Tarp tradicinių amatininkų – ketvirtos kartos ukmergiškė žolininkė

Žemės ūkio agentūra skelbia, kad pirmąjį šių metų pusmetį tautinio paveldo produktų sąrašas pasipildė naujais gaminiais, tarp jų – blynai, saldumynai, žvakės, aviliai, kryžiai, verbos, veltiniai ir papuošalai. Pagausėjo ir tradicinių amatininkų, o tarp jų – žolininkė iš Ukmergės rajono.

2025 m. sausio–birželio mėn. buvo sertifikuoti 32 tautinio paveldo produktai, kuriuos pateikė 16 tradicinių amatininkų, 2 asmenims suteiktas tradicinių amatų meistro vardas.

Šimtametė giminės tradicija

Tarp naujų tradicinių amatininkų – žolininkė Giedrė Radzevičiūtė, kuri pateikė sertifikavimui įvairius maistinius (prieskoninius) augalus, medžių ir krūmų produktus, žoles arbatoms ir nuovirams. Tautinio paveldo ekspertų komisija įvertino juos kaip atitinkančius tautinio paveldo produktų kriterijus.

Giedrė – ketvirtos kartos žolininkė, o jos veikla tęsiama jau daugiau nei šimtmetį, nuo prosenelių laikų. Šeimos tradicijos perduotos per močiutę ir tėvus, o dabar tradicijos tęsiamos jos pačios rankomis protėvių sodyboje, esančioje Ukmergės rajone, Šimaičių kaime. Čia žolininkė beveik 20 metų puoselėja vaistažoles, rengia edukacijas ir savo svečius kviečia kuo ilgiau būti gamtoje.

Žolininkė protėvių sodyboje šeimininkauja beveik 20 metų.

„Čia yra mano šaknys. Mano abu tėvai yra iš šių vietų, net ir bobutė su dieduku iš čia, todėl Šimaičiuose ir gretimuose kaimuose, rodos, į kurią gryčią bepažiūrėsi, bus giminių. Nors daug tų sodybų jau nebėra, bet man atrodo, kad viskas čia dar gyva: vaikystėje mėgau klausytis, ką kalba žmonės, todėl turiu labai daug informacijos, prisiminimų, važiuodama per kaimą tarsi jaučiu čia gyvenusius žmones, prisimenu veidus, emocijas. Keliaudama savo artimųjų keliais aš tarsi įsižeminu į šias vietas. Gyvendama miesto ir darbo tempu, kuriam būdinga „reikėjo vakar“ filosofija, labai išsibalansuoju ir pavargstu, kaip ir daugelis, o čia atvykus man tiesiog „sustoja laikas“. Po darbo čia atvažiuoti ir kelias valandas pabuvus grįžti į Vilnių užtrunku apie 4 valandas. Bet net ir tiek labai praverčia: bet kokio mažo darbelio padarymas, pavyzdžiui, jei spėju tik paravėti, pakeičia būseną – tampa ramiau, galva nuskaidrėja, apskritai, gyvendama tokį gyvenimo būdą, nesiskundžiu sveikatos problemomis,“ – viename interviu kalbėjo tarp sostinės ir Ukmergės gyvenanti G. Radzevičiūtė.

Žolynai – ne tik produktas, bet ir patirtis

Žoliaudama Giedrė remiasi prosenelių sukaupta patirtimi, vadovaujasi senaisiais gamybos principais: augalai renkami rankomis, atsižvelgiant į metų laiką ir net asmeninę vidinę būseną. „Močiutė visada sakydavo – kai eini į pievą, būk švari, tinkamai apsirengusi ir ramios galvos“, – dalijosi Giedrė.

G. Radzevičiūtė renka melisą.

Ukmergiškė prekiauja savo žolynų produkcija Vilniaus ūkininkų turgelyje, dalyvauja regionų šventėse ir mugėse, o jos įkurta elektroninė parduotuvė www.gyvenk-sveikiau.lt leidžia žmonėms iš bet kurio Lietuvos kampelio įsigyti jos paruoštas arbatas, mišinius ir prieskonius.

Į jos sodybą Šimaičiuose atvyksta lankytojai, norintys dalyvauti edukacijose ir paskaitose apie augalų rinkimą, jų naudą bei derinimo principus. Čia žolininkystė atgyja ne kaip amatas, o kaip visapusiška patirtis, apjungianti gamtą, bendravimą, mokymąsi ir jautrumą.

Kviečia atgaivinti tradicijas

Žemės ūkio agentūra skatina visus, kurie puoselėja senąsias gamybos technologijas, dalijasi per kartas perduotomis žiniomis ar siūlo tradicines paslaugas, teikti paraiškas sertifikavimui. Tokios veiklos kaip G. Radzevičiūtės žolininkystė padeda ne tik išsaugoti, bet ir atgaivinti senąsias tradicijas, kurios, užuot nugrimzdusios į praeitį, tampa vertingu šiandienos kultūros bei sveikos gyvensenos pamatu.

„G. ž.“ inform.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto archyvo nuotraukos