Šimtametis iki šiol klausosi klasikinės muzikos ir bičių dūzgesio

Nijolė STUNDŽIENĖ

 

Ukmergėje, Laukų gatvėje, gyvenančiam Jonui Urbonui kovo 17-ąją sukako 100 metų. Buvęs ilgametis pedagogas, matematikos mokytojas, prisipažino, jog savo jubiliejaus nelaukęs, nes per šimtmetį nusilpo regėjimas, sudilo sąnariai, pavargo širdis. Bet išlavintas mąstymas, šviesus protas skatina senolį džiaugtis kiekviena nugyventa diena.

J. Urbonas gimė Ukmergės apskrityje, Bakšionių kaime. Šeimoje augo keturi vaikai, kurių vyriausias buvo Jonas. Dabar tarp gyvųjų beliko tik jis ir viena sesuo.

„Vokiečių okupacijos metais mokiausia Ukmergės gimnazijoje, vėliau Vilniaus universitete studijavau fiziką-matematiką“, – apie savo praeitį „Gimtajai žemei“ pasakojo šimtametis.

Po studijų sostinėje, J. Urbonas grįžo į Ukmergę ir visą gyvenimą dirbo mokytoju. Matematiką dėstė tuometinėje II, vėliau I, IV vidurinėse mokyklose, o nuo 1960 metų dirbo technikume – dabartinėje Technologijų ir verslo mokykloje.

Ukmergėje Jonas sutiko ir savo žmoną Valeriją. Ji taip pat buvo pedagogė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

„Gražiai abu sutarėme, tik vaikučių neturėjome, – santarvėje pragyventus metus prisiminė jubiliatas. – Žmona mirė prieš 20 metų, nuo tada gyvenu vienas.“

Tiesa, vienatvę jam praskaidrina bitės, kurias vyras augina, jomis rūpinasi jau daug metų.

„Pirmoji mano gyvenimo meilė – matematika, o antroji – žmona ir bitininkystė“, – su humoru kalbėjo J. Urbonas, pridurdamas, jog bičių turi iki šiol.

Nors jų dėl prasto regėjimo dabar jau beveik nemato, bet būdamas lauke, priėjęs prie avilio, klausosi bitučių dūzgesio, kuris nuramina, paguodžia ir suteikia jėgų.

Pasak Jono, anksčiau jo sodyboje buvo per 20 bičių avilių, o dabar beliko tik dešimt. Jomis rūpinasi Vilniuje ir Jonavoje gyvenančios dukterėčios, kurios dažnai aplanko dėdę. Giminėms Jonas perduoda ilgametės bitininkystės patirties įžvalgas, moko, kaip jomis pasirūpinti, prižiūrėti avilius.

„Dar pernai pats nueidavau į parduotuvę, o dabar neklauso kojos. Bet išėjęs į lauką prie bičių privažiuoju savo „mersedesu“, – taip su humoru senolis vadina vaikštynę, kurios įsikibęs juda po namus ir kiemą.

Šimtametis save vadina idealistu, nes bites visą gyvenimą augina ne dėl materialinės naudos, net ne dėl medaus, tai daro – dėl malonumo ir begalinės meilės. Jonas apgailestauja, jog prastėjant sveikatai pats neišgali jomis tinkamai pasirūpinti, todėl bitelių šeimos, anot jo, baigia išnykti.

„Man visada patikdavo laisvalaikiu dirbti darže, sode, visus medžius pats pasodinau, o dabar neišgaliu tinkamai sodybos prižiūrėti. Jau antri metai neturiu jėgų, todėl ir kiemas užžėlė“, – prisipažįsta.

Pasak ukmergiškio, senatvė nėra lengva, ir pacituoja Virgilijaus Noreikos atliekamos dainos žodžius: „Laiko nesustabdysi/Ir neatsuksi atgal./Prieš laiką lygūs visi./Laikas – visagalis“.

Senolis mėgo skaityti, o dabar, nors ir turi daug laisvo laiko, dėl nusilpusių akių negali nei skaityti, nei rašyti. Jau antri metai vyras nežiūri ir televizijos laidų, klausosi tik radijo. Nepraleidžia svarbiausių žinių, labai jam patinka ir klasikinė muzika.

Tradiciškai pasiteiravus apie ilgaamžiškumo paslaptį, J. Urbonas sakė, jog žmogus negali pasirinkti nei tėvų, nei savo išvaizdos, nei proto. Šimtamečio nuomone, visa tai duoda gamta arba Dievas…

Pokalbio metu Jonas ne kartą užsiminė apie sunkius vaikystės ir jaunystės metus, karo, pokario laikotarpį, suirutę, patirtas netektis. Matyt, dėl šių patirčių ir širdelė senatvėje sušlubavo.

Anksčiau, kaip pats sako, jis buvo sveikas, pas gydytojus nesilankydavo, niekuo nesiskųsdavo. Net kai aplinkui visi sirgo koronaviruso infekcija, jis šią ligą įveikė nesunkiai.

„Užkrėtė, matyt, kažkas. Todėl vieną dieną pakilo labai aukšta temperatūra. Aš net nemaniau, kad tai – COVID-19, bet atliko testą ir liga pasitvirtino. Bet jau kitą dieną temperatūra atlėgo ir pasveikau be komplikacijų“, – pasakojo ilgaamžis.

Jo teigimu, įtakos sveikatai turėjo vaikystėje suformuotas geras imunitetas bei nuolatinis judėjimas. Antot J. Urbono, dabar vaikai „šiltnamiuose“ auginami, neva „blusa įkanda ir bėga tėvai pirkti antibiotikų“. Kai Jonas augo, jis ir per sniegą basas bėgiodavo, ir varveklius kaip saldainius laižydavo.

Be to, vyras visada daug vaikščiodavo: „Kai dirbau technikume, kasdien į darbą eidavau pėsčiomis, kartais namo grįždavau ir per pietus. Vadovaudamasis japonų patarimais, per dieną nueidavau 10 tūkstačių žingsnelių, apie 7-8 kilometrus…“

Šiuo metu šimtamečiui buityje padeda jį lankančios socialinės darbuotojos. Jos nuperka reikiamų produktų, išverda maisto, atneša malkų, pasirūpina kitais poreikiais.

Jubiliatą garbingos sukakties proga aplankė bei pasveikino rajono savivaldybės atstovai – mero patarėja Goda Juzėnaitė bei Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė. Jos perdavė savivaldybės mero sveikinimą ir linkėjimus, įteikė gėlių.

„Gimtosios žemės“ kalbintas J. Urbonas atviravo, kad malonu buvo sulaukti svečių, bet jis nemėgsta sveikinimų, ypač šimtmečio proga.

„Esu jautrus, todėl mane toks dėmesys varžo, kelia stresą. Ir jūs apie mane nerašykit. Esu eilinis žmogus, ne koks antikos laikų Archimedas, jokių svarbių dėsnių neatradau. Tiesiog nugyvenau 100 metų ir gyvenimą matuoju džiaugsmo akimirkomis…“ – atsisveikinant kalbėjo jubiliatas.

Rajono savivaldybės administracijos nuotrauka