Baltą kunigo rūbą ir poezijos eiles nudažė kraujas…

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

Sausio 27 dieną interneto puslapis „Veprių krašto atmintis“ ukmergiškiams ir visai Lietuvai priminė prieš 30 metų nutikusią tragediją – savo bute Ukmergėje buvo apiplėštas ir nužudytas Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kunigas Vaclovas Ramanauskas.

Labai gerai pamenu liūdna amžinybe tapusias 1996-ųjų sausio dienas, valandas ir akimirkas. Tuo metu Kelmės ligoninės palatoje budėjome prie insulto ištiktos mūsų mamos, anytos ir močiutės gydytojos Antaninos Griškevičienės lovos. Artėjant vidurdieniui mūsų ligonė paprašė sukviesti visus – tris sūnus ir marčias – į palatą ir tyliai ištarusi, jog nori atsisveikinti, netrukus iškeliavo.

Po valandėlės iš „Gimtosios žemės“ redakcijos paskambinusi kolegė Loreta Ežerskytė pranešė apie dar vieną skaudžią netektį – nebėra ukmergiškio kunigo V. Ramanausko.

Dvasininkas visada buvo laukiamas svečias redakcijoje. Jis ateidavo su geromis naujienomis, įdomia knyga ar ką tik pasirodžiusiu nauju žurnalo numeriu. Šviesuolis kunigas ne tik domėjosi literatūra, istorija, kraštotyra, kartais prie kavos puodelio jis paskaitydavo mums ir savo eilių. Mielai ir pats kviesdavo mus puodelio kavos į savo butą Vienuolyno gatvėje. Paskambinęs taip ir sakydavo: „Turiu labai įdomią knygą ir mažai laiko. Užsukit į svečius“. O pasikalbėti, pafilosofuoti su klebonu visada buvo apie ką. Prasidėjus tautos atgimimui, „Gimtosios žemės“ laikraštyje atsirado rubrika „Ten, už bažnyčios durų“, po kuria buvo publikuojami rašiniai apie rajono bažnyčias, pasakojama jų istorija, pristatomi čia sukaupti meno kūriniai – architektūros, tapybos šedevrai, medinių baldų, laiptų, langų vitražų, senųjų bažnyčios vargonų istorijos. Tada, beje, kaip ir daugelis skaitytojų pirmą kartą išgirdau įdomią žinią apie tai, kad Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia yra Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos filija. Tarsi mažoji katedra. Tokių įdomių faktų, įvairiausių nutikimų, negirdėtų pasakojimų rajono dvasininkai žinojo begalę, ir vienas iš istorijos, kultūros metraštininkų buvo kunigas V. Ramanauskas.

Gimęs 1925 metų gruodžio 26 dieną Gožių kaime Pernavos valsčiuje Kėdainių apskrityje, kunigas, Marijonų vienuolijos vienuolis V. Ramanauskas skleidė tikėjimo šviesą Šaravų, Upninkų, Skarulių, Milašaičių, Girkalnio, Kriukų, Pabaisko, Vandžiogalos, Gruzdžių ir kitose parapijose, o 1987 metais buvo paskirtas Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčios klebonu. 1991 m. sugrąžinus tikintiesiems Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčią, savo tarnystę pradėjo šiuose maldos namuose. Kunigo V. Ramanausko dėka pastatas buvo suremontuotas, suburtas bažnyčios choras. Didelio pripažinimo sulaukusiam, pasaulio lietuvių ir kitose dainų šventėse, įvairiuose muzikiniuose renginiuose dalyvaujančiam bažnyčios chorui „Magnificat“ ir šiandieną vadovauja ne vieną apdovanojimą už sakralinės kultūros puoselėjimą, tarnystę ir žmonių telkimą pelniusi vargonininkė Regina Ališauskaitė.

 * * *

2024 metų gegužės 21 d. „Veprių krašto atmintis“ rašė: „Sekmadienį vepriškiai ne tik šventė Sekmines, bet ir minėjo 35-erius metus nuo Veprių Kalvarijų atstatymo. Dar sykį su dėkingumu prisimename visus tuos, kurie ėmėsi kilnaus užmojo atkurti 1963 metais sunaikintas Kalvarijas ir negailėjo savo darbo nei lėšų, kol neatstatė visų 17 koplytėlių ir 8 Kryžiaus kelio vartų.

Koplytėlės buvo atstatytos pagal vepriškio skulptoriaus Viktoro Žentelio brėžinius, virš visų Kryžiaus kelio koplytėlių pritvirtinti šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo Dobrovolskio darbo metaliniai kryželiai su saulutėmis.

Deja, didžiausi šio atkuriamojo darbo iniciatoriai – Veprių parapijos klebonas V. Ramanauskas, bažnyčios komiteto nariai Jonas Mikučionis ir Juozas Tamošiūnas, darbų organizavimą nuoširdžiai rėmęs kolūkio pirmininkas Steponas Jankeliūnas bei ne vienas kitas prie atstatymo prisidėjęs kraštietis – jau Anapilyje. Po sekmadienio mišių Veprių bažnyčioje skambėjusi muzika buvo skirta ir jiems.

Dėkojame iškiliai mūsų kraštietei, profesorei Linai Naikelienei ir talentingoms jos mokinėms, valstybinio ansamblio „Lietuva“ narėms, už puikią muzikinę Sekminių dovaną. (…)

Vepriams nusišypsojo laimė, kad Atgimimo metais Veprių klebonas buvo kun. V. Ramanauskas – šviesi, veikli, poetiškos dvasios asmenybė“, – teigiama minėtoje Facebook paskyroje.

„Kaip dabar jis būtų džiaugęsis, klausydamasis kanklių koncerto Veprių bažnyčioje! Juk Atgimimo metais su klebono pritarimu bažnyčioje vyko pirmas koncertas, kuriame dalyvavo muzikai ir aktorius Laimonas Noreika, – neįprastas tuometinio gyvenimo reiškinys, o koncerte surinktos lėšos – 1 000 rublių – buvo skirtos pirmajai Kalvarijų koplytėlei atstatyti“, – 1996 m. prisiminė S. Jankeliūnas“.

 * * *

Tuometinio Salomėjos Nėries kolūkio pirmininkas S. Jankeliūnas, visuomet kupinas įvairiausių naujienų, dažnai praverdavo „Gimtosios žemės“ redakcijos duris. Neretai atvažiuodavo kartu su Veprių krašte tuo metu ėjusio laikraštėlio „Šventosios vingis“ redaktoriumi Alfonsu Minevičiumi. Mielai padėdavome kolegai Alfonsui su leidybos reikalais. Dar daugiau – smagiu kūrybinės veiklos nuotykiu tapdavo redakcijos žurnalistų išvykos į Veprių kraštą rinkti medžiagos naujam, ypač proginiam, „Šventosios vingio“ numeriui. Lankėmės Sližių, Veprių gyventojų sodybose, rašėme apie tautodailininkų, tada vadintų liaudies meistrais, kūrybą, kultūros renginius, sužinoti naujienų būtinai užsukdavome į Veprių apylinkę pas jos vadovę Janiną Akstinavičienę.

Niekas net pagalvoti negalėjo, kad 1996 metais „Šventosios vingyje“ teks skaityti, deja, jau tik jautriais prisiminimais tapusią publikaciją apie Ukmergėje brutaliai nužudytą šviesios atminties kunigą V. Ramanauską.

Laikraštėlio „Šventosios vingis“ antraštė skelbė: „JIS MUMYSE AMŽINAI GYVAS“.

 „Mūsų Dvasios tėvo prisiminimas išliks iki mūsų gyvenimo pabaigos. Norėtųsi, kad jį atsimintų ir ateities kartos. O prisiminti tikrai yra ką! A. a. kunigo vienuolio darbas Vepriuose sutapo su Atgimimu. Būdamas labai jautrios sielos, labai mylintis Lietuvą ir dėl jos viską aukojantis, Jis negalėjo likti nuošalyje. O darbų buvo daug ir visuomet Jis tapdavo jų siela“, – rašė Jonas Žentelis.

„Kunigas Vaclovas Ramanauskas vepriškiams ir sližiečiams buvo tarsi Aukščiausiojo dovana. Mokėjo Jis bendrauti ir su senais, ir su jaunais, ir su vaikais. Niekada nemačiau Jo pasislėpusio po oficialumo kauke“, – liudija S. Jankeliūnas, paminėdamas ir tai, kad kunigas rėmė laikraštėlio „Šventosios vingis“ leidimą, kad skaitydavo savo eiles „Žydinčios vyšnios šakelės“ konkurso renginiuose.

Daug su klebonu teko bendrauti Veprių apylinkės tarybos pirmininkei J. Akstinavičienei. „Pradėjus siausti Atgimimo vėjams, klebonas V. Ramanauskas buvo visų mūsų tuometinių įvykių liudininkas ir dalyvis, – rašo ji, prisimindama ne tik drauge nuveiktus darbus, bet ir klebono asmenybę. – Jo paprastumas, nuoširdumas, gilus humoro jausmas traukė lyg prie versmės, lyg prie šaltinio, iš kurio kartkartėmis pasigirsdavo poetinis žodis. Gal dėl to ir traukdavo žmonės į bažnyčią pasiklausyti jo dvasingų pamokslų.“

Veprių parapijos „Carito“ pirmininkės pavaduotoja Zita Vendelienė mini kleboną kaip „Carito“ sambūrio įkūrėją, gerų darbų rėmėją: „Kunigas buvo ne tik uolus savo pareigų vykdytojas, bet ir malonus pašnekovas, savo žodžiu, humoro jausmu, paprastu elgesiu sušildantis kiekvieną žmogų“.

„Jo katalikiškas žodis buvo mano dvasiai giliai įsimintinas, – nuoširdžiai prisipažįsta tautodailininkas Jonas Povilavičius. – Ne tik pamokslai, bet ir jo eilėraščiai davė man daug dvasinių jėgų ir stiprybės suprasti ir daug ką pakeisti gyvenime. Naujai permąstyti, kas yra pasaulis, žemė, žmogus, nuodėmė, sąžinė sau ir kitiems.“ Iš penkių parapijiečių, tada „Šventosios vingyje“ apie kunigą V. Ramanauską rašiusių, J. Povilavičius vienintelis dar ir šiandien galėtų gyvu žodžiu pasidalinti savo prisiminimais… („Veprių krašto atmintis“, 2026 m. sausio 27 d.)

* * *

Prieš tris dešimtmečius – šaltą, žvarbią 1996-ųjų sausio 30-ąją – į Ukmergę plaukė minios žmonių, norinčių atsisveikinti su Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios klebonu V. Ramanausku.

Šią liūdną sukaktį priartina senas laiškas, ūmai iškilęs iš užsnigtų atminties archyvų. Jį, praėjus dienai nuo klebono laidotuvių, rašė vepriškis mokytojas J. Žentelis. Su kunigu V. Ramanausku mokytoją suartino bendra veikla Vepriuose Atgimimo metais, siejo bendras rūpestis dėl tautos ateities, dėl visuomenės, šeimos, žmogaus dvasinės sveikatos.

Laiške, pasiekusiame mus iš anų dienų, – ir jau primiršti faktai, ir kunigo asmenybės šviesa, ir kraują stingdantis blogio įsiveržimas: „Ukmergėje plėšikai pasmaugė kunigą Ramanauską.

Kalėdų antrą dieną Jam sukako 70 metų. Ta proga buvau pasveikinti. Sveikinimai vyko Jo bažnytėlėje. Sveikintojų buvo daug. Beklausydamas kalbų, apsiašarojo kunigėlis. Deja, gražiausi sveikinimai nepadėjo. Po mėnesio įvyko tai, kas įvyko. Vakar laidojom.

Tokios daugybės žmonių Ukmergė turbūt nematė ir Atgimimo laikais. Suvažiavo gal 160 kunigų, keturi vyskupai. Ukmergė ir Lietuva sukrėsta.

O buvo kunigas Ramanauskas labai jautrios sielos, mielas, paprastas, betarpiškas. Toks, kad visos ar beveik visos geros žmogiškos savybės jame tilpo.

Bet baisu pagalvoti apie Jo gyvenimo pabaigą. Žudikai pirma Jo paprašė pinigų „kelionėn Kaunan“. Jis davė. Po kurio laiko jie atėjo, reikalavo daugiau pinigų, sumušė Jį, paskui virve pasmaugė. Rado Jį kraujo klane.

Prie kapo buvo skaitomi Jo eilėraščiai – iš kruvinų lapų…“

Po laidotuvių iš kunigo V. Ramanausko sesers J. Žentelis gavo gipsinę Marijos statulėlę Veprių krašto muziejui – kaip prisiminimą apie Atgimimo metais Vepriuose klebonavusį, parapijiečių mylėtą ir gerbtą kunigą V. Ramanauską.

„Tai bus proga muziejaus lankytojams papasakoti apie mūsų parapijoje tarnavusį Ukmergėje plėšikų nukankintą kunigą“, – rašė mokytojas savo laiške 1996 m. sausio 31 d.

„Laiško, kuriame pasakoja apie kunigo V. Ramanausko tragišką mirtį bei prisimena šviesią savo bendraminčio, bičiulio asmenybę, tikybos mokytojas J. Žentelis sėdo rašyti iškart grįžęs po laidotuvių, o baigti jį galėjo tik kitą rytą – sunku buvo įveikti dvasinį sukrėtimą“, – ir po 30 metų prisimena šviesios atminties pedagogo Jono Žentelio dukra, Facebook paskyros „Veprių krašto atmintis“ administratorė Audronė Žentelytė.

Esame jai labai dėkingi už pasidalijimą jautriais prisiminimais, tekstais ir nuotraukomis.

Kunigas V. Ramanauskas su mažaisiais parapijiečiais Pirmosios Komunijos dieną, 1989 m. birželio 25-oji.

Nuotrauka iš asmeninio Ievos (Akstinavičiūtės) Kripienės albumo (klebonas veda Ievą už rankos)

Veprių parapijos klebonas, kunigas V. Ramanauskas Kalvarijų atšventinimo šventėje su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi ir parapijiečiais, 1990 m.

Nuotrauka iš asmeninio Ievos (Akstinavičiūtės) Kripienės albumo

Kalėdinė vakaronė kultūros namuose. Iškilminga akimirka: prieš vaišes bendrai maldai sustojo (iš kairės): Aldona Brukštienė, J. Žentelis, S. Jankeliūnas, klebonas V. Ramanauskas, J. Akstinavčienė, Simonas Dobilas. „Be kunigo nepraeidavo nė viena vakaronė“, – sako šią nuotrauką atsiuntusi I. Akstinavičiūtė.

Sekminių procesijos vadovas, Veprių bažnyčios komiteto narys, vienas iš koplytėlių atstatymo iniciatorių J. Tamošiūnas (stovi prie koplytėlės kairėje) su maldininkais prie „Kryžiaus atradimo“ stoties Veprių bažnyčios šventoriuje, apie 1970 m.

Nuotrauka iš monografijos „Vepriai“

Plėšikų nužudyto Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios klebono V. Ramanausko laidotuvės.

Nuotrauka iš Veprių krašto muziejaus fondų

Ansamblio „Lietuva“ narės po koncerto Veprių bažnyčioje nusifotografavo prie legendinės Veprių kankliuotojos – kunigaikštytės Geldutės – skulptūros, kurią būdamas studentu sukūrė skulptorius V. Žentelis. 

V. Žentelio nuotrauka

Klebonas V. Ramanauskas Veprių bažnyčios zakristijoje krikštija vieną iš tais Atgimimo metais į pasaulį atėjusių vepriškių, 1989 m. vasara. Ant sienos, po bažnyčios statytojo, klebono Teofilio Vasiliausko, portretu – Lietuvos vėliava su Vyčiu. Po Vyčiu prisegta nuotrauka su akimirka iš Atgimimo mitingo rodo, kokia dvasia gyveno klebonas, tikras Lietuvos patriotas.

Nuotrauka iš asmeninio Žentelių šeimos albumo

Muzikos pedagogas, chorvedys, skulptorius, tikybos mokytojas, visuomenininkas J. Žentelis savo įkurtame Veprių muziejuje.

Nijolės Paškauskienės nuotrauka