Gyvos karo Ukrainoje patirtys ir išgyvenimai

Rita ADOMONYTĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

 

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros galerijoje vyko Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Ukmergės padalinio lankytojų susitikimas „Gyvos karo patirtys: Ukraina“.

Renginyje dalyvavo Ukmergėje gyvenančios ukrainiečių bendruomenės narės: Olena iš Rubižnės (Luhansko sritis), Oksana iš Bachmuto (Donecko sritis), Irina iš Kryvyj Riho (Dnipropetrovsko sritis) ir Anastasija iš Vasylyvkos (Zaporižios sritis).

Susirinkusieji išgirdo gyvus ir ypač jautrius karo siaubą patyrusių moterų pasakojimus apie pirmąsias karo dienas Ukrainoje, sunkų kelią į Lietuvą ir vienintelį troškimą – išgelbėti savo vaikus.

Rubižnėje iki karo gyvenusi Olena turėjo puikią šeimą, keturis vaikus, namus ir mėgstamą darbą. Prasidėjus pirmiesiems apšaudymams, dingo elektra, nebeliko ryšio. Taip šeima išgyveno tris savaites. Jokia evakuacija nebuvo vykdoma, todėl teko patiems trauktis į nežinią. Vadinamasis žaliasis koridorius tebuvo apgaulė. Važiuodami jie matė sušaudytus automobilius su užrašais, kad juose vežami vaikai, pakelėse – daug žuvusių žmonių. Jos šeima gavo pasiūlymą vykti į Norvegiją arba Lietuvą. Olena pasirinko Lietuvą, nes ji arčiau Ukrainos. Kurį laiką šeima gyveno Vilniaus rajone, Olena įsidarbino Širvintose. Kadangi čia buvo sunku išsinuomoti būstą, šeima persikėlė ir apsigyveno Ukmergėje. Vaikai pradėjo lankyti Ukmergės mokyk-las, darbą gavo ir vyras. Širvintose Olena dirba iki šiol. Ji ypač pabrėžė, kad dabar gyvena tik šia diena – praeitis, visos nuotraukos liko Ukrainoje, bet ten nebėra namų. Apie ateitį negalvoja, nes nežinia, kur dar teks atsidurti.

Oksana į Ukmergę atvyko iš Bachmuto. Prasidėjus karui, iki evakuacijos šeima beveik nemiegojo – užsnūsdavo tik vaikai. Iš savo krašto Oksana išvyko 2022 metų balandžio 8 dieną. Kaip ir Olena, ji su keturiais vaikais leidosi į nežinią. Evakuojantis buvo žadama, kad tai laikina, kad po dviejų mėnesių karas baigsis ir jie galės grįžti į namus. Kelionė iki Lenkijos buvo ilga ir labai sunki. Lenkijoje juos pasitiko savanoriai, pamaitino, suteikė galimybę pailsėti. Po to šeima buvo atvežta į Alytų, vėliau – į Ukmergę, kur ir pasiliko gyventi. Oksana pasakojo, kad prieš karą jie buvo neseniai įsirengę naujus namus, gyveno gražiai ir laimingai. Tačiau prasidėjus karui Bachmutas virto griuvėsiais. Neliko ir jų kruopščiai puoselėtų namų. Oksana, kaip ir daugelis kitų ukrainiečių svečioje šalyje, gyvena šia diena ir džiaugiasi kiekviena akimirka. Ji nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žmonėms už suteiktą pagalbą. Atminty išlikęs pirmasis jos įspūdis Lietuvoje – mėlynas dangus, debesys ir skraidantys paukščiai. Ukrainoje to jau seniai nebėra…

Kryvyj Rihe gyvenusiai Irinai karas paliko ypač gilius sielos randus. Jai iki šiol labai skaudu, kad negalėjo atsisveikinti su močiute ir turėjo išplėšti sūnų iš gimtųjų namų, kuriuose jis buvo laimingas. Prasidėjus karui, dar būdama Ukrainoje, Irina nusprendė naują gyvenimą kurti Lietuvoje, kur dirbo jos tėtis. Nors daugelis atkalbinėjo nesitraukti, viską nugalėjo noras apsaugoti sūnų nuo karo baisumų. Į Lietuvą ji atvyko kartu su sūnumi ir broliu. Iš Lenkijos jie buvo atvežti tiesiai į Ukmergę. Irina prisipažino, kad jai buvo labai sunku priimti paramą, nes iki tol pati padėdavo kitiems. Tuomet prasidėjo sunkiausia kova – vidinis karas. Sūnui adaptacija svetimoje šalyje taip pat buvo nelengva: jis sunkiai pritapo mokykloje, nuolat prašė grįžti į Ukrainą. Tačiau laikui bėgant susirado naujų pomėgių ir draugų. Jis, kaip ir daugelis ukrainiečių vaikų, svajoja apie pasaulį be karo. Dirbdama Irina išmoko kalbėti lietuviškai. Fejerverkų garsų jai sunku klausytis ir dabar. Jos brolis grįžo į Ukrainą, seneliai kviečia sugrįžti ir anūką. Tai Iriną labai skaudina, nes ji taip sunkiai išgelbėjo sūnų nuo karo siaubo.

Ukrainiečių bendruomenės Ukmergėje koordinatorė Anastasija pasakojo, kad iki evakuacijos Vasylyvkoje du mėnesius gyveno savo namo rūsyje. Pro jų miestą driekėsi vadinamasis žaliasis koridorius. Ji matė daugybę suniokotų automobilių – tiek vežusių humanitarinę pagalbą, tiek tų, kuriais žmonės bandė evakuotis. Aplink vyko baisūs nusikaltimai – vagystės, žudymai, prievartavimai. Humanitarinė pagalba jų miestą pasiekdavo, tačiau dažniausiai būdavo tik tai, kas likdavo nuo kitų. Gavusi ką nors pati, ji stengdavosi pasidalyti su kaimynais. Nors buvo sutarta, kad jų šeima bus evakuota po kelių savaičių, netikėtai daiktams susirinkti buvo skirta vos penkiolika minučių. Juos išvežė jaunas vyras sunkvežimiu „Kamaz“, kurio priekaboje susispaudę važiavo apie trisdešimt žmonių. Kad galėtų pravažiuoti postus, jie turėjo duoti kyšius. Kartu vežėsi ir savo šunis, todėl kelionė tapo dar sudėtingesnė. Į Lietuvą vyko todėl, kad čia gyveno jų giminaičiai.

Anastasija, kaip ir kitos susitikimo dalyvės, pasakojo, kad atvykusios į Lietuvą ilgai negalėjo priprasti prie tylos, mėlyno dangaus ir galimybės matyti saulę. Vaikai dar ilgai naktimis verkdavo, šaukdavo, ypač išsigąsdavo garsų, panašių į šaudymą. Moterys labai dėkingos Ukmergės žmonėms, kurie jas šiltai priėmė ir iki šiol prireikus padeda.

Visas šias moteris paženklino karo žaizdos. Kiekviena jų – tarsi atskira sprogusios minos skeveldra, nešiojanti savus vidinius skaudulius. Jos gyvena šia diena, tačiau svajoja, kad jų vaikams ir anūkams niekada nebetektų patirti to siaubo, kurį teko išgyventi pačioms, o vaikų atmintyje išliktų tik šviesūs prisiminimai apie savo šalį.