Kristina Savickytė: „Teatro idėja gimė tuomet, kai praradau tikėjimą, kad su kūdikiais gali kažką nuveikti“

Kristina Savickytė – aktorė, trijų vaikų mama, jau dešimtmetį savo laiką skirianti ugdydama kūdikius teatru. Užsiėmimuose pasitelkdama teatro metodikas ji siekia ugdyti vaikų smulkiąją motoriką, lavinti rimto pojūtį bei muzikinę klausą. Vis tik svarbiausia, anot K. Savickytės – vaiko ir tėvų gebėjimas išgyventi džiaugsmą kartu. Apie jos vedamus užsiėmimus su K. Savickyte kalbame būtent tada, kai ji vyksta į vieną iš savo penktadienio užsiėmimų Ukmergėje.

– Kaip gimė mintis kurti teatro užsiėmimus kūdikiams – juk tai gana neįprasta kryptis?

– Teatro užsiėmimus kūdikiams Vilniuje organizuoju jau dešimt metų. Tai reiškia, kad tiek pat laiko dirbu su mažyliais iki dvejų metų. Prieš tai patirties įgijau „Tele Bim-Bam“ mokyklėlėje pas Neringą Čereškevičienę, kur dirbau su ketverių, vėliau – su trejų metų vaikais. Laikui bėgant pastebėjau tėvų poreikį, norą gauti kūrybiško įkvėpimo jaunesniems vaikams, todėl pradėjau dirbti su dvimečiais.

Tiesą sakant, teatro kūdikiams idėja gimė tuomet, kai praradau tikėjimą, kad su tokiais mažais vaikais gali kažką nuveikti. Iš pradžių tai nebuvo lengva – atrodė, kad jie mažai reaguoja, nedaug teikia grįžtamojo ryšio, sunku patraukti jų dėmesį. Tuomet užsiėmimai buvo labiau orientuoti į tėvus: mokiau juos pirštukų žaidimų, dainelių su kasdieniais objektais, pasakų sekimo.

Tačiau pamažu pastebėjau, kad patys vaikai tikrai reaguoja – klausosi pasakų, įsitraukia į žaidimus, daineles, eilėraščius. Taip natūraliai užsiėmimai vis labiau persikėlė į vaikų pusę. Per šiuos metus atradau metodus, kurie veikia ir patraukia jų dėmesį. Pastaruosius penkerius metus daugiausia dėmesio skiriu vaikui, nors, žinoma, svarbu ir tai, kaip jaučiasi tėvai.

– Kaip atrodo įprastas teatro užsiėmimas kūdikiams?

– Kadangi esu aktorė, dažniausiai remiuosi teatro metodais. Kodėl tai teatras – nes teatro nėra be žiūrovo, užsiėmimuose vaikas juo tampa. Be to, tais pačiais metodais tėvai gali kurti teatrą ir namuose.

Užsiėmimą pradedame pasisveikinimu, kuris padeda pajausti kiekvieno vaiko būseną, užmegzti ryšį su juo. Svarbi dalis ir tėvų pasidalijimas – jie papasakoja, kas vyksta jų vaiko gyvenime, ir tai grupėje sukuria bendrumo jausmą.

Toliau pereiname prie žaidimų: pirmiausia pirštukų, vėliau įtraukiame įvairius daiktus – barškučius, lėles, net pūkuotą „vilko uodegą“. Tuomet pasakoju istorijas, o tėvai ir vaikai įsitraukia tiek, kiek nori – kas aktyviai, kas stebėdami. Svarbiausia – ne tiksliai išmokti, o patirti įsitraukimą.

Pabaigoje dažniausiai seku pasaką – tai pati teatriškiausia dalis. Kad išlaikyčiau vaikų dėmesį, naudoju garsus, dainų intarpus. O užsiėmimą baigiame refleksija su tėvais – man svarbu, kaip jaučiasi jie ir jų vaikai.

– Kokia, Jūsų manymu, didžiausia šių užsiėmimų nauda vaikui?

– Tai labai individualu, priklauso nuo to, kaip vaikas įsitraukia. Vieni būna stebėtojai – visą užsiėmimą tiesiog plačiai išpūtę akis stebi, o viduje išgyvena. Kiti – aktyvūs, dalyvauja veiksmuose. Tėvai kartais nustemba, kad jų vaikas lyg ir nesureagavo, tik tyrinėjo aplinką, bet grįžę namo pastebi, kad jis prisimena ir pats prašo tam tikro judesio ar eilėraščio. Pavyzdžiui, jeigu užsiėmime sakome eilėraštį ir užsidengiame akis, vaikas namuose, užsidengęs akis, parodo, jog nori išgirsti tą eilėraštį dar kartą.

Galėčiau vardinti daug naudų – lavėja smulkioji motorika, kalba, muzikinė klausa, ritmo pojūtis, stiprėja tėvų ir vaikų ryšys, vyksta socializacija. Bet svarbiausias mano tikslas yra džiaugsmas. Kad tėvai ir vaikai kartu išgyventų akimirką, kuri jiems teikia tikrą malonumą.

– Kalbėjote apie tai, jog su kūdikiais darbas kitoks nei su vyresnio amžiaus vaikais. Kokius iššūkius patiriate vesdama šias veiklas?

– Didžiausias iššūkis – gauti auditorijos dėmesį. Kūdikiai yra ir dėkinga, ir nedėkinga auditorija. Kartais žiūrėdamas į juos net nesupranti, ar jiems įdomu, ką darai, ar to reikia. Būna visokių dienų. Bet būtent tai man ir įdomu – rasti būdų, kaip sudominti. Svarbiausia pačiai savęs nebausti, jei šiandien nepavyko taip, kaip norėjau, nes galbūt tiesiog tokia vaikų diena. Ši auditorija reikalauja, kad būčiau aukščiausioje parengtyje – ir kaip aktorė, ir kaip užsiėmimo vadovė. Negaliu klajoti mintimis, turiu būti čia ir dabar.

Anot K. Savickytės, svarbiausia – vaiko ir tėvų gebėjimas išgyventi džiaugsmą kartu.

Kitas iššūkis – kaip iškomunikuoti tėvams, ko iš jų tikiuosi. Kartais jie ima dubliuoti mano veiksmus: pakeliu rankas, o jie sako vaikui: „Žiūrėk, pakelk ranką.“ Tai kyla iš noro, kad vaikas nieko nepraleistų. Yra net angliškas terminas FOMO – „Fear of Missing Out“. Tačiau kartais mažylis tuo metu sava kalba bendrauja su kitu vaiku, ir jam to užtenka. Mano užduotis – nuraminti tėvus, kad jų mažylis iš užsiėmimo pasiims tiek, kiek jam reikia būtent tą dieną.

– Jūs ir pati esate mama. Kiek ši programa susijusi su Jūsų motinystės patirtimi?

– Labai glaudžiai. Augindama vaikus daug ką galėjau išsibandyti pati. Su pirmosiomis dukromis, dvynėmis Justina ir Gabija, daug dalykų dariau intuityviai, o tik vėliau, kurdama programą, supratau, kas iš tikrųjų veikia.

Augindama savo sūnų Motiejų, iš esmės lygiagrečiai kūriau ir savo programą. Jam dabar trylika, o teatro veiklai – dešimt metų, tad pati dar buvau visai neseniai praėjusi kūdikystės etapą.

Didelę įtaką turėjo ir Motiejaus lankytas Valdorfo darželis bei dabar lankoma Valdorfo mokykla. Mane labai žavėjo jų požiūris – kaip jie kasdienį buvimą su vaikais paverčia kūryba. Susidūrimas su jų sistema atėjo per mano sūnų, tai labai daug davė mano darbo su vaikais specifikai.

Vis dėlto tikiu, kad su kūdikiais gali dirbti ne tik tie, kurie patys turi vaikų. Mano iššūkis – kaip perduoti šiuos metodus ir tiems, kurie vaikų neturi, kad tai būtų universalus būdas. Mano patirtis man padėjo, bet nemanau, kad ji yra būtina sąlyga.

– Kaip manote, ar Lietuvoje pakankamai vertinamas kūrybiškumas ankstyvoje vaikystėje?

– Į užsiėmimus dažniausiai ateina sąmoningi ir aktyvūs tėvai, norintys kūrybiškumo kasdienybėje. Tačiau savanoriaudama „Vaikų linijoje“ susiduriu su visai kitokiu požiūriu, kuris lyg būtų užstrigęs kažkur toliau, jame galbūt yra daugiau trauminės patirties. Jų požiūris į vaikystę ir vaiką yra kitoks.

Todėl sakyčiau, kad Lietuvoje yra didelė įvairovė. Tie, kurie nori, tikrai gali rasti įkvėpimo ir prasmingo kūrybiškumo vaikų auginime. Bet kartu visiškai priimu ir kitokį požiūrį – jei tėvai turi ryšį su savo vaiku, jam gali visiškai pakakti mamos ar tėčio, kurie prisimena kelias daineles iš savo vaikystės.

– Kaip prasidėjo Jūsų teatro užsiėmimų kūdikiams kelias Ukmergėje?

– Į Ukmergę mane atvedė nuostabi organizacija, kurios vadovė – Ukmergės šeimos centro direktorė Jurgita Vijūnė. Pirmą kartą susipažinome, kai tik pradėjau vesti teatro užsiėmimus kūdikiams, ji mane pakvietė bendradarbiauti. Iš pradžių tai buvo vienkartiniai projektai, o prieš trejus metus Jurgita man pasiūlė Ukmergėje vesti nuolatinius teatriuko užsiėmimus. Dabar mano penktadieniai nuo rudens iki pavasario yra kelyje Vilnius–Ukmergė.

Iš tikrųjų, Ukmergėje susikūrusi didelė šeimų bendruomenė, kurios nariai mato prasmę kūrybiškai leisti laiką su vaikais. Į užsiėmimus atvažiuoja šeimos ne tik iš Ukmergės, bet ir iš aplinkinių miestų – Molėtų, Anykščių, nes poreikis tokioms veikloms jaučiamas ir regionuose.

– Ką Jūs, kaip asmenybė, išsinešate iš užsiėmimų?

– Kiekvieną kartą išsinešu didelę nuostabą. Nepaisant to, kad dirbu daug metų, vis tiek nustembu, kaip vaikai įsitraukia ir kokių netikėtų dalykų jie padovanoja savo žvilgsniu, reakcijomis ar pakartojimais. Visada prisipildau dėkingumo, kad turiu galimybę tai daryti ir susitikti su tėvais, kurie ieško įkvėpimo. Be to, tai puiki treniruotė mano kūrybiškumui, spontaniškumui ir gebėjimui būti čia ir dabar.

Kalbėjosi Rėja Ainė TRUSKAUSKAITĖ,

Vilniaus universiteto studentė

Nuotraukos iš asmeninio K. Savickytės archyvo