Meškos sugrįžta į Lietuvos miškus: ar jos čia jau gyvena, ar tik klajoja?

Beatričė JONYTĖ

Dar visai neseniai susitikimas su rudąja meška Lietuvos miške skambėjo kaip retenybė ar net sensacija. Šiandien tokie pasakojimai vis dažniau pasiekia miškininkus ir gamtininkus – pėdsakai smėlyje, vaizdo kamerose užfiksuoti kadrai ar net susidūrimai su jomis miško takeliuose rodo, kad šie gyvūnai sugrįžta į mūsų kraštą.

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) specialistai pastebi, kad rudosios meškos vis dažniau fiksuojamos skirtinguose Lietuvos regionuose. Tai kelia klausimą – ar meškos Lietuvoje jau įsikūrė visam laikui?

 

Bando įsitvirtinti

Gamtininko, aplinkosaugininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus teigimu, šiandien galima kalbėti apie naują etapą – dalis meškų į Lietuvą jau ne tik užklysta, bet ir pasilieka ilgesniam laikui. Pasak jo, šiemet Aukštaitijoje fiksuotos bent dvi žiemojusios rudosios meškos, o tai rodo, kad jie teritoriją renkasi ne atsitiktinai.

„Šiuo metu jau galime sakyti, kad meškos iš dalies yra mūsų rūšis“, – sako S. Paltanavičius.

Vis dėlto, anot gamtininko, galutinai apie jų sugrįžimą bus galima kalbėti tuomet, kai Lietuvoje bus užfiksuoti ir jaunikliai.

Jauni klajūnai ieško naujų namų

Lietuvoje pastebimos meškos dažniausiai yra jauni, iš savo teritorijų išvaryti gyvūnai. Į mūsų šalį jos atkeliauja iš kaimyninių regionų – Latvijos, Baltarusijos, o į Latviją patenka ir iš Estijos, kur meškų populiacija yra gerokai gausesnė.

Tokie jauni žvėrys per parą gali įveikti net 20–30 kilometrų, todėl valstybių sienos jiems nėra kliūtis.

Sugrįžimas, kuris vyksta be žmogaus pagalbos

Nors meškų pasirodymas kai kuriems gyventojams kelia nerimą, specialistai ragina į situaciją žvelgti kaip į natūralų procesą.

„Meškos į Lietuvą neateina – jos grįžta namo. Tai savotiškas istorinės neteisybės atstatymas“, – pabrėžia S. Paltanavičius.

Jo teigimu, prieš daugiau nei šimtmetį šie gyvūnai Lietuvoje buvo įprasti, tačiau ilgainiui išnyko dėl žmogaus veiklos. Dabar jų sugrįžimas vyksta natūraliai, be žmogaus įsikišimo.

Miško „tvarkytoja“, o ne tik plėšrūnė

VMU Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžiok-lės skyriaus specialisto Kornelijaus Aleknos teigimu, meškos mūsų miškų ekosistemai nėra svetimos – priešingai, jos atlieka svarbų vaidmenį.

„Rudoji meška – didžiausias mūsų plėšrusis žvėris, kurio mityba itin plati: nuo augalų iki smulkių gyvūnų ar kritusių žvėrių“, – sako K. Alekna.

Jis pabrėžia, kad meškos prisideda prie natūralaus miško balanso: surenka maitą, reguliuoja kai kurių gyvūnų populiacijas, o jų platus mitybos spektras leidžia lengvai prisitaikyti prie aplinkos.

Susitikimas su meška: ką svarbu žinoti

Susidūrimo su meška tikimybė Lietuvoje išlieka nedidelė, tačiau specialistai primena, kad miške svarbu elgtis atsakingai. Pamatę mešką, žmonės neturėtų panikuoti ar bėgti – staigūs judesiai gali sukelti gyvūnui stresą ar gynybinę reakciją.

Rekomenduojama išlikti ramiems, lėtai atsitraukti ir neatsukti gyvūnui nugaros. Taip pat svarbu leisti meškai žmogų išgirsti – judant miške patariama kalbėtis ar skleisti kitus garsus, kad gyvūnas būtų įspėtas iš anksto ir galėtų pasitraukti.

Laukiniai gyvūnai paprastai vengia žmogaus, todėl daugeliu atvejų iš anksto jį išgirdę, patys pasitraukia.

Ar meškos taps įprastu vaizdu?

Gamtininkų vertinimu, meškų Lietuvoje artimiausiais metais gali daugėti. S. Paltanavičiaus teigimu, po dešimties–penkiolikos metų meška gali tapti įprasta, nors ir negausia, mūsų miškų rūšimi.

Tai reiškia, kad ateityje šie gyvūnai anksčiau ar vėliau taps natūralia Lietuvos gamtos dalimi – tokia, kokia buvo kadaise.

 EPA-EFE nuotrauka