Profesorė grįžo į Ukmergę

Prof. habil. dr.

Algirdas AŽUBALIS

Būsimoji profesorė lituanistė Liuda Vincenta Kadžytė gimė 1925 m. gegužės 15 d. Alovėje, Alytaus apskrityje, iš Sūduvos kilusios mokytojos Onos Petraitytės (1899–1991) ir ukmergiškio, Lietuvos kariuomenės kapitono Kazio Kadžio (1895–1984), šeimoje. 1943 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir, vos praūžus frontui, pradėjo dirbti netolimoje Dovydiškių pradžios mokykloje.

Pabandžiusi mokytojos duonos, suvokusi šio darbo prasmę, džiaugsmą ir sudėtingumą, pajuto būtinybę mokytis. 1945–1949 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame universitete (tada pedagoginiame institute – VPI). 1949 m. baigusi studijas, L. V. Kadžytė skiriama į Marijampolės mokytojų seminariją. Po to – treji metai Ukmergės pedagoginėje mokykloje, o nuo 1954-ųjų – 37 kūrybingo ir produktyvaus darbo metai Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių kalbos katedroje.

1968 metais apgynė laisvalaikiu parašytą disertaciją. Jos pagrindu išleista knyga „Rašybos mokymas V–VIII klasėse“ (1966) iki šiol yra nepamainomas lietuvių kalbos mokytojų išminties šaltinis.

Profesorės gyvenimas sukosi gražiu pedagoginiu ritmu: lietuvių kalbos mokymo metodikos paskaitos, seminarai, pratybos, vadovavimas studentų pedagoginei praktikai, kursiniams ir diplominiams darbams; 1991–1994 m. – vadovavimas Lietuvių kalbos ir literatūros metodikos katedrai. L. V. Kadžytė buvo aktyvi fakulteto tarybos, Ekspertų komisijos prie Švietimo ministerijos narė, mokytojų metodinių konferencijų bei tobulinimosi kursų lektorė, kelių dešimčių metodinių straipsnių, rekomendacijų, dalijamųjų pratimų autorė, lietuvių kalbos programų ir vadovėlių V ir VI klasėms bendraautorė (1980 m. vadovėliai įvertinti valstybine premija, sulaukė 19 leidimų), pirmojo lietuvių kalbos vadovėlio specialiųjų vidurinių mokyklų moksleiviams (1982, 1993) bendraautorė. Disertacijas, profesorės vadovaujami, apgynė keturi mokslininkai.

Palikusi pedagoginį darbą, filologė atsidėjo ilgai brandintiems kūrybiniams planams: lituanistų bendruomenė sulaukė monografijos „Rašyba mokykloje“ (1997) ir parankinių mokytojo knygų „Lietuvių kalbos uždaviniai ir žaidimai“ (1997, 1999) bei „Lietuvių kalbos testai ir galvosūkiai“ (2001). Šimtai pradinių klasių mokytojų, tūkstančiai lietuvių kalbos mokytojų visoje Lietuvoje ir trys didaktikos specialistų kartos didžiuojasi galėdamos vadintis profesorės mokiniais, ne tik išmokusiais perteikti kalbos gelmės paslaptis, bet ir gavusiais žavaus ir tvirto žmoniškumo pamokas.

Dirbdama VPI, ištekėjo už kolegos doc. Kazimiero Kuzavinio (1927–2006) ir gyveno su juo 28 metus, iki jo tragiškos žūties. Išėję į pensiją abu gyveno Ukmergėje, L. V. Kadžytės tėvų namuose. Iš čia ir profesorė 2012 m. birželio 11 d. iškeliavo į Anapilį. Palaidota Dukstynos kapinėse.

Man 1953 m. pradėjus mokytis Ukmergės pedagoginėje mokykloje, visą rugsėjį jaučiausi prastai: ilgėjausi už beveik už 50 km likusių namų, aplenkėjusioje Ukmergėje gatvėse miesčioniukų vadinamas ,,chamu”, dažnai pagalvodavau, ar nereikia mesti mokslų. Rugsėjo pabaigoje dėstytoja L. V. Kadžytė mūsų grupei pateikė parašyti laisvą temą ,,Mano gimtinė”. Rašėme pusantros valandos. Po kelių dienų dėstytoja atsinešė ištaisytus mūsų darbus. Kvietė prie savo stalelio po vieną ir su juo trumpai pasikalbėdavo.

Iškvietė visus, išskyrus mane. Pradėjau galvoti, kad darbą parašiau itin blogai. Bet buvo atvirkščiai, dėstytoja pasakė: ,,O dabar aptarsime geriausą darbą”. Atsivertė mano sąsiuvinį ir, kaip labai gražius, pacitavo manuosius labai ilgus sakinius. (Beje, ši pastaroji savybė būdinga ir dabartiniams mano sakiniams. Kai kurie redaktoriai neapsikentę juos trumpina…) Tas dėstytojos pagyrimas sugražino man norą mokytis Ukmergėje. Bet vėliau labai nesisekė jos dėstytas kirčiavimas, tačiau ji atleisdavo man tai kaip uteniškiui – buvo įsitikinusi, kad uteniškiai greitai negali išmokti taisyklingai kirčiuoti. Garbioji dėstytoja buvo teisi – iki šiol kai ką imu ir sukirčiuoju blogai. Taigi, nors L. V. Kadžytė man dėstė tik vienus metus, bet jos padaryta man įtaka lemtinga, nes tik jos dėka nemečiau mokymosi Ukmergės pededagoginėje mokykloje.

Pati L. V. Kadžytė ne kartą pabrėžė, kad jai labiau patiko darbas su pedagoginių mokyklų moksleiviais, kadangi jų jaunas amžius leido daryti jiems didesnį pedagoginį poveikį. Beje, Ukmergės pedagoginėje mokykloje ji vadovavo grupei, kurioje mokėsi būsimasis rašytojas Antanas Drilinga ir būsimasis aktorius Juozas Rygertas (1936–2021). Jos įtakos pastarajam nežinau, o A. Drilingai ta įtaka neabejotina. Dažnai matydavome juos šnekučiuojantis per pertraukas, L. V. Kadžytė globojo literatų būrelį, kurio pirmininkas buvo A. Drilinga.

Paskutinį kartą profesorę L. V. Kadžytę teko matyti 2007 m. mūsų kurso susitikime po 50 metų nuo mokyklos baigimo ir jos uždarymo.

Nuotrauka paimta iš knygos „Girdžiu mūsų žingsnių aidą…“, Ukmergė, 2009.