Lietuvos profesionalios archeologijos pradininkas iš Svaronių kaimo

Rasa KUZMENKIENĖ

Tikriausiai ne kartą esame savęs klausę, kas yra archeologija. Archeologo darbas dažnai yra lyginamas su neįprastu, nuotykių kupinu gyvenimo būdu. Bet dar dažniau išgirstama nuomonė, kad archeologija – nuobodus krapštymasis po praeities dulkes, sunkiai suprantamų kultūrų kratinys, gremžtukų, strėlių antgalių, kirvelių ir kitų iškasenų visuma.

Visgi Lietuvos archeologijos mokslo padangėje savo laiku sužibėjo ir tebespindi mūsų kraštiečio prof. Jono Puzino žvaigždė, jis buvo ir tebelieka ryškiausia asmenybė, kurio pastangomis šalies archeologija pradėjo naują mokslo kelią. Šio mokslininko dėka Lietuvos archeologija pasuko iš mėgėjiško į profesionalaus mokslo vėžes.

 

Archeologija susidomėjo gimnazijoje

Prasmingas, reikšmingais darbais pažymėtas jo gyvenimas prasidėjo Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Svaronių kaime 1905-aisiais.

Tėvai – Motiejus ir Barbora Puzinai buvo stambūs ūkininkai, turėjo 50 ha žemės. J. Puzinas 1912–1914 m. mokėsi Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916–1917 m. – Ukmergės miesto mokykloje, 1918–1925 m. – miesto gimnazijoje. Joje mokydamasis jau domėjosi archeologija. Netoli kaimo buvusiame kalnelyje (Laičių piliakalnis) ieškodavo radinių. Užrašinėjo savo krašto padavimus, dainas, sutartines, kurias atidavė Lietuvos tautosakininkui, kraštotyrininkui Jurgiui Dovydaičiui. Kartu su gimnazijos muzikos mokytoju Juozu Bertuliu buvo subūręs kaimo moteris, atliekančias sutartines ir surengęs pasirodymus Ukmergėje. Baigęs gimnaziją trumpai mokytojavo Ukmergėje.

1925–1929 m. tuometiniame Kauno universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, lyginamąją kalbotyrą, pedagogiką. Studijuodamas dirbo Kauno miesto savivaldybėje, rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių, Ukmergės miestų savivaldą, spausdino straipsnius apie šių miestų istorijas žurnale „Savivaldybė“.

Taip pat važinėjo po Lietuvą, ypač po Ukmergės apylinkes, ir užrašinėjo tarminius tekstus, žodžius profesoriaus Juozo Balčikonio redaguojamam Didžiajam lietuvių kalbos žodynui. Įsijungęs į studentų korporaciją Neo-Lithuania, jaunimui skirtuose leidiniuose publikavo straipsnius, kuriuos pasirašydavo „J. Svaronietis“ – gimtojo kaimo atminimui. 1928–1930 m. dirbo Kauno miesto muziejuje.

Vienintelis Lietuvos archeologas, mokslus baigęs Vakarų Europoje

Artimai bendraudamas su tuometiniu Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona ir jo paskatintas, J. Puzinas, prezidentui tarpininkaujant, iš Švietimo ministerijos gavo 20 tūkstančių litų stipendiją ir 1930 m. balandžio mėnesį išvyko archeologijos studijoms į Vokietiją, Heidelbergo universitetą. Čia 1930–1934 m. studijavo proistorę, lyginamąją filologiją ir klasikinę archeologiją. 1934 m. apgynė daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“, tuo pristatydamas Europai mūsų šalies archeologinį paveldą. J. Puzinui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

1934 m. grįžęs į Lietuvą J. Puzinas buvo vienintelis Vakarų Europoje aukštuosius mokslus baigęs lietuvių archeologas, todėl jam teko užimti kone visas su archeologija ir proistore susijusias pareigas. Buvo Kauno miesto muziejaus konservatorius, direktorius, 1936–1939 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Priešistorinio skyriaus vadovas.

Itin reikšmingas J. Puzino indėlis Lietuvos muziejininkystėje – pagal naujausius Vakarų Europos archeologijos mokslo pasiekimus apibendrinta Lietuvos archeologinė medžiaga, 1938 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje įrengta pirmoji mokslinė archeologijos ekspozicija Lietuvoje, viena moderniausių ekspozicijų to meto Rytų Europoje. Už jos įrengimą mokslininkas buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu.

Užėmė reikšmingas pareigas

Nuo 1936 m. iki 1941 m. J. Puzinas buvo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojas, docentas. 1940–1943 m. vadovavo Vilniaus universiteto archeologijos katedrai, paskirtas profesoriumi, vėliau buvo dekano pavaduotoju, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, Vilniaus universiteto senato pavestas 1942 m. pavadavo rektorių prof. Mykolą Biržišką (1882–1962).

J. Puzino skaitomas Lietuvos proistorės kursas buvo pirmosios archeologijos paskaitos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Mokslininkas sukūrė savo archeologinę mokyklą ir parengė pirmąją profesionalių archeologų kartą – tai žymūs Lietuvos archeologai Rimutė Jablonskytė-Rimantienė (g. 1920 m.), Regina Volkaitė-Kulikauskienė (1916–2007), Pranas Kulikauskas (1913–2004) ir pasaulinio garso mokslininkė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921–1994).

J. Puzinas užsiėmė ir švietėjiška veikla. Viešas Lietuvos proistorės paskaitas, tarp kurių ir apie Vilniaus ir Vilniaus krašto pilis, Trakų pilį, skaitė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Ukmergėje.

1936–1940 m. mokslininkas vadovavo kapinynų tyrimams, taikydamas to meto naujausius mokslo reikalavimus. Kartu su kitais archeologais ištyrė 27 Lietuvos istorines vietas, tarp kurių ir Trakų rajono Purvynų senkapius, apie 80 tokių vietų aplankė suteikiant joms archeologinio paminklo statusą.

Nuo 1941 m. J. Puzinas – Lietuvos mokslų akademijos narys ir Mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos poskyrio vadovas. Dalyvavo ir skaitė pranešimus tarptautiniame archeologų kongrese Osle (1936), Pabaltijo istorikų simpoziume Rygoje (1937), vokiečių archeologų kongrese Elbinge (1937). Buvo Suomių archeologų draugijos narys korespondentas (1940).

Vartant J. Puzino raštus išryškėja platus jį dominusių temų diapazonas. Tai priešistorinė archeologija, miestų ir pilių tyrimas, urbanistika ir miestų istorija, etnografija, medicinos istorija, Lietuvos švietimas bei Lietuvos politikos istorija ir aktualijos. Visgi daugiausia dėmesio skirta Lietuvos priešistorės tyrinėjimams.

Cenzūra draudė minėti archeologo vardą

1944 m. J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1946–1949 m. dirbo Hamburge ir šalia jo esančiame Pinneberge, kur buvo vienas iš Pabaltijo universiteto organizatorių. Jo veiklai profesorius skyrė ypač daug savo laiko.

1949-iais mokslininkas išvyko į JAV, Filadelfiją, kur aktyviai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės veikloje. Deja, čia jam neteko dirbti profesionalaus archeologo darbo. Tačiau sukauptą patyrimą ir žinias panaudojo leidžiant enciklopediją, rašant žodyną. Negalima nesistebėti, kiek daug profesorius J. Puzinas nuveikė per trisdešimt tremties metų. Jis skaitė paskaitas, aktyviai bendradarbiavo spaudoje, vystė plačią visuomeninę veiklą. Nors ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, įdėmiai sekė savo krašto archeologinių tyrinėjimų eigą ir naujausius darbus archeologine tematika.

1953–1965 m. J. Puzinas buvo Bostone kito mūsų kraštiečio – Juozo Kapočiaus, leidžiamos Lietuvių enciklopedijos bendradarbis bei proistorės skyriaus ir penkiolikos tomų redaktorius, Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos pirmininkas, aktyvus spaudos bendradarbis. Jis retai kada atsisakydavo pagelbėti kokio laikraščio ar žurnalo redaktoriui.

J. Puzinas taip pat bendradarbiavo šios enciklopedijos sutrumpintame variante anglų kalba „Encyclopedia Lituanica“ (Bostonas, 1970–1978, t. 1-6).

Gyvendamas svetur J. Puzinas labai domėjosi Lietuvos regionų istorija: sūduviais ir jotvingiais, zanavykais, Mažąja Lietuva, Švėkšnos ir Lietuvos pajūrio proistore ir istorija. Visuose savo raštuose jis pasižymėjo nepaprastu kruopštumu. Jo darbai pagrįsti ne tik giliai pažintais proistorės šaltiniais, bet ir parašyti puikia lietuvių kalba.

Tuo metu sovietinėje Lietuvoje iki pat 1968 metų cenzūra draudė minėti J. Puzino pavardę bei spausdinti jo darbus. Vėliau apie šį mokslininką taip pat buvo mažai rašoma, jo pavardę galėjai rasti tik enciklopedijoje.

1974 m. J. Puzinas persikėlė į Čikagą. Čia 1978 m. balandžio 14 d. mirė ir palaidotas.

Kraštietis – išskirtinė Lietuvos kultūros istorijos asmenybė

Profesoriaus J. Puzino svarus indėlis į Lietuvos archeologiją plačiai nušviestas tik atkūrus mūsų šalyje nepriklausomybę.

Šią ne tik archeologijoje, bet ir visoje Lietuvos kultūros istorijoje reikšmingą indėlį palikusią asmenybę pažįstame iš raštų, atskleidžiančių J. Puzino erudiciją, o apie žmogiškąsias ir pedagogines savybes pasakoja jo šeima, draugai ir studentai. Jie savo mokytoją vadina profesionaliosios Lietuvos archeologijos pradininku. Jo knygos bei straipsniai apie archeologinius tyrinėjimus ir dabar nenustojo savo mokslinės reikšmės.

J. Puzino nutiestu keliu dabar eina trečia, tarsi jo anūkų, Lietuvos archeologų karta, kuriai estafete perduodami pagrindiniai profesoriaus sukurti Lietuvos archeologijos mokslo pagrindai.

1983 m. profesoriaus žmonos Konstancijos iniciatyva Čikagoje išleisti J. Puzino „Rinktiniai raštai“ (2 tomai), kur publikuoti Lietuvoje bei išeivijoje paskelbti svarbiausi jo darbai.

Žymiam mūsų kraštiečiui atminti 1990-iais Svaronyse, jo gimtosios sodybos vietoje, Lietuvos archeologijos draugijos pastangomis atidengtas paminklas (projekto autorius Mykolas Strioga). Tai sodyboje rastas plokščias akmuo, prie kurio pritvirtinta metalinė plokštė su įrašu ir ornamentuotu kryžiumi.

2005 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), o Kaune naujai projektuojamai gatvei 2007 metais suteiktas J. Puzino vardas.

Leidinio „Užjūrio lietuviai. Veidai ir vardai“ ir redakcijos archyvo nuotraukos

2005 m. Pivonijos seniūnijos Svaronių kaime, J. Puzino buvusios sodybos vietoje, atkasti ir iš lauko akmenų išmūryti buvusio gyvenamojo namo pamatai. Šalimais nuo 1990-ųjų stovi paminklinis akmuo, žymintis, kad šioje vietoje 1905 m. spalio 1 d. (rugsėjo 18 d.) gimė žymus Lietuvos archeologijos profesorius J. Puzinas.

Profesoriaus 100-ųjų gimimo metinių proga 2005-iais Vytauto Didžiojo Karo muziejuje vyko konferencija. Jos dalyviai apsilankė Svaronyse. Tarp jų buvo ir iš JAV atvykusios profesoriaus dukros – Aldona Čepėnienė bei Živilė Tamošiūnienė.