Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje – paroda „Kunigas legenda. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–2014)“

Balandžio 15-ąją Seimo I rūmuose esančioje Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje atidaryta fotografijų paroda, skirta pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyviui, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjui, politiniam kaliniui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, pirmajam Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui. 2025 metais minime kraštiečio monsinjoro 100-ąsias gimimo metines. Parodą parengė Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.

Monsinjoro nueitą gyvenimo kelią simboliškai galėtume padalinti į du reikšmingus laikotarpius, ryškiai susijusius su XX amžiaus Lietuvos istorija ir jo pasišventimu Dievui ir Tėvynei. Pirmasis laikotarpis truko beveik 45-erius metus – tai kunigo rezistento kelias: kovojant su okupantu partizanų būryje, vėlesniais metais neginkluoto pasipriešinimo dalyvių rate, aukojantis už Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir piliečių laisves. Šiuo laikotarpiu A. Svarinskas net 22 metus buvo kalinamas lageriuose.

Antras laikotarpis – veikla nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje: rūpinimasis jos dvasiniu atgimimu, vienintelio dvasininko-parlamentaro darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1990–1992 m., Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos ir nesuskaičiuojami darbai įamžinant Lietuvos partizanų atminimo vietas. Šiai misijai monsinjoras liko ištikimas iki galo, jis išreiškė valią būti palaidotas šalia brolių partizanų Dukstynos kapinėse, kad ir ant jo kapo stovėtų tik kuklus partizanų atminimo kryželis.

Monsinjoras gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Ukmergės apskrityje, Lietuvos ūkininkų šeimoje. Pradžios mokslus išėjo Vidiškiuose, Ukmergėje ir Deltuvoje, vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, ten mokydamasis įsitraukė į aktyvią pogrindžio veiklą. Prasidėjus sovietų reokupacijai, A. Svarinskas įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą, priklausė Didžiosios Kovos apygardos 5-ajam batalionui, vadovaujamam Broniaus Jakubonio-Stiklo. Negavęs kunigo šventimų, 1946 m. gruodžio 31 d. buvo areštuotas.

A. Svarinskas stengėsi sekti Kristų net atšiauriausiomis sąlygomis. 1947–1956 m. kalėjo Intos ir Abezės (Komijos ATSR) lageriuose, dirbo naktiniu sargu, felčeriu ligoninėje. 1954 m. spalio 3 d. Abezėje, centrinėje lagerio ligoninėje, kunigo šventimus priėmė iš kalinio rūbus vilkinčio vyskupo Pranciškaus Ramanausko. Į Lietuvą kunigas Alfonsas Svarinskas grįžo 1956 m. ir buvo paskirtas dirbti Kulautuvoje, vėliau perkeltas į Betygalą, tačiau saugumas ir ten nepaliko jo ramybėje. 1958 m. balandžio mėnesį jis vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą, „antitarybinio turinio pamokslus“. Šį kartą A. Svarinskas kalėjo Mordovijos lageriuose. Jie, subtilų humoro jausmą turėjusio monsinjoro žodžiais tariant, „buvo gera „akademija“, kurioje užsigrūdino daug laisvės kovų bendražygių, kunigų ir pasauliečių. Grįžę į Lietuvą jie vėl įsijungė į kovą ir kaip pogrindžio spaudos bendradarbiai“. 1961 m. kunigas A. Svarinskas buvo paskelbtas ypač pavojingu recidyvistu ir perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą „Akmeninis maišas“.

1964 m. balandžio 12 d. kunigas A. Svarinskas buvo išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Iki 1970 m. buvo vikaru Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio parapijose; 1970–1983 m. – klebonu Igliaukos, Patilčių ir Viduklės parapijose. Pasak vyskupo Jono Borutos SJ, „teko matyti jo darbą Viduklėje. Jam įspūdingai sekėsi suburti kunigus. Sekmadieniais po sumos tai pas vieną, tai pas kitą vadinamojo „Kryžkalnio dekanato“ kunigą suvažiuodavo aplinkinių parapijų kunigai ir svarstydavo, kaip užtikrinti vieningą pastoraciją bent jau artimiausiame regione. Šį organizacinį darbą efektyviai atliko „Kryžkalnio dekanato dekanas“ kunigas Alfonsas Svarinskas“.

Tačiau svarbiausia, kad visose Lietuvos parapijose, į kurias buvo skiriamas, kunigas A. Svarinskas turėjo tribūną – Bažnyčios sakyklą ir auditoriją – ją lankančius tikinčiuosius.

1983 metų pradžioje kunigas A. Svarinskas buvo suimtas trečią kartą ir nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Permės srities Čiusovo rajono griežtojo režimo kolonijose „Permė-36“ (Kučino kaime) ir „Permė-35“ (Polovinkos kaime). 1988 m. gegužę Maskvoje viešėjusio Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Ronaldo Reigano prašymu Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti A. Svarinską su sąlyga, kad šis visam laikui išvyks iš Sovietų Sąjungos.

1988 m. liepos 11 d. kunigas A. Svarinskas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–1990 m. gyvendamas Vokietijoje, kunigas lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, kaip Lietuvos disidentas bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų, susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1990 m. birželio mėnesį grįžo į Tėvynę, o birželio 26 d. kalbėjo Lietuvos parlamento posėdyje. Keliomis dienomis anksčiau A. Svarinskas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos notaru ir Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, 1990 m. rugpjūčio 25 d. – Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II kunigui Alfonsui Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį.

Nepriklausomoje Lietuvoje monsinjoras kandidatavo į atsilaisvinusią Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato vietą ir tapo vieninteliu kunigu parlamentaru mūsų laikų Lietuvoje. 1991 m. rugsėjo 15 d. jis buvo išrinktas Šilalės rinkimų apygardoje Nr. 70 ir nuo 1991 m. rugsėjo 24 d. ėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigas.

Kaip teigia ekspozicijos rengėjai, parodos pavadinimą pasufleravo kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, anuometinio Kauno arkivyskupo metropolito, žodžiai, pasakyti monsinjoro A. Svarinsko laidotuvių šv. Mišių homilijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, taip įvertinant monsinjoro reikšmę Lietuvos istorijoje: „Monsinjoras Alfonsas – kunigas legenda. Su monsinjoru Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas monsinjoro Alfonso vardas.“

Paroda bus eksponuojama iki balandžio 28 d.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

A. ŽIŽIŪNO nuotrauka / Lietuvos centrinis valstybės archyvas