Apsukrioji Krikštėnų dvaro savininkė

Lankydami įvairiose Lietuvos vietose dailiai restauruotus dvarus, girdime gidų pasakojimus apie architektūrines dvaro rūmų subtilybes, pažangius, geranoriškus dvarininkus, besirūpinusius dvaro darbininkų gerove ir švietimu. Grožėdamiesi pastatais, vaikštinėdami išpuoselėtais parkais, klausydami įdomių istorijų, susikuriame maloniai idilišką iliuziją apie nuostabius senuosius laikus bei tada gyvenusius puikius žmones. Ir dažnai net nesusimąstome, kad kai kurie dvarininkai garsėjo žiaurumu, godumu, nesąžiningumu, bjauriu elgesiu su samdiniais.

Lietuvos ypatingasis archyvas pristato Povilo Girdenio parengtą virtualų pasakojimą apie apsukriąją Krikštėnų dvaro savininkę Eugeniją de Bondi-Janušienę (1888–1941). Tarpukariu Krikštėnų dvarą (Ukmergės apskritis) valdžiusi carinės Rusijos karinio laivyno admirolo našlė garsėjo savo cinizmu, godumu, gudrumu ir apsukrumu.

Virtualus pasakojimas gausiai iliustruotas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomais dokumentais ir nuotraukomis.

Spausdiname Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo Kęsto Remeikos redakcijai atsiųstą publikaciją.

 

Įprasti okupantų veiksmai 

1940-aisiais per Vėlines įvykęs Krikštėnų dvaro savininkės Eugenijos de Bondi-Janušienės sulaikymas ir įkalinimas yra šiurkštus, tačiau visiškai įprastas sovietinių okupantų veiksmas. Pagal bolševikinę-komunistinę ideologiją, darbininkus samdžiusi, 123 ha žemės valdžiusi prancūzų kilmės carinės Rusijos karinio laivyno admirolo Ignacijaus de Bondi (1870–1936) našlė buvo laikytina „socialiai pavojingu elementu“. Tremtis ar įkalinimas lageryje – kalbant šiuolaikine kalba – buvo užprogramuoti.

Net darbininkų ir valstiečių valdžiai nacionalizavus arba tiesiog atėmus visą valdytą turtą, nuskurdinto nelaimėlio socialinis pavojingumas niekur nedingdavo. Kadangi „aršios klasinės priešės“ likimas buvo nulemtas dar suėmimo išvakarėse, lyginant su kitomis 1940–1941 m. iškeltomis baudžiamosiomis bylomis, šiek tiek neįprastai atrodo detalus įvykdyto „nusikaltimo“ tyrimas, išsamios liudininkų apklausos, pateikti platūs kaltinimai.

Darbininkų skriaudėja, labai nemėgusi lietuvių

1941-ųjų pavasarį saugumiečių apklaustų Krikštėnų dvaro darbininkų parodymai tirštomis spalvomis piešia piktos, ciniškos, godžios, gudrios ir apsukrios dvarininkės paveikslą, gerokai ryškesnį už Antano Vienuolio priverstinai sukurtą gobšuolį Joną Puodžiūną, piktuosius Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ ūkininkus ar kitus literatūrinius socialistinio realizmo antiherojus.

Skaitant dokumentus kyla klausimas – kodėl komunistiniai ideologai į tokią charakteringą personą ir vaizdingus faktus neatkreipė deramo dėmesio ir nepanaudojo jų literatūroje ar kinematografijoje?

Liudininkai tvirtino, kad E. de Bondi-Janušienė engdavo darbininkus kaip įmanydama, supykusi dėl menkiausios smulkmenos išvarydavo nesumokėjusi. Ne vienas samdinys, neapsikentęs nežmoniško šeimininkės elgesio, iš dvaro traukėsi net ir nelaukdamas atlyginimo, o bandydavę ieškoti teisybės būdavo žiauriai mušami, metami į rūsį, keletą dienų laikomi ten alkani.

E. de Bondi-Janušienė (ne vėliau kaip 1937 m. gegužės 11 d.).

Daug kam dvaro šeimininkė nesumokėjo už darbą, iš ne vieno apylinkės gyventojo skolinosi pinigus, net negalvodama jų grąžinti, ne vienam fiktyviai pardavė žemę. Apsukrioji Krikštėnų dvaro savininkė tiesiog paimdavo iš žmogaus pinigus, bet tinkamai neįformindavo pirkimo–pardavimo dokumentų, o beraštį ar mažaraštį pirkėją vėliau iš tos žemės paprasčiausiai išvarydavo, žinoma, kad neatiduodama jam sumokėtų pinigų. Ukmergėje gyvenęs Bronius Sabulis tvirtino, kad E. de Bondi-Janušienė buvo „nusistačiusi prieš kitas tautybes“ ir „labai nemėgo lietuvių“.

Santuoka iš didelio išskaičiavimo

Daugiau kaip dešimtmetį Krikštėnų dvare E. de Bondi gyveno neturėdama Lietuvos pilietybės. Didelius žemės plotus valdžiusi dvarininkė nemokėjo valstybei privalomo mokesčio už leidimą gyventi Lietuvoje – kaip nurodyta dokumentuose – dėl neturto!

1937-ųjų pavasarį E. de Bondi ėmėsi iš esmės spręsti savo lietuviškos pilietybės klausimą. Už fiktyvios santuokos sudarymą ukmergiškiui Ignui Janušiui ji pasiūlė tūkstantį litų. Būsimasis jaunavedys viliojantį pasiūlymą priėmė, tačiau, kaip ir daugelis kitų, įsivėlusių su apsukriąja ponia į finansinius santykius, buvo įžūliai apmulkintas. Už vedybinį sandorį „nuotaka“ jam sumokėjo tik du šimtus litų. Ne iš kelmo spirtas jaunikis padavė ją į teismą, bylą laimėjo, tačiau neatgavo net ir teismo priteistų pinigų.

Siekdama Lietuvos pilietybės, lietuvių nemėgusi E. de Bondi nesibodėjo ne tik prie savo pavardės pridėti apgauto vyro pavardę Janušienė, bet ir dokumentuose pasui gauti nurodyti tautybę – lietuvė, taip pat užsiėmimą – žemdirbė.

Obuolys nuo obels…

E. de Bondi sūnus Jurgis (Ježi), su savo šeima gyvenęs tame pačiame Krikštėnų dvare, samdinius engė taip pat įnirtingai. Labiausiai nuo jo nukentėjo Marijonas Lavinskas – jam įsismarkavęs J. de Bondi pistoletu peršovė koją.

Konfliktas įvyko, kai M. Lavinskas iš kito žmogaus pirktoje žemėje pasėjo miežius, o E. de Bondi su sūnumi atvyko sodinti bulvių toje pačioje žemėje, kurią laikė sava ir dėl kurios bylinėjosi su žmogumi, pardavusiu ją M. Lavinskui. Naujasis savininkas buvo išplūstas, išvadintas chuliganu, banditu, bolševiku, o nepanoręs nusileisti ramintas pistoleto šūviais.

Apklausiamas enkagėbistų, M. Lavinskas tvirtino, kad E. de Bondi ir jos sūnaus gausiai „užfundyti“ (pavaišinti, papirkti) liudininkai teisme davė melagingus parodymus, dėl jų šaulys buvo išteisintas, o nelaimėlis naujakurys nubaustas trijų mėnesių areštu už dvarininko užpuolimą.

J. de Bondi buvo suimtas per masines Juodojo birželio represijas, išvežtas į Krasnojarsko lagerį, kur kaip socialiai pavojingas elementas nubaustas aštuonerių metų laisvės atėmimu. Jo žmona ir dukra ištremtos. Šeima į Lietuvą grįžo tik 1958-aisiais.

Bandymai išsigelbėti ir tragiška žūtis

Tikėtina, kad pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis Krikštėnų dvarininkė planavo trauktis į Vakarus, tačiau uždelsė, nes desperatiškai stengėsi gelbėti turtą. Gali būti, kad su nauja valdžia ji bandė regzti tam tikrą sandėrį.

Baudžiamosios bylos dokumentuose rašoma, kad 1940 m. liepos mėnesį E. de Bondi-Janušienė mėgino įsteigti melagingą kolūkį. Informacijos apie šį faktą nedaug, todėl galima tik prielaida, kad kurdama pseudokolūkį apie atėjūnų nuožmumą nežinojusi dvarininkė tikėjosi prisitaikyti prie bolševikinių žaidimo taisyklių, be abejo, neužmiršdama ir asmeninės naudos. Bandymas žaisti su sovietų okupantais jai 1940 m. lapkričio 2 d. baigėsi suėmimu.

E. de Bondi ir I. Janušio santuokos metrikos ištrauka, išduota Ukmergės dekanato Ukmergės bažnyčios klebono. 1937 m. balandžio 8 d.

Niekas nebeatsakys į klausimą, ar suimta dvarininkė pati siūlėsi slapta bendradarbiauti, siekdama išvengti bausmės, ar tokia perspektyva atrodė priimtina ją tardžiusiems sovietų saugumiečiams. Dokumentai liudija, kad NKGB pareigūnai atsisakė ją verbuoti dėl amžiaus ir dėl to, kad ji – kaip rašoma dokumente – „neatvirai elgiasi“. Kaltinamojoje išvadoje nurodytas RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnis „aktyvūs veiksmai arba aktyvi kova prieš darbininkų klasę arba revoliucinį judėjimą“ grėsė ilgu įkalinimu ar net mirties bausme.

Net ir būdama kalėjime E. de Bondi-Janušienė nenustygo vietoje. Ji užmezgė ryšius su Ukmergės kalėjimo prižiūrėtoja, ši už auksinę sagę, aukso žiedą ir lovos užtiesalą padėjo palaikyti ryšius su laisvėje likusiais giminaičiais. Papirkta prižiūrėtoja buvo demaskuota.

Dvarininkei pirmosiomis Vokietijos ir SSRS karo dienomis pavyko iš kalėjimo išsivaduoti, tačiau laisve ji džiaugėsi neilgai. Netrukus ji vėl buvo sulaikyta ir 1941 m. birželio 24 d. Aliejų miške netoli Zarasų enkavėdistų nužudyta kartu su kitais iš Ukmergės kalėjimo pabėgusiais kaliniais.

Tikėti ar netikėti?

Stalinistinio režimo represuotų žmonių neigiamų asmeninių savybių ir nepadoraus elgesio narpliojimas gali pasirodyti nekorektiškas ar net šventvagiškas. Atsižvelgiant į sovietinės propagandos ir specialiųjų tarnybų gudrybes bei vingrybes, gali kilti logiškas pasitikėjimo komunistinio režimo represinių struktūrų dokumentais, kurie galėjo būti sufabrikuoti, klausimas.

Negalima atmesti versijos, kad apklausiami liudininkai buvo įbauginti ar tiesiog įkalbėti duoti tendencingus parodymus. Tikėtina, kad jie galėjo kalbėti vienaip, o apklausų protokolai buvo atitinkamai redaguojami, neraštingiems trimis kryžiukais pasirašinėjusiems liudininkams nieko neįtariant.

Klaikią ilgametę tremtį išgyvenusi dvarininkės marti Janina de Bondi 1988 m. pareiškime Lietuvos SSR Ministrų Tarybai rašė, kad jos vyro motiną areštavo, o vėliau sušaudė Latvijos pasienyje „be jokio kaltinamojo akto, be teismo, vien už tai, kad ji gyveno jos tėvų namuose“. Pareiškimo autorė taip pat pažymėjo, kad „dar yra gyvų žmonių, kurie gali pasakyti apie mūsų šeimą, apie šeimininkę, kuri gydė žmones ir padėjo jiems kuo galėdama“.

Kiekvieno valiai paliekame pasirinkimą tikėti ar netikėti dokumentuose išdėstytais faktais ir siūlome šį pasakojimą laikyti paprastu įvykių aprašymu, kuriuo nesiekiama nei svarių apibendrinimų, nei skandalingai paradoksalių išvadų.

Pasakojimą paskaityti ir eksponatus pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje: https://bit.ly/4kC2YrF

Lietuvos ypatingojo archyvo nuotraukos