Monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių minėjimas

Liepos 19 dieną Ukmergėje prasmingai paminėtos monsinjoro Alfonso Svarinsko – dvasininko, kovotojo už laisvę, politinio kalinio – 100-osios gimimo metinės. Ši data subūrė būrį žmonių, kuriems brangios laisvės, tikėjimo ir tautinės atminties vertybės.

Minėjimas prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Jose melstasi už monsinjorą A. Svarinską, jo gyvenimą ir pasiaukojimą Lietuvai. Mišias aukojo Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kunigai. Pamokslą sakė Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros Bazilikos parapijos rezidentas monsinjoras Žydrūnas Vabuolas. Jis pabrėžė mons. A. Svarinsko įžiebtą viltį, pasiaukojimą bei ištikimybę Dievui ir Tėvynei.

Po šv. Mišių renginio dalyviai vyko į Dukstynos kapines, kur palaidotas monsinjoras. Susirinkusieji tylos minute pagerbė kunigo atminimą, buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakelės.

Kalbėjo vyskupas emeritas J. Kauneckas, politologas Audrius Makauskas, kunigas Nerijus Pipiras. Jie priminė mons. A. Svarinsko svarbą Lietuvos istorijoje, jo indėlį į tautos dvasinį atsparumą ir laisvės siekį.

Renginyje taip pat dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės vicemeras Eugenijus Kuodelis, mero visuomeninis konsultantas dimisijos majoras Vidmantas Leščius, Atsargos karininkų sąjungos pirmininkas dimisijos majoras Vidmantas Mažeika. Žodį taręs vicemeras E. Kuodelis visiems susirinkusiesiems padėkojo už iškilaus kraštiečio atminties puoselėjimą ir pagarbaus santykio su Lietuvos istorija išsaugojimą.

Skambėjo altisto Andriaus Pleškūno ir Ukmergės kultūros centro choro „Tremtinys“ (vadovė Julė Juodienė) atliekamos jautrios melodijos bei partizanų dainos.

Monsinjoro A. Svarinsko gyvenimas liudija, kad tikėjimas ir tiesa gali įveikti net ir pačias galingiausias imperijas. Jo palikimas – tai ne tik istorinė atmintis, bet ir kvietimas kiekvienam iš mūsų gyventi drąsiai, garbingai ir atsakingai už savo Tėvynę.

Informaciją redakcijai apie kraštiečio 100-ųjų gimimo metinių paminėjimą pateikė Aldona Kalesnikienė, LPKTS Ukmergės filialo pirmininkė.

„G. ž.“ inform.

Vaclovo KALESNIKO nuotraukos

Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaro kun. Nerijaus PIPIRO žodis prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo Dukstynos kapinėse

Brangieji, prisipažinsiu, vienas didžiausių iššūkių prieš dalijantis mintimis, kaip į Jus kreiptis. Žinau, kad tas būrelis kasmet čia susirenkančių vis retėja. O ir tas susibūrimas daug kam net iš mūsų pačių aplinkos atrodo keistai: nejaugi nėra kaip produktyviau praleisti laiko, nei rinktis prie kapo. Atrodome keistai dar ir iš tos pusės, kadangi žvelgiame giliau, norime vis dar dirbti, kovoti dėl Lietuvos.

Tad galbūt tiktų kreipinys: keistoji karta. Būkite pasveikinti, šios kartos atstovai. Būkite pasveikinti, kaip pirmųjų amžių krikščionys, susirinkę katakombose prie kankinių palaikų, taip ir šiandien susirinkę prie kapo. Ir kapų. Tų, kurie liudijo, kurie netylėjo ir netyli. Kai klausiu, ką šiandien monsinjoras Alfonsas galėtų pasakyti, rodos, kad žodis pasakyti čia netinkamas. Jis šaukte šauktų. Gal kiek panašiai, kaip poetas Bernardas Brazdžionis šaukė burtis gyvą širdį prie gyvos širdies. Šiandien girdžiu šį šauksmą. Vėl iš naujo jį išgyvenu. Ir išgyvename visi. Mums reikia gyvos širdžių bendrystės.

Kada stovime prie monsinjoro kapo, turime klausti, o kur šiandien gyva tautos širdis, prie kurios galėtume priglusti, kurdami savo tautos ateitį? Kur širdis, kai nematome brolių ar sesių skausmo, kai gyvename tik šia diena? Kur ta širdis, kai pasiklystame tarp projektų ir popierėlių, nematydami paprasto jauno žmogaus, neugdydami jo apsisprendimo, nematydami veržlumo ir idealizmo? Ar bandydami net artimiausiems parduoti ne tik žemę, bet ir mėnulį bei dalį vis dar laisvos ir visiems šviečiančios saulės, nekuriame taip pavojingos išrinktųjų ir atstumtųjų diktatūros?

Kur mūsų širdis, kai susipainiojame tarp praeities, patraukliai atrodančių interesų ir atsakomybės, kai istorijai, tarsi pelenei, bandome prikišti jau padėvėtą kurpalį ar net patogią jo kopiją? Kur mūsų širdis, kai idealizmas lieka tik keistuoliams, o mes, vietoj to, kad net ir bijodami, mažais žingsneliais, tarsi kūdikiai, eitume pirmyn, šiandien be jokios atsakomybės tiesiog šuoliuojame atgal? Ar ne pamažu širdis lieka be širdies ir tampa negyva.

Mums reikia gyvos širdžių bendrystės.

Ne šiaip sau šiandien stovime prie kapo. Ne šiaip sau stabtelime prie jo kasmet. Prieš mūsų akis – ne bereikšmis ir bevardis akmuo su keletu skaičių. Prieš mūsų akis keletą kartų nuteisto už tai, kad gyveno tiesa, tačiau visada laisvo žmogaus pėdsakas. Žmogaus, kuris praėjo šia žeme, kaip vilties piligrimas, visus kviesdamas į širdžių bendrystę. Tikrai ta gyvenimo piligrimystė neįmanoma be diskusijoms pakeltų akių, be girdėjimo, ką kalba kitas, be kvietimo pasilikti ir išlikti kartu vakaro metą.

Šiandien išgyvename įvairias tamsumas. Svarbu, kad išmoktume pripažinti gyvenimo išbandymų vakarus ir nepasiliktume juose vieni. Kad kiekviena žmogaus gyvenimo istorija mus pamokytų ir sustiprintų, kad nebijotume paklausti, kur eini, Viešpatie, kur eini, broli-sese, kur eini, tauta, kur eini, Tėvyne? Atrodo, tai tik trys žodžiai, bet kokie jie svarbūs tautos (ir mūsų visų, kaip tautos) išlikimui, ateičiai. Būtent jie siaurą matymo lauką paverčia širdies horizontu.

Drįsčiau šį klausimą, šį sakinį vadinti ir malda, ir deguonimi, taip reikalingu mūsų tautai. Juk tik tuomet, kai išsivaduosime iš individualizmo, galėsime užsitikrinti ir ateitį, ir vietą po saule; juk kai nematai širdies prie širdies, net ir atsiriektoji, išnuomotoji ar nupirktoji saulė nebešviečia. Tuomet tik egzistuojame, bet ne gyvename, tik einame pavėjui, bet ne statome ir kuriame. Tuomet tik išbūname formaliais keleiviais, net nepradėję gyventi piligrimyste. Tiek istorijos, tiek būties, tiek ateities vilties prasme.

Šioje vietoje visgi tenka pastebėti ir konstatuoti, kad širdis be širdies neplaka. Tad burkimės, kad eitume. Burkimės, kad gyventume ir išliktume, blogį, iššūkius ir grėsmes nugalėję ne projektais, deklaracijomis, ginklų žvangėjimu, bet artimo meile ir atsakomybe, malda ir atgaila, nenuviliančia viltimi ir gerumu.

Visą gyvenimą monsinjoras A. Svarinskas kvietė mus šiai užduočiai. Ją jis primena, jon šaukia ir kviečia mus ir šiandien iš čia. Tad klausykimės. Nuo to pradėkime. Ir tai tegul būna svarbiausia…