kuriama tuo metu, kai istorinė sostinė Vilnius buvo atskirta nuo Lietuvos valstybės. Istoriškai Vilniaus vyskupija buvo svarbiausia Lietuvos vyskupija, tačiau po krašto okupacijos ji faktiškai atsidūrė už Lietuvos valstybės ribų – 1925 metais Lenkijai sudarius konkordatą su Apaštalų Sostu, Vilniaus vyskupija buvo pakelta arkivyskupija ir įjungta į Lenkijos bažnytinę provinciją. Lietuvoje šis sprendimas sukėlė didelį nusivylimą ir buvo sutiktas itin skausmingai. Lietuvos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras vėliau aiškino, kad Šventasis Sostas pirmiausia sprendė pastoracinius ir administracinius klausimus, atsižvelgdamas į faktinę situaciją. Tačiau Lietuvos visuomenei tai buvo sunkiai priimtina, nes Vilnius buvo laikomas istorine ir dvasine tautos sostine. Taigi palaimintajam Jurgiui Matulaičiui tai buvo ne tik diplomatinis, bet ir dvasinis iššūkis. Savo laiškuose jis atvirai pasakojo apie patirtus sunkumus. Štai kunigui Chaleckiui jis rašo: „Dirbu dieną ir naktį, meldžiuos ir marinuos… Prašau atsidusti už mane, ar geriau tariant už mano misiją.“ Šie žodžiai atskleidžia, kokia atsakomybė ir įtampa slėgė žmogų, kuriam buvo patikėtas Lietuvos Bažnyčios ateities klausimas.

Didžiausi nuopelnai kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją tenka palaimintajam arkivyskupui J. Matulaičiui.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo nuotrauka

1926 metų kovą J. Matulaitis atvyko į Romą. Ten prasidėjo paskutinis ir svarbiausias etapas. Situacija iš esmės pasikeitė po J. Matulaičio audiencijos pas popiežių Pijų XI 1926 metų kovo 13 dieną. Po susitikimo jis rašė: „Jei ir čia Ryme galės Jo Šventenybė visą ką padaryti, kas reikalinga Lietuvos Bažnyčiai, tai tikrai prasidės Lietuvoje naujas Bažnyčios istorijos lapas.“ Šie žodžiai pasirodė pranašiški. Vos po kelių savaičių buvo parengta popiežiaus Pijaus XI bulė Lituanorumgente. Pats popiežius pasirinko jos paskelbimo datą – 1926 metų Velykų sekmadienį, balandžio 4 dieną.

Bulėje buvo rašoma: „Lietuvių tautai po didžiojo karo, Dievo palankumu galiausiai atgavus laisvę, Mes, patys regėję lietuvių tikėjimą bei maldingumą, taip uoliai ir ilgai jų išlaikytą įvairiose nelaimėse, esame įsitikinę, kad tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybės augimui, bet ir visuomenės klestėjimui, tad laikome didžiai naudinga bei tinkama ir padidinti vyskupijų skaičių Lietuvoje, ir iš jų sudaryti bažnytinę provinciją.“

Tai buvo oficialus Apaštalų Sosto pripažinimas, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė nusipelno savarankiškos bažnytinės struktūros. Nors Vilnius liko už jos ribų, Lietuvos Katalikų Bažnyčia pirmą kartą naujųjų laikų istorijoje įgijo savarankišką struktūrą, atitinkančią nepriklausomos valstybės ribas. Kaunas tapo metropoliniu centru, o Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos sudarė naujosios provincijos branduolį. Tačiau svarbiausia buvo ne naujos administracinės ribos ar naujų vyskupijų įsteigimas. Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimas reiškė, kad Bažnyčios gyvenimas Lietuvoje pirmą kartą naujųjų laikų istorijoje buvo organizuojamas pagal nepriklausomos valstybės poreikius ir tikrovę.

Ne mažiau svarbi buvo ir simbolinė šio sprendimo reikšmė. Lietuvių tautai, kuri ilgus dešimt-mečius buvo patyrusi svetimų imperijų valdžią, savarankiška bažnytinė provincija tapo brandos ženklu.

Ji liudijo, kad Lietuva yra ne tik politiškai nepriklausoma valstybė, bet ir visavertė katalikiška bendruomenė, gebanti pati rūpintis savo tikinčiųjų pastoracija, ugdymu ir dvasiniu gyvenimu. Todėl 1926 metų įvykį galima laikyti savotišku bažnytiniu Vasario 16-osios atitikmeniu – žingsniu, kuris užbaigė ilgą kelią į visapusį Lietuvos savarankiškumą.

Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas tapo svarbiu žingsniu, atvėrusiu kelią dar glaudesniems Lietuvos valstybės ir Apaštalų Sosto santykiams. Jau 1927 metais buvo pasirašytas Lietuvos ir Šventojo Sosto konkordatas, kuris apibrėžė Bažnyčios padėtį valstybėje, jos teises bei pareigas. Taip buvo galutinai įtvirtintas naujas Lietuvos Bažnyčios gyvenimo etapas nepriklausomoje valstybėje.

Šis sprendimas turėjo ir ilgalaikių pasekmių. Būtent Lietuvos bažnytinės provincijos struktūra padėjo Bažnyčiai išlaikyti vienybę ir tapatybę net vėlesnių istorinių išbandymų metu – sovietinės okupacijos metais, kai tikėjimo laisvė buvo varžoma, o ryšiai su Apaštalų Sostu ribojami. Todėl 1926 metų reforma buvo svarbi ne tik savo laikmečiui, bet ir ateities kartoms.

Šis jubiliejus kviečia mus ne tik pažvelgti į praeitį, bet ir paklausti savęs: ar šiandien mokame branginti tai, ką mums paliko ankstesnės kartos? Ar gebame saugoti Bažnyčios vienybę? Tie žmonės, kurie prieš šimtą metų kūrė Lietuvos bažnytinę provinciją, dirbo ne sau. Jie kūrė ateitį. Jie tikėjo, kad Bažnyčia Lietuvoje turi būti gyva, stipri ir ištikima Evangelijai. Minėdami Lietuvos bažnytinės provincijos šimtmetį privalome suvokti, kad kiekviena karta yra pašaukta ne tik paveldėti, bet ir perduoti tikėjimo bei vienybės dovaną ateities kartoms.

Kiek paslapčių slepia Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia?

Minint Lietuvos bažnytinės provincijos šimtmetį, verta ne tik prisiminti svarbiausius šalies Bažnyčios istorijos įvykius, bet ir aplankyti vietas, kuriose ši istorija iki šiol gyvai liudijama. Viena jų – Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Jos sienose susipina kelių šimtmečių tikėjimo, meno ir kultūros paveldas. Apsilankius bažnyčioje kartu su Ukmergės turizmo ir verslumo centro gidu galima ne tik susipažinti su įdomia šventovės praeitimi, paveiksluose vaizduojamų šventųjų gyvenimo istorijomis, bet ir atrasti daugybę architektūros, sakralinio meno bei simbolikos detalių, kurios dažnai lieka nepastebėtos skubant kasdienybės ritmu.

Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra daugiau nei religinė šventovė – tai gyvas istorijos, tikėjimo ir kultūros paminklas. Todėl jos lankymas gali tapti ne tik prasminga pažintine kelione miesto svečiams, bet ir proga patiems ukmergiškiams naujai atrasti vieną svarbiausių savo krašto vertybių Lietuvos bažnytinės provincijos šimtmečio metais.

2025-ųjų pavasarį rajono verslo atstovams Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje buvo surengta pažintinė ekskursija, ją vedė A. Urbaitė.   

Astos KROGERTIENĖS nuotrauka