Vytauto g. 22, Ukmergė: kad namas vėl virstų namais

Skelbiame Pijaus BRAZINSKO straipsnį, kuris buvo publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ 

Sunku parašyti visa apimančią, nuoseklią ir detalią vieno miesto istoriją. Tokie tekstai, nors ir svarbūs bendruomenių pažinimui ar urbanistinės raidos suvokimui, dažnai apsiriboja svarbiausių įvykių rikiuote, stokoja gyvybės ir, Marko Blocho teigimu, istorijos mokslui būtino poetiškumo. Regis, tyrinėjant miesto praeities urbanistinį ir socialinį audinį, reikšmingas ne vien panoraminis žvilgsnis – neretai esminius lūžius apčiuopti pavyksta tik išbaigtumo ir visuotinumo pretenzija pagrįstą istoriją išmainant į atskirų istorijų mozaiką. Tokia dėlionė leidžia konstruoti ir miesto bei jo gyventojų tapatybę, atskirus, kai kuriais atvejais vienas su kitu visai nesusijusius epizodus, apjungdama į žmonių atmintyje besipinantį praeities suvokimo tinklą. Kiekvienas jo mazgas beveik visada gali būti tapatinamas su konkrečiu tašku žemėlapyje. Kiekviena istorija turi ne tik savo veikėjus, laiką, bet ir erdvę. Tačiau ką daryti, jei ta erdvė sunaikinta ar negrįžtamai pakeista? Ar įmanoma pastraipomis atstatyti sienas, sakiniais atkurti interjerus, o žodžiais į sunaikintos atminties vietas grąžinti gyvybę?

Šio straipsnio objektas – taip pat taškas žemėlapyje: Vytauto g. 22, Ukmergė. Bažnyčios ir Vytauto gatvių sankirtoje prieš akis iškyla apleistas dviejų aukštų pastatas. Dažnam ukmergiškiui tai visų pirma buvusi vaikų biblioteka, tačiau akylesnis žvilgsnis išsyk pastebi ir modernizmui būdingus bruožus, tarpukario Kauno architektūrą primenančias formas. Deja, miesto tapatybėje šis, kaip ir kiti XX a. pirmosios pusės modernistiniai pastatai, dar neranda savo vietos, kiekvienas iš jų, išsibarstę per daug nenutoldami nuo centro, nėra traktuojami kaip visuma, sudaranti svarų, jei ne esminį, pagrindą Ukmergės įvaizdžio ir miestiečių istorinės atminties formavimui(si). Todėl svarbu parodyti, jog kiekvienas pastatas visų pirma yra ne tik architektūrinė vertybė, bet ir atminties vieta (pagal Pierre Nora, pranc. lieu de mémoire), savyje talpinanti unikalią istoriją, organiškai įsiliejančią į miesto istorijų mozaiką. Sovietmečiu paversto atminties ir istorijos prasme sterilia vieta, šiandien Vytauto g. 22 esančio namo sugrįžimas į miestiečių mentalinį žemėlapį žymėtų svarbų virsmą – atkūrimą to, kas buvo tyčia sunaikinta. Tam būtinos dvi sąlygos: fizinis pastato išsaugojimas bei jo pristatymo ir suvokimo pokytis. Koncentruojantis į pastarojo kismo galimybę šiame straipsnyje siekiama aptariamą namą atkurti kaip namus, Dumbrių šeimos namus. Tokių pastangų realizacijai būtina ne tik konkreti informacija, bet ir vaizduotės bei kūrybiškumo matmuo, todėl šis tekstas vertintinas ir kaip kvietimas, nepaisant laiko ir erdvės ribų, leistis į pažintį su Dumbrių šeima ar net peržengti šeimos namų slenkstį ir smalsiai apsidairyti jų viduje. Kita vertus, tai ir grįžimas į tarpukario Ukmergę, konkrečiu pavyzdžiu iliustruojantis ano meto provincijos miesto inteligentų gyvenimą.

Dumbrių namai Ukmergėje, Vytauto g. 22, 2024 m. pavasarį. AUTORIAUS nuotr.

1933 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis parengė bent penkis skirtingus Dumbrių namų projekto variantus. Visuose jų atsispindi trys daktaro Aleksandro Dumbrio ir jo žmonos, mokytojos Albinos Gervaitės-Dumbrienės iškelti reikalavimai. Didžiojoje namo dalyje turėjo būti sukurta privati šeimos erdvė, numatytos atskiros patalpos tarnaitėms. Dalis pirmojo aukšto – skirta profesinei A. Dumbrio veiklai, jose norėta įkurti gydytojo kabinetą, operacinę ir laukiamąjį. Iš likusios namo dalies jo užsakovai pageidavo suformuoti atskirą, nuomai skirtą butą. Dumbriams išsirinkus jiems labiausiai patikusį projektą galutinis jo vystymas užtruko iki 1933 m. gegužės, kai parengti išsamūs brėžiniai, sąmata ir būsimų patalpų aprašymai. Neilgai trukus statybos įgyvendinimo pasiūlymus pateikė keli rangovai. V. Landsbergiui-Žemkalniui ir daktarui A. Dumbriui adresuotuose laiškuose galima namo statybų kaina svyruoja apie 110 000 litų, tiems laikams milžinišką sumą, o vieno iš rangovų teigimu, darbus pavyktų užbaigti iki 1933 m. lapkričio 1 d. Regis, tokia darbų sparta anuomet nieko nestebino, o Dumbrių namai Bažnyčios ir Vytauto gatvių sankirtoje esančiame sklype iš tiesų iškilo tais pačiais 1933 m. Apie šio gyvenamojo namo statybas užsiminta ir respublikinėje spaudoje, pažymint, kad jose dirba 30 darbininkų. Tačiau galima įsivaizduoti, kokį susidomėjimą šis įvykis kėlė pačioje Ukmergėje. Kartu jis tapo ir platesnio proceso dalimi – po karo varganai atrodęs miestas palengva kilo iš pirminio skurdo, o vis gausėjantys nauji mūriniai pastatai liudijo ir ženkliai augantį dalies miestelėnų pragyvenimo lygį.

Dumbrių namų fasado projektinis variantas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 20)

Dumbrių namų fasado projektinis variantas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 18)

Dumbrių namų fasado projektinis variantas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 19)

Trumpai nupasakojus, kada ir kaip iškilo Dumbrių namai, galima praverti duris ir susipažinti su juos kūrusia šeima. Vis dėlto, svarbu neapsigauti – įėjimo duris tenka rinktis priklausomai nuo vizito priežasties. Įsivaizduokime, kad šįsyk lydime Vytauto gatve pas gydytoją A. Dumbrį skubantį ligonį. Pastarasis niekada nežengs per priekinį fasadą puošiančias duris, tokiems atvejams skirtos šoninės durys, vedančios tiesiai į name įkurtą kliniką. Iš prieangio patenkame į nedidelį prieškambarį, o iš jo – į laukiamąjį. Šiame – gelsvų plytelių grindys, suolai laukiantiems pacientams. Kairėje – durys į gydytojo kabinetą.

Nedrąsiai jas pravėrę, kyštelkime galvą vidun. Nekantrų pacientą nužvelgia už stalo sėdinčio daktaro žvilgsnis. A. Dumbrys – aukštas, tačiau gana stambaus sudėjimo, pailgo veido, šviesių plaukų ir mėlynų akių vyras. Iš pažiūros galėtų susidaryti įspūdis, kad šiam žmogui artimas lėtesnis gyvenimo ritmas, o jo spinduliuojamos ramybės nepajėgtų sudrumsti jokie kasdieniai rūpesčiai. Vis dėlto, žinantiems Aleksandro nueitą kelią, mačiusiems drąsius žingsnius siekiant svajonės išsipildymo, jis rodosi kaip itin ryžtinga asmenybė, dažnam to meto jaunuoliui galėjusi tapti autoritetu. Baigęs Nikolajaus I gimnaziją Rygoje A. Dumbrys 1917 m. mokslus tęsė Kazanės universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslų skyriuje. Vos po metų jo paties prašymu jis buvo išbrauktas iš studentų sąrašų ir, veikiausiai, iškart atvyko į Lietuvą. Galbūt tokį sprendimą paskatino neramumai Rusijoje, o gal pasiekusi žinia apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą? Tokia prielaida atrodo daugiau nei tikėtina. Jaunai valstybei išsilavinusių tautiečių indėlis buvo gyvybiškai svarbus, Aleksandras ir jo tėvas Baltramiejus greitai tapo valdininkais besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje. Greta to, A. Dumbrys ir toliau siekė įgyti išsilavinimą – 1920–1922 m. klausė paskaitų Aukštųjų kursų Medicinos skyriuje, tapo vienu iš Aukštųjų kursų Medikų draugijos įkūrimo iniciatorių. Studijuodamas jis pasižymėjo ir aktyvia visuomenine veikla, pavyzdžiui, 1921 m. rugsėjo 17 d. Kauno studentų ir abiturientų susirinkime pasisakė pristatydamas padėtį Vilniaus krašte ir pasiūlė priimti rezoliuciją, smerkiančią Hymanso projektą ir Lietuvos-Lenkijos federacijos idėją. Šiam pasiūlymui tądien buvo pritarta vienbalsiai. 1922 m. Aukštuosius kursus pertvarkius į Lietuvos universitetą, A. Dumbrys jo rektoriui adresavo prašymą priimti jį į „Medicinos fakulteto IV semestro studentų skaičių“. Pažymėtina, kad tuo pat metu jis tebetarnavo Lietuvos kariuomenėje, todėl reikėjo pasirūpinti Karo Mokyklos Viršininko leidimu „liuosu nuo tarnybos metu lankyti Universitetą“. Jame lengva nebuvo, A. Dumbriui dėstė, sukaupta patirtimi dalijosi Jurgis Žilinskas, Pranas Mažylis, Vladas Lašas ir kiti garsiausiais Lietuvos medicinos mokslo vardais laikomi dėstytojai, todėl gerą pažymį užsitarnauti pavykdavo tik įdėjus itin daug pastangų. 1926 m. baigęs studijas Aleksandras dirbo jaunesniuoju asistentu Medicinos fakulteto Įvado į chirurgiją katedroje, o 1929 m. tapo Ukmergės apskrities ligoninės vedėju. Štai toks buvo profesinis kelias, jauną gydytoją atvedęs į Ukmergę, miestą, kuriame jis tapo ne tik gerbiamu daktaru, bet ir aktyviu visuomenės veikėju. Vis dėlto, dar neišeikime iš daktaro kabineto. Apsidairę jame matome duris į operacinę, sienos nišoje įrengtą spintą, tačiau žvilgsnis užkliūva už ant stalo gulinčios nuotraukos, kurią A. Dumbrys, regis, prieš akimirką, neslėpdamas nostalgiškos šypsenos, laikė rankose. Joje – pirmoji studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ valdyba. Tarp korporacijos steigėjų buvo ir jis pats, jos veiklai paskyrė ne vienerius metus, o net ir nuo jos atsitraukęs, domėjosi, kaip sekasi naujiesiems korporantams. Juk su šia organizacija susijęs ir vienas ryškiausių daktaro prisiminimų – 1924 m. įvykęs susitikimas su Jonu Basanavičiumi, vis iškylantis ne tik atmintyje, bet ir pokalbiuose su studijų ar korporacijos bičiuliais. Tačiau nepamirškime, kad į A. Dumbrio kabinetą šįsyk atlydėjome ligonį, palikime juodu pokalbiui, o į Dumbrių namus sugrįžkime jau per kitas duris.

Namo pirmojo aukšto išplanavimo projektas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 36)

Namo antrojo aukšto išplanavimo projektas (LLMA, f. 81, ap. 1, b. 642, l. 37)

Iš Vytauto gatvės prašmatniais laiptais užlipus iki pagrindinio fasado prieangio, praveriame jo duris. Mozaikinio betono laiptais kylant į antrą aukštą, patenkama į nuomojamą butą, todėl Dumbrių šeima jais nesinaudoja. Privati namiškių erdvė prasideda jau už greta laiptų esančių prieškambario durų. Spintoje palikus lauko drabužius, patenkama į nedidelį koridorių. Aleksandro ir Albinos svečiai jame visuomet žengia į kairę – būtent ten įrengtas namų salionas. Einant link jo kairėje lieka dar viena, nuo pašalinių akių užverta erdvė – ponios kambarys. Svetainėje išklotas ąžuolinis parketas, stovi sofa, pora fotelių, pufas, dar keli baldai. Erdvę puošia keli vazonai su augalais, o ant lubų puikuojasi prašmatnių art deco formų šviestuvas. Stumtelėjus slankiojančias duris patenkama į valgomąjį, jas atvėrus abi patalpos susijungia ir tampa puikia erdve gausesniems pobūviams ar šventėms. Tiesa, į valgomąjį veda ir kitos durys iš išilgai namo išsidėsčiusio siauro koridoriaus. Būtent pastaruoju naudojasi iš virtuvės skubančios tarnaitės, į savo kabinetą vaikšto daktaras Dumbrys.

Tačiau grįžkime į salioną, kuriame mūsų laukia ponia Dumbrienė. Švelni jos šypsena, elegantiška laikysena ir mąslus žvilgsnis nepalieka abejonių – vyrų dominuojamoje visuomenėje ši moteris nė neketina ramiai sėdėti namuose, išsilavinimas, darbas, visuomeninė veikla – jos kasdienybė, kurią suvokia ir kaip pareigą, ir kaip didžiausią malonumą. Dirbti į Ukmergę ji pirmąsyk atvyko dar 1928 m. gruodį, kai praktikantės teisėmis buvo paskirta į Ukmergės gimnaziją. Iki tol studijuojant Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos skyriuje, jaunai merginai iš Čedasų taip pat teko ieškotis uždarbio šaltinių. Tuomet pavyko įsidarbinti Susisiekimo ministerijai pavaldžioje Geležinkelių valdyboje, vėliau – trejus metus dirbti Finansų ministerijos Mokesčių departamente. Tačiau užvis svarbiau buvo studijos. Augustino Voldemaro paskaitos apie romėnų valstybinę teisę, Pauliaus Galaunės dėstytas Lietuvos meno istorijos kursas, Eduardo Volterio įvadas į archeologiją ir kitų dėstytojų paskaitos atvėrė Albinai naujus horizontus. Nenuostabu, kad ir jos diplominis darbas parašytas gana egzotiška tema. Jame nagrinėjama islamo religijos pranašo Mahometo istorija ir jo reikšmė arabų tautai. Paskutiniame darbo puslapyje – Jono Yčo komentaras, Levo Karsavino parašas ir Vinco Krėvės Mickevičiaus brūkšteltas „Gerai“. Studijų metais Albina įsitraukė ir į studentų ateitininkų veiklą, 1925 m. tapo naujai įkurto pritaikomojo meno ratelio pirmąja pirmininke, prisidėjo organizuojant antrąjį Ateitininkų kongresą.

Albina mėgo vaidinti, šokti pramoginius šokius. Gal būtent studentų šokiuose Kaune ji ir sutiko Aleksandrą? Kaip bebūtų, jųdviejų pažintis veikiausiai išties buvo nulemta mokymosi tame pačiame universitete ar dalyvavimo bendruose studentų susibūrimuose. Albina už jaunojo gydytojo Aleksandro ištekėjo 1927 m., dar mokydamasi universitete. 1930 m. pora susilaukė pirmagimės Nijolės, o 1933 m. – dukrelės Vidos. Jau gyvenant naujajame name Ukmergėje auginti dukras sąlygos buvo puikios. Erdviuose namuose vietos užteko visiems, su anūkėmis mielai užsiimdavo kartu gyvenusi Aleksandro mama Luizė, o ir Albinai iki darbovietės gimnazijoje (nepaisant besikeitusios jos vietos XX a. 4 deš.) nueiti pėsčiomis trukdavo vos kelias minutes, todėl pas mažąsias dukreles mama grįždavo kaip įmanoma anksčiau. Ponia Dumbrienė Ukmergėje tapo viena žinomiausių visuomenės veikėjų, maloniai bendraudavo su skirtingų pažiūrų žmonėmis, skaitė paskaitas vadinamajame Liaudies universitete. 1938 m. Ukmergėje iškilo nauji valstybinės Antano Smetonos gimnazijos rūmai, deja, juose Albinai dirbti teko visai trumpai. 1939 m. vasarą ji buvo atleista iš mokytojos pareigų, o 1940 m. paskirta dirbti Ukmergės mokytojų seminarijoje. Dumbrių namų kaimynystėje esančiame pastate jos karjera nutrūko. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Albina, vietoje ligtol dėstytos istorijos ir visuomenės mokslo, buvo priversta dėstyti rusų kalbą. 1941 m. sausio viduryje ji pati pasiprašė būti atleista iš tarnybos. Deja, tai buvo pirmas, tačiau ne paskutinis ir ne skaudžiausias sovietų valdžios smūgis šios moters gyvenime. Tačiau prieš išsklaidydami šią mūsų vaizduotėje iškilusią Dumbrių namų idilę, susipažinkime su likusiomis šeimos narėmis – Luize, Nijole ir Vida.

Dumbrių šeima (Aleksandras, Albina ir dukrelė Nijolė) savo namuose 1934 m.

https://www.europeana.eu/lt/item/2024906/photography_ProvidedCHO_Ukmerg_s_kra_totyros_muziejus_LIMIS_31565690

Ąžuoliniais laiptais užlipus į antrą aukštą patenkama į šeimos poilsio erdvę – čia suformuoti trys miegamieji, vonia, tualetas. Už antrą aukštą pusiau dalijančios sienos – nuomojamas dviejų miegamųjų butas, kaip jau minėta, į jį patenkama tiesiai iš prieangio kylančiais betono laiptais. Dumbrių šeimos erdvėje kampinis miegamasis su išėjimu į balkoną priklauso Luizei Liucijai Dumbrienei – Aleksandro mamai. Brėžiniuose ši patalpa įvardijama kaip Mamytės kambarys, tačiau remiantis Dumbrių palikuonių prisiminimais, Luizė šeimoje meiliai vadinta Mūma. Reikia paminėti, kad Aleksandro mama ne lietuvė, ji – Baltijos vokietė, gyvenusi dabartinės Latvijos teritorijoje. Tukumo mieste ji ištekėjo už lietuvio Baltramiejaus, ten gimė ir Aleksandras. Namuose Ukmergėje Luizė daugiausiai laiko praleidžia su mažosiomis anūkėmis, džiaugiasi galėdama būti kartu su sūnaus šeima. Kankina tik vyro ilgesys. Dar 1923 m, gegužę per Kauną nuvilnijo žinia apie netikėtą Užsienio reikalų ministerijos pasų skyriaus viršininko Baltramiejaus Dumbrio mirtį. Netekties palikta tuštuma liko, tačiau gyvenimas tęsėsi, liūdesys palengva blėso džiaugsmo dėl sūnaus profesinės sėkmės, vestuvių, vėliau – dukrelių gimimo fone. Mažosios Nijolė ir Vida šeimos namuose taip pat turi atskirą kambarį – jų miegamasis greta močiutės, per langą matyti Bažnyčios gatvė. Mergaičių vaikystė laiminga, joje nieko netrūksta. Tiesa, jei dėl šeimos namų statybos būtų sprendusios jos, veikiausiai būtų pasirinkusios V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, kuriame numatytas ir žaidimų kambarys. Nepaisant to, erdvės užtenka ir dabartiniame kambaryje, jame įrengta didelė žaislų spinta. Deja, namai Ukmergėje Nijolės ir Vidos atmintyje vėliau liks tik kaip šviesus, tolimas, beveik neįtikimas sapnas. 1940 m. birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai Dumbrių, kaip ir daugelio kitų Lietuvos inteligentų šeimų, gyvenimas ėmė sparčiai keistis.

Laiko ir erdvės properša, leidusi trumpam pažvelgti į tarpukario Ukmergės tikrovę ir Dumbrių šeimos kasdienybę užsiveria.

1940 m. vasarą Aleksandrui ir Albinai savo namuose teko priimti neprašytus „nuomininkus“ – septyniuose kambariuose įsikūrė Raudonosios armijos štabas. Idiliškas šeimos gyvenimas imtas skaldyti svetimomis rankomis, okupacinei valdžiai rūpėjo ne tik perimti turtą, bet ir susidoroti su žmonėmis. 1940 m. gruodžio 23 d. Ukmergės miesto vykdomojo komiteto rašte Komunalinio ūkio liaudies komisariatui nusitaikoma į A. Dumbrį: „<…> buv. stambus tautininkų veikėjas ir Šaulių Sąjungos narys. Kaip chirurgas be pasigailėjimo plėšdavo iš žmonių pinigus, todėl liaudis apie jį turi blogą nuomonę“. Padaroma išvada, kad jo šeimos namus reikia nacionalizuoti. 1940–1941 m. sandūroje Dumbriams darėsi vis aiškiau, kad besiklostanti situacija jų šeimai gali baigtis tragedija, neramino ir mieste sklandę gandai apie būsimą namo nacionalizaciją. Vis dėlto, netikėtai atsivėrė kelias į išsigelbėjimą. 1941 m. sausio pradžioje Maskva ir Berlynas pasirašė susitarimą dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių kilmės asmenų perkėlimo iš Lietuvos į Vokietiją. Tokiu būdu dviejų režimų suokalbyje atsirado Dumbrių pasitraukimui iš okupuotos Lietuvos parankus plyšys. Faktas, jog Aleksandro mama Luizė buvo vokietė, o tokiu būdu ir jis pats galėjo būti laikomas vokiečių kilmės asmeniu, sudarė pagrindą visos šeimos išvykimui.

Dar prieš jiems pasitraukiant iš Lietuvos, 1941 m. sausio 31 d. buvo surašytas Dumbrių namų nacionalizacijos aktas. Su tokiu sprendimu nei Aleksandras, nei Albina susitaikyti negalėjo, vietoje jų parašo šiame dokumente įrašyta lakoniška, tačiau iškalbinga eilutė: „Savininkai nuo parašo atsisako“. Bergždi buvo sutuoktinių bandymai prieštarauti. Dumbriai dar bandė apeliuoti į tai, kad namas lygiomis dalimis priklauso jiems abiem, todėl gyvenamasis plotas nesiekia nacionalizacijai numatytos kartelės. Mėginta įrodyti, kad šio turto jie nusipelnė ir dėl ilgos savo tarnybos valstybei. Tiek Aleksandrui, tiek ir Albinai tada dar veikiausiai atrodė neįtikima, kad būtent tokie žmonės, Lietuvą kūrę inteligentai, taps didžiausiais naujosios valdžios priešais, o ligtolinė jų veikla iš pagarbos objekto virs gyvenimo nuosprendžiu. Kaip argumentą turto nacionalizacijai okupantai sėkmingai išnaudojo ir Dumbrių šeimos repatriaciją į Vokietiją, būtent šis faktas tapo oficialia namų nusavinimo priežastimi. Tai, ką pavyko sukurti ilgamečio darbo, nuolatinių pastangų dėka, vienu neteisėtos valdžios įsakymu buvo negailestingai nušluota.

Netekę namų ir savo pačių tėvynėje paversti nepageidaujamais asmeninis Dumbriai išvyko į Vokietiją. Pirmiausiai apsistojo Soldau, artėjant frontui traukėsi į vakarus, vėliau buvo priversti glaustis karo pabėgėlių stovyklose. Vida prisimins, kad svarbia paguoda besislepiant nuo bombardavimų ar kenčiant pokario nepriteklių tapo lietuviškos dainos. Būtent dainų sąsiuvinis tapo vienu iš nedaugelio daiktų, kurį mergaitė su savimi pasiėmė bėgdama iš Lietuvos.

Tuo tarpu A. Dumbriui nepaskęsti buvusio gyvenimo ilgesyje padėjo profesija. Gydytoju jis dirbo tiek karo metais, tiek ir vėliau pabėgėlių stovyklose. Naudinga buvo ir tai, kad daktaras mokėjo ne tik lietuvių, bet ir rusų, vokiečių, galėjo susikalbėti latvių ir lenkų kalbomis. Deja, karo metai, sudėtingos kelionės iš vieno miesto į kitą, gyvenimas pabėgėlių stovyklose palaužė Luizės sveikatą. Ji mirė Vokietijoje, amžinojo poilsio atgulė Blomberge.

1951 m. balandį Dumbrių šeima iš Brėmerhafeno laivu „General S. D. Sturgis“ išplaukė į Niujorką. Ten prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Gyvenimo, kuris niekada nebebuvo toks kaip anksčiau. 1954 m. sustojus širdžiai mirė nuo nuolatinės įtampos ir nuovargio išsekęs Aleksandras.

Atėmę namus, gyvenimo Lietuvoje perspektyvą, sovietai sugriovė ir Dumbrių šeimą. Albina to niekada neatleido. Jos atsakas – nenuilstamas darbas dėl lietuvybės, dalyvavimas lietuviškų organizacijų veikloje, bendravimas su tautiečiais, kartais ją aplankydavusiais buvusiais Ukmergės gimnazijos mokiniais. Karo ir pokario metais likimo blaškyta Dumbrių šeima Jungtinėse Amerikos Valstijose galiausiai ne tik įleido šaknis, bet ir išaugino gražias, gyvybingas atžalas ir toliau už Atlanto puoselėjančias lietuvių kalbą, kultūrą, tradicijas. Šiandien ten gyvena trys Aleksandro ir Albinos anūkai bei aštuoni proanūkiai.

Nors Dumbrių palikuonys atsitiesė po 1940–1941 m. Lietuvą, o vėliau ir jų šeimą ištikusios tragedijos, tenka klausti, ar šiandien jos mastą suvokiame mes. Kiekviena individualiai išgyventa gyvenimo katastrofa atspindi platų reiškinį, kurio pasekmės jaučiamos dar ir šiandien. Okupacija kardinaliai pakeitė socialinę Lietuvos miestų sandarą. Tarpukariu susiformavęs inteligentų sluoksnis buvo išblaškytas, marintas Sibire, priverstas bėgti iš tėvynės. Todėl šiandien Dumbrių namų kaip atminties vietos atkūrimas galėtų tapti viena iš tūkstančių potencialių gijų, jungiančių dvi Lietuvas. Kartu tai galutinai įtvirtintų ir okupantų nesėkmę – tai, ką tyčia buvo norima sunaikinti, šiandien vėl iškyla žmonių savimonėje, tampa bendruomenės identiteto dalimi. Toks lūžis visų pirma turi įvykti ne tik miestiečių, bet ir mieste veikiančių valdžios ir atminties institucijų atstovų suvokime. Grįžtelėjimas į praeitį, gebėjimas ne tik žinoti, bet ir suprasti joje vykusių procesų, tačiau dar dažniau – gyvenimų, svarbą leistų miestui atgauti tikrąjį savo veidą, išsivaduoti iš įsišaknijusios praktikos jame tvarkytis kaip dideliame kaime.