Meras D. Varnas Ukmergės rajono garbės pilietei Z. Kriaučiūnienei jubiliejaus proga įteikė padėką už ilgametį pedagoginį ir kraštotyrinį darbą bei Želvos krašto istorinės atminties puoselėjimą.

„Laiko atspindžiai Vilkmergės žemėje“, Naujausi, Žmonės

„Želvos mokykloje užaugau ir… pasenau“

Loreta EŽERSKYTĖ

Buvusiai ilgametei Želvos vidurinės mokyklos mokytojai ir direktorei, dabar – Želvos mokyklos muziejaus vadovei, Ukmergės rajono Garbės pilietei Zitai Kriaučiūnienei gegužės 13-ąją sukako 90 metų. Garbingo jubiliejaus proga Mokytoją sveikino Želvos pagrindinės mokyklos bendruomenė, buvę auklėtiniai ir mokiniai, artimieji…

Jubiliatė sulaukė ir rajono valdžios dėmesio – ją aplankė, pasveikino savivaldybės meras Darius Varnas: „Žaviuosi jos šviesa, atsidavimu šiam kraštui, darbštumu… Sulaukus tokios gražios sukakties vis dar dirbti mokyklos muziejuje – nepaprasta! Daugiau tokių žmonių kaip Zita rajone tiesiog nėra. Dar kartą didžiausia pagarba Jums, miela Zita! Sveikatos, sveikatos ir dar kartą sveikatos!“

 

Mokykloje dirba 65-tus metus

Kai prieš savaitę su jubiliate susitikome Želvos pagrindinės mokyklos muziejuje, ji sakė, jog dabar susitikimus su mokiniais ji vadina atsisveikinimo pamokomis.

„Želvos mokykloje pradėjau dirbti 1960 metų rugsėjo 1-ąją. Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą čia įsidarbinau, kad būčiau kuo arčiau tėvų, gyvenusių Molėtų rajone, Piliakiemio kaime, ir galėčiau jiems padėti. Likimas lėmė, kad iš Želvos niekur nebeišvažiavau. Sukūriau šeimą, čia gimė ir užaugo abi dukros. Želvos mokykla – pirma ir vienintelė mano darbovietė. Joje aš užaugau ir… pasenau. Man visada čia buvo gera… Noriu, kad dabartiniai mokiniai suprastų, kokią gerą mokyklą jie turi, kokie puikūs mokytojai čia dirba. Apie tai mes ir kalbamės atsisveikinimo pamokose,“ – pasakojo Z. Kriaučiūnienė.

Taip pat šiose pamokose vaikai ilgametei pedagogei gali užduoti klausimų iš tolimos praeities ir sulaukti išsamių atsakymų, kurių nerastų jokiame vadovėlyje ar internete.

Mokytoja su mokiniais dalijasi ne tik savo pačios prisiminimais, bet ir tais, kuriuos prieš kelis dešimtmečius išgirdo iš tuomečių vyresnių Želvos gyventojų. Pavyzdžiui, apie tai, kaip 1941 metais dabartinio mokyklos stadiono vietoje, kur tuomet buvo rugių laukas, nusileido vokiečių lėktuvas. Juo atskridę kareiviai apsigyveno mokykloje, čia įsirengė dušą. Buvusioje aktų salėje įsikūrė žvalgai, kurie stebėjo apylinkes.

Su įdomumu mokiniai klausosi Z. Kriaučiūnienės pasakojimų apie mokykloje buvusią… triušių fermą. Šie gyvūnėliai buvo įkurdinti sandėliukuose, stovėjusiuose dabartinės sporto salės vietoje. Mokykla turėjo 3 hektarų žemės sklypą, jame sėjo net javus, kad turėtų pašaro triušiams. Taip pat buvo pastatytas šiltnamis, jame augino ridikėlius, salotas, svogūnus… Pačių išaugintos daržovės, kaip ir triušiena, buvo tiekiamos į mokyklos bufetą, kuriame nemokamai galėjo valgyti gausių, sunkiau gyvenančių šeimų vaikai.

„Skirtumas nuo dabartinio nemokamo maitinimo tas, kad tuomet lėšų mokinių maistui turėjo skirti pati mokykla. Mokytojai šiltnamyje išaugintų daržovių galėjo nusipirkti,“ – mena Z. Kriaučiūnienė.

Ten, kur dabar yra pastatytas vaikų daželis, mokykla buvo įveisusi didžiulį sodą. Šiandien jį primena keturios likusios obelys.

„Nepakartojami, išnykę mokyklos gyvenimo epizodai dabartiniams moksleiviams atrodo tarsi iš kito pasaulio. Taip, per kelis dešimtmečius tiek Želva, tiek mūsų mokykla labai pasikeitė. Noriu, kad mokiniai tai suprastų“, – sau išsikeltą užduotį atskleidžia Želvos senbuvė.

Papasakos, kaip atsirado dabartinis mokyklos direktorius

Pašnekovė užsimena, kad viena iš temų, kuriomis ketina kalbėtis su vyresniųjų klasių mokiniais, papasakoti, kaip šioje mokykloje atsirado ir puikiai pritapo dabartinis jos direktorius Vidas Tavoras.

„V. Tavoras į mūsų mokyklą atvyko 1984 metais, tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigęs fizikos-astronomijos specialybę. Nuo jo darbo pradžios į akis krito jo būdo bruožai – sąžiningumas, darbštumas. Taip pat netrukome pastebėti, kad jaunasis mokytojas labai myli ir gerbia mokinius…“ – į prisiminimus nuklysta Z. Kriaučiūnienė, iki 1991-ųjų vadovavusi Želvos vidurinei mokyklai.

Pradėjęs dirbti Želvoje, V. Tavoras taip pat turėjo astronomijos būrelį. Iki šiol buvusios direktorės atmintyje įstrigę, kaip pasibaigus užsiėmimams mokytojas Vidas toliausiai nuo mokyklos gyvenančius būrelio narius į namus parveždavo savo automobiliu.

„Manau, kad tai daug pasako apie mokytoją. Be to, jo gyvenime svarbią vietą užėmė muzika – jis iki šiol šoka, dainuoja ir nesiskiria su savo dūdele…“ – šiltų žodžių ją pareigose pakeitusiam mokyklos vadovui negaili jo pirmtakė.

Mokiniai buvo pagalbininkai ir mokytojai

Pasak Z. Kriaučiūnienės, jai 1997-iais pradėjus dirbti muziejuje, čia dažniausiai lankydavosi vyresnių klasių mokiniai: „Jie buvo didžiausi mano pagalbininkai, dažnai – ir mokytojai. Kai Kalifornijoje (JAV) gyvenęs kraštietis Antanas Mikalajūnas finansiškai parėmė mokyklą ir 2005-iais muziejui buvo nupirktas pirmasis kompiuteris, juo dirbti mane mokė mokiniai. Taip pat su mokinių pagalba vyko bendravimas su po visą pasaulį pasklidusiais kraštiečiais, žydų šeimų palikuoniais. Vyresnių klasių mokiniai buvo vertėjai susirašinėjant, taip pat lietuviškai nemokantiems svečiams atvykus į Želvą, lankantis mokykloje.“

Kalbėdama apie tai mokytoja pasidžiaugė, jog tokių pagalbininkų, su kuriais, jos žodžiais tariant, susišauki širdimi, ji turėjo tikrai daug, jų buvo kiekvienoje klasėje. Su daugeliu jų bendravimas nenutrūko moksleiviams baigus mokyklą, išvykus iš Želvos.

Pirmieji auklėtiniai – kaip giminės

Mokytoja neslepia, kad ją ypatingas ryšys ligi šiol sieja su pirmaisiais auklėtiniais – 18-osios laidos abiturientais, kurie Želvos vidurinę mokyklą baigė 1967 metais. Dabar iš 17 klasėje buvusių mokinių likę tik septyni.

„Šiuos buvusius auklėtinius vadinu savo pirmagimiais. Pirmieji auklėtiniai tapę tarsi giminės. Artima bičiulystė su jais ir su jų tėvais nenutrūko ir po 1967-ųjų, kai jie išėjo iš mokyklos. Dabar su jais susitinkame jau kasmet. Žadėjo suvažiuoti, suskristi į Želvą jie ir šią gegužę“, – prasitarė Z. Kriaučiūnienė.

18-osios laidos abiturientai su auklėtoja Z. Kriaučiūniene prie Želvos mokyklos  2017-ųjų vasarą, praėjus 50 metų po jos baigimo.

Ši klasė, pasak buvusios auklėtojos, panašiai kaip ir kitos, buvo ypatinga: dvylika iš septyniolikos baigė aukštąsias mokyklas, keturi – su pagyrimu. Rimti, darbštūs, atsakingi, nė vienas nenuėjo klystkeliais, ,,nepaslydo“ gyvenimo kelyje. Niekada nepamiršo savo gimtųjų namų, rūpinosi tėvais, vis sugrįždavo ir į mokyklą. Jie niekada nepamiršdavo savo auklėtojos, jos namus lankydavo asmeninių švenčių proga. Jų sveikinimo atvirukų, piešinių, laiškų, šeimų nuotraukų Z. Kriaučiūnienė turi visą stalčių. Mokyklos muziejuje yra ir jų Gyvenimo knyga – nuo penktos klasės iki dabar.

Pasak mokytojos, ją su auklėtiniais suartino įvairi veikla – kasmet statė spektaklius, susibūrė į tautinių šokių būrelį, nuolat keliavo į turistinius žygius, ekskursijas, kolūkio sunkvežimiu pasiekdavo net teatrą. Auklėtoja pėsčia aplankydavo visus namuose, susipažino su tėvais. Jos atmintyje iki šiol išlikę Bastūnai, Gojiškis, Laumėnai, Daubariškiai ir dar daug daug kitų kaimų. Neatsitiktinai po daugelio metų, 2013-iais, kilo net mintis parašyti knygą ,,Senieji Želvos krašto kaimai“. Su meile ir nostalgija rašyta knyga pirmiausia padovanota jiems, auklėtiniams.

„Auklėtoja apie mūsų gyvenimus žinojo beveik viską. Ji ir šiandien pasakys, kas kur iš mūsiškių palaidotas, kas kaip ir kur iš mūsiškių gyvena, kaip jam klojasi ir net telefono numerį įduos. Neįsivaizduoju, kaip Z. Kriaučiūnienė, išleidusi ne vieną auklėjamąją klasę, geba išlaikyti visus atmintyje ir arti savęs. Tokių mokytojų šiandien gal nė nesama, nes laikas sukuria vis kitus elgsenos ir autoriteto etalonus (…) Man nedrąsu sakyti, bet šiandien Z. Kriaučiūnienė yra tartum mano šeimos narys. Ir greičiausiai ne man vienai (…) Man be galo patinka, kad atvykusius ji visuomet vedasi į mokyklą ir atrakina muziejaus duris. Rodo naujus eksponatus ir džiaugiasi kiekvienu jų kaip brangiausia dovana“, – „Gimtajai žemei“ prieš penkerius metus kalbėjo 18-tos laidos abiturientė, „Respublikos“ žurnalistė Danutė Šepetytė.

Šeimą išgelbėjo nepažįstamas Želvos žydelis

Turbūt nėra kito Želvoje tokio žmogaus, kuris tiek daug žinotų ir galėtų išsamiai papasakoti apie kadaise šiame krašte gyvenusius žydus bei dabar po platų pasaulį pasklidusius jų palikuonis. Mokytoja Z. Kriaučiūnienė apie tai galėtų kalbėti valandų valandas. Kas paskatino ją daugiau nei du dešimtmečius taip kruopščiai rinkti, kaupti ir viešinti Želvos žydų istoriją?

Priešais Želvos mokyklos muziejaus langus Z. Kriaučiūnienė nuolat mato vos įžiūrimus senųjų žydų kapinių kauburėlius: su antkapiais ir be jų, sunkiai perskaitomais užrašais. Po sena pušimi, nuokalnėje – kukliu granito paminklu paženklintas 58 Želvos žydų, sušaudytų 1941 metų rugpjūčio pabaigoje, broliškas kapas. Kiti, apie 300 žmonių, net seneliai ir vaikai, žuvo Pivonijos šile. Taip skaudžiai baigėsi žydų, kurie buvo Lietuvos piliečiai, daugelio želviečių bičiuliai, kaimynai, gyvenimo istorija, prasidėjusi XVI amžiuje. Gyvi liko tik tie, kurie miestelį paliko iki holokausto.

„Tarp holokausto aukų buvo ir vienas iš tų Želvos žydelių, kuris man ir mano šeimai dovanojo gal net du gyvenimus. Mes nežinojome nei šio tyruolio vardo, nei pavardės, nei adreso. Tiesiog tai buvo vienas iš Želvos žydelių, jautrus ir geraširdis… Metams bėgant vis dažniau mintyse, prisiminimų vizijose tarsi matau ypatingai jautrią savo gyvenimo pradžią. Ji panaši į baisoką pasaką… su laiminga pabaiga. Sekdavo ją mama, vos prasidėjus holokaustui, kai naktimis į mūsų trobos duris nedrąsiai pabelsdavo išsigandęs Giedraičių žydelis, rasdavęs čia pagalbą, prieglaudą… – skaitau mokytojos Z. Kriaučiūnienės užrašytas eilutes. – Ėjo 1935-ieji metai. Mūsų, Zarembų, šeima gyveno Ukmergės apskrities rytiniame pakraštyje, Piliakiemio kaime. Gegužės viduryje turėjau gimti aš. Tėtis, matyt, jau ir būsimoms krikštynoms ruošėsi – jį užtiko skardelyje „varvinant“ naminukę. Jam grėsė vieneri metai kalėjimo. Kaip gyventi mamai su penkiais vaikais be maitintojo? Kaimynai patarė, kad kaltę prisiimtų mama, besilaukianti kūdikio…

Taip gegužės 13-ąją Kauno moterų kalėjime gimė mergaitė (aš). Kai po dviejų savaičių mus paleido, abi – kalėjime išvargusi mama ir bejėgis kūdikis – atsidūrėme gatvėje, nežinioje, toli nuo namų.

Mama nujautė, kad reikia ieškoti kelio į Želvą, kur mūsų krašto žmonės važiuodavo į turgus arklių pirkti. O gal pasitaikys pažįstami, gal parveš? Ukmergę pasiekti paprasčiau – siauruku. Taip ir nutiko. O iš čia į Želvą – jau tik pėsčiomis… Kai nepažįstamais takais įveikėme dvidešimt kilometrų, artėjo naktis. Pagaliau po sunkios kelionės pasiekėme pirmąsias miestelio trobas. Jau sunkiai bepaeinanti, nutirpusiomis rankomis ir kojomis mama bandė belstis į pirmąsias duris, prašytis nakvynės. Ir lietuvišku ,,lauk, valkata“, ir lenkišku ,,pašolvon“ buvo varoma tolyn nuo durų. Tada drebančia ranka pasibeldė į dar vieną trobą… Jau nebesitikint želviečių gerumo, jos durys atsidarė ir malonus vyriškas balsas pakvietė: „Prašom, užeikit“ . Tuoj pasirodė moteris su keliais vaikais, paėmė kūdikį iš nuvargusių rankų, dėjo ant pagalvės, nešė valgį, arbatą… O mama tik verkė – ne iš skausmo, nuovargio, o iš apėmusios ramybės, kad ji su kūdikiu išgelbėtos, kad grįš į namus, kur laukia mažyliai, mėnesį nematę mamos.

Pėsčiai jai eiti tuos 25 kilometrus iki namų neteko – žydelis iš ryto kinkė į roges arkliuką, vežė į Piliakiemį, net ir pagalvę dovanojo… Apsukęs arklelį ir sėdęs į vežimaitį, suko tuo pačiu keliu atgal. Pasižiūrėjęs į mamą apsikabinusius vaikus nusišypsojo, pamojavo ranka ir, palikęs tėtį su atkištu delnu, kuriame gulėjo padėkojimui skirti keli litai, nuvažiavo…

Ėjo metai. Mes, ačiū Dievui, už poros metų buvome jau šeši, visi sveiki, dori, darbštūs, vėliau rinkomės savo kelius. Ir dažnai kaip Dėkingumo maldą iš mamos lūpų girdėdavome apie tą stebuklu virtusį paprasto Želvos žydelio gerumą. Manau, kad ir šeima padėkojo tam nežinomam žydeliui, gelbėjusiam du gyvenimus, o nepajėgusiam išgelbėti savojo ir žuvusiam neapykantos ugnyje per holokaustą.

Man atrodo, kad mes padėkojome gelbėdami Giedraičių žydus (ne vienas slapstėsi mūsų daržinėje, namuose), o aš jau 20 metų tebeminu Želvos žydų gyvenimo pėdsakais, turiu nemažai bičiulių – Želvos litvakų.

Ir vis prisimenu Jį, savo Gelbėtoją, nors daugiau nieko apie tą kilnų žmogų nežinau, tik patyriau Jo GERUMĄ…“

Atvertė reikšmingą Želvos istorijos puslapį

Z. Kriaučiūnienės gilesnė pažintis su iš Želvos kilusiais žydais prasidėjo nuo Nobelio premijos laureato Aarono Klugo. 2005-iais, pagerbiant žymų kraštietį, Želvos miestelio aikštėje iškilo jam skirtas skulptūrinis ženklas. Želvos mokyklos muziejuje saugomas tais pačiais metais iš Kembridžo atsiųstas A. Klugo ranka rašytas laiškas, kuriame dėkojama želviškiams už jam skirtą dėmesį ir pagarbą. Netrukus mokslininkas į savo gimtinę delegavo savo asistentą Abrahamą Karpų. Per du dešimtmečius Z. Kriaučiūnienė „išaugino“ Klugų giminės geneologinį medį, ant kurio šakų – daug įdomių istorijų, nutikimų, skaudžių įvykių…

Želvos žydų istoriją papildė pažintis su 19-20 a. pr. emigravusios į tolimąją Braziliją Klabinų giminės žmonėmis. Jie ne kartą buvo atvykę į Želvą, vaikščiojo protėvių takais, lankė senąsias kapines, viešėjo mokyklos muziejuje ir bendravo su Z. Kriaučiūniene. Praėjusių metų gruodį du šios šeimos jaunosios kartos atstovai Želvoje praleido net tris dienas. Jaunųjų litvakų atvykimo tikslas – surinkti medžiagą trumpametražiui dokumentiniam filmui apie Želvą, čia kadaise gyvenusių žydų protėvynę.

2023-ųjų  vasarą aplankyti savo giminės protėvynės atvyko jau šeštoji Želvos žydų Klabinų grupė. Centre – Z. Kriaučiūnienė, dešinėje – R. Povylienė.

Želvos krašto istorija sugulė į knygas

Šalia prasmingo, daug energijos ir pastangų reikalaujančio vadovavimo mokyklos muziejui Z. Kriaučiūnienė randa laiko ir kūrybiniam darbui. Užsimojusi išsaugoti viską, ką galima išsaugoti knygose, ji tai daro kartu su bendraautore dukra, taip pat lituaniste Rasa Povyliene.

„Pasakojimai apie Želvą“, „Kai nebelieka net vardų…“, „Kur Želvos rūbas žalias…“, „Antrasis medžio gyvenimas: Želvos krašto medinė architektūra“, ,,Senieji Želvos krašto kaimai“, ,,O širdy skambučiai aidi“, ,,Želvos legendos“, „Želvos kraštas: istorija ir žmonės“, ,,Želvos kraštas senose fotografijose“ ir kiti jų parašyti leidiniai išsamiai nušviečia Želvos krašto praeitį, miestelio kūrimąsi, mokyklos istoriją, žmonių gyvenimą, pristato kultūros paminklus, medinę krašto architektūrą ir kita.

Mokytojos galvoje nuolat sukasi nauji projektai

„Niekieno neprašoma vis pasiūlau įgyvendinti vieną kitą dažniausiai bemiegėmis naktimis sukurtą projektą… Ne visos mano iniciatyvos sulaukia pritarimo“, – šypteli pašnekovė.

Prieš kurį laiką mokytojai kilo mintis Želvos šv. Ignaco Lojolos bažnyčios šventoriuje pastatyti tris garbės suoliukus, skirtus iškiliems šios parapijos kunigams – Kazimierui Žebriui, Jonui Tomkui ir Petrui Avižieniui.

Z. Kriaučiūnienė muziejuje su mokyklos trečiokais.

Pasak Z. Kriaučiūnienės, visų šių dvasininkų indėlis Želvai – neįkainojamas. Po 1863 metų sukilimo miestelio parapijoje tarnavęs kunigas K. Žebrys buvo tikras lietuvybės puoselėtojas, rėmė lietuvišką mokyklą, po ilgos pertraukos atkūrė Skuolių koplyčią, skatino giedoti lietuviškai, organizavo želviečių procesiją į Vilniaus Kalvarijas. Kunigas J. Tomkus atnaujino, sukūrė šviesias Želvos bažnyčios erdves. Kunigas P. Avižienis bažnyčią pavertė šviesą skleidžiančiu dvasinio gyvenimo centru, jo pastangomis atnaujinta Skuolių koplyčia, čia vyksta atlaidai, sakralinės muzikos koncertai.

Kol kas mokytojos sumanytų garbės suolelių nebus, nes šiam projektui nepritarė parapijos klebonas.

Mokytoja pasidžiaugė, kad pagaliau Želvoje turėtų atsirasti atminties ženklas, skirtas Jonui Vinckui, buvusiam kolūkio pirmininkui, kurio dėka Želvoje buvo nutiesta 14 gatvių, pastatyti gyvenamieji namai kolūkiečiams, iškilo modernūs kultūros namai, miestelį garsino žirgynas ir hipodromas…

„Prieš kelerius metus, kuomet sukako 80 metų, kai gimė J. Vinckus, siūliau Želvoje įamžinti šviesų jo atminimą. Tuomet mano idėja buvo užgesinta. Tačiau nepamiršta. Tikiuosi, kad šią vasarą vienas iš Želvos šviesulių bus prisimintas ir deramai pagerbtas. Kad želviškiai šio žmogaus darbų nepamiršo liudija pavasarį girininkijos tvenkinio salelėje vietos gyventojo įkurdintas metalinis žirgelis…“ – pasakojo jubiliatė.

Visada jautė šeimos palaikymą

„Ačiū Dievui, kad niekada neturėjau ir neturiu jokio rūpesčio dėl savo vaikų ar anūkų. Esu laiminga, nes visą gyvenimą jaučiau palaikymą iš šeimos, artimųjų, mokyklos bendruomenės. Mano aplinkos pagalba, pritarimas skatino nesustoti, eiti pirmyn, dalyvauti visuomeninėje veikloje…“ – prisipažino želviškė.

Z. Kriaučiūnienė ir jos vyras Juozas su visa savo šeima 2024-iais, švenčiant Kalėdas.

Dukras Danguolę ir Rasą, taip pat pedagoges, užauginusi, besidžiaugianti keturiais šauniais anūkais ir besistiebiančiais dviem proanūkiais Z. Kriaučiūnienė senatvės dienas leidžia apgaubta artimųjų meile, rūpesčiu ir dėmesiu. Kiekvieną savaitgalį jos namuose skamba klegesys ir juokas – čia šeima susirenka pabūti kartu, pasisemti dvasinės šilumos.

AUTORĖS ir R. POVYLIENĖS asmeninio albumo nuotraukos

Palikite komentarą apie straipsnį

  • V V P I ukf 1976 :
    Atsimenam ir gerbiam mūsų mieląją mokytoją : ) Ar ne keturi Kriaučiūnų pavardės turėtojai mus mokė ~1970 metais ?
  • Mild :
    Nuostabus mūsų meras
  • Pilieciui :
    Nu koks tavo reikalas
  • Pilietis :
    O dariukas tai su patynusių veidu, vėl matyt gėrė

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto
traffix.lt

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas

Žiūrėti kitas naujienas