Garbės pilietis Vygaudas Ušackas parašė atsiminimų knygą

Loreta EŽERSKYTĖ

 

„Vagos“ leidykla ką tik išleido buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Vygaudo Ušacko pastaruosius dvejus metus rengtą atvirą ir intriguojančią pirmąją atsiminimų knygą „Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“.

Oficialiai naujoji garbaus kraštiečio knyga bus pristatyta kovo 1 dieną tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje.

Su „Gimtąja žeme“ pasidalinęs šia džiugia žinia ir keliomis knygos ištraukomis diplomatas teigė, jog šios autobiografijos epicentre – vidaus politikos peripetijų, skandalų ir intrigų poveikis Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, lydėjęs šalies diplomatinį korpusą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Taip pat joje autorius prisimena ir savo vaikystės laikus Ukmergėje, Obeliuose.

Pasak V. Ušacko, rašydamas knygą jis rėmėsi savo archyvais, prisiminimais, žiniasklaidos pranešimais, kuriuos padėjo išsaugoti kruopščiai šį darbą atlikusi šeima.

2009 m. gruodžio 31 dieną du paskutinius proginius Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklus „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“ už ypatingą asmeninį indėlį atkuriant nepriklausomos Lietuvos diplomatinę tarnybą, įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir garsinant jos vardą užsienio reikalų ministras V. Ušackas įteikė Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir Prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui. Tada A. M. Brazauskas tarė V. Landsbergiui: „Vytautai, per tuos 20 metų taip ir neturėjome normalios nuotraukos kartu…“

„Viliuosi, ši knyga padės skaitytojui geriau suprasti kertinius mūsų – Lietuvos ir pasaulio – pastarųjų trijų dešimtmečių įvykius, kurių kūrėju arba liudininku man teko būti“, – kalbėjo autorius.

Autobiografijoje ambasadorius detaliai prisimena savo asmeninius susitikimus ir pokalbius su JAV prezidentu George Walker Bush, dabartiniu prezidentu Donald Trump, Karaliene Elžbieta II, Britanijos premjeru David Cameron, EK prezidentu Jean Claude Juncker, Afganistano prezidentu Hisham Karzai, Ukrainos ir Rusijos vadovais, Talibano judėjimo lyderiais ir kitomis ryškiomis pasaulio politikos asmenybėmis.

Atsiminimų knygoje V. Ušackas taip pat atskleidžia iki šiol viešumos nepasiekusias įslaptintų misijų detales – ne vieną įkaitų išlaisvinimo operaciją, su Europos šalių lyderių pagalba vykdytą mirties bausme nuteisto kataliko afgano slaptą gelbėjimo misiją, konfidencialias derybas su Talibano vadovybe, Rusijos slaptųjų tarnybų spaudimą.

„Šeši dešimtmečiai mano gyvenimo darniai susiliejo su mūsų valstybės atgimimu ir integracija į Vakarų struktūras. Kaip ir iššūkiais, kuriuos patyrėme tiek valstybės viduje, tiek už mūsų sienų. Taigi ir pati knyga – tarsi kelionė laiku: nuo šeimos tremčių ir rezistencijos istorijos iki pirmųjų politinių žingsnių atkuriant Lietuvos studentų sąjungą, priešinantis sovietų valdžiai, kuriant diplomatinę tarnybą ir pirmąsias tarptautines partnerystes, žengiant į Europos Sąjungą ir NATO, didinant atsparumą išorinėms grėsmėms, inicijuojant projektą „Misija Sibiras“ ir kita“, – dalijosi V. Ušackas.

„Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“ – ne tik informatyvus, unikalią asmeninę ir profesinę istoriją atskleidžiantis pasakojimas, bet ir keturiolika autoriaus pamokų jauniesiems diplomatams ir politikams pateikianti knyga, kurios, anot V. Ušacko, padės kurti laiminčią Lietuvos diplomatiją.

Po oficialaus pristatymo Vilniaus knygų mugėje autobiografija bus pristatoma Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, vėliau – ir kituose šalies miestuose. Jei ukmergiškiai pareikš norą, autorius mielai atvyks ir į Ukmergę.

Pelnas, gautas už knygos pardavimus, bus skirtas Šv. Pranciškaus onkologijos centrui Klaipėdoje.

 

Tai išskirtinės reikšmės įžvalgos apie tai, kaip ES bandė susidoroti su vis didėjančiais šių laikų iššūkiais – ne tik Afganistanu, bet ir revanšistinių užmojų turinčios Rusijos iškilimu. Vygaudas Ušackas buvo ne tik labai svarbus šių įvykių liudininkas – jis buvo pagrindinis veikėjas.

Carl Bildt, buvęs Švedijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras

Vygaudas ėjo aukštas diplomatines pareigas Lietuvoje ir ES. Kol buvo Lietuvos ambasadoriumi JAV, glaudžiai bendradarbiavome, siekdami Lietuvos įstojimo į NATO ir ES. Vygaudas yra ryškus, iškalbus, įdomus, darbštus ir nuoširdus žmogus, jis – savo gimtojo Skuodo miesto pasididžiavimas. Vygaudo gyvenimą galėtume laikyti įgyvendintos amerikietiškos svajonės pavyzdžiu, tačiau šis pavyzdys – iš Lietuvos.

John Shimkus, JAV Atstovų rūmų narys 1997–2021 m.

Neįkainojamos pamokos karo profesionalams, diplomatams ir politikos lyderiams, kurių galima pasimokyti iš to, kaip meistriškai ambasadorius Vygaudas Ušackas suvaldė opias problemas Afganistane ir Rusijoje. Afganistane visi mokėmės jam būdingo holistinio požiūrio, gerai sukalibruotų politinių instinktų ir vertinimų, kurie… kartu su jo, kaip žmogaus, atvirumu ir draugišku būdu… leido jam pasiekti išskirtinės didžiausio ir įvairiapusiškiausio karinio aljanso istorijoje vienovės. Nepaisant galutinio rezultato, jis įveikė daugybę kliūčių, siekdamas spręsti svarbiausius klausimus, todėl jo lyderystė yra sektinas pavyzdys ir nusipelno pagyrų.

John W. Nicholson Jr., JAV kariuomenės dimisijos generolas, buvęs NATO ir JAV pajėgų Afganistane vadas

 

Nuo protėvių tremties neatsiejami vaikystės prisiminimai

Ištraukos iš Vygaudo UŠACKO knygos „Diplomatinė misija: nuo Skuodo iki Baltųjų rūmų“

Šeimos istorija man yra ypač svarbi, nes ji plėtė horizontą ir nuo mažumės skatino domėtis geografija bei politine istorija.

Gimiau Žemaitijoje, nors mano tėvai – aukštaičiai. Mane supo Skuodo gatvės ir gamta. Mama Teofilė Laimutė buvo kilusi iš Ukmergės rajono, tėtis Adomas Raimundas – iš Utenos krašto. Vasaros, kurias pamenu, pralėkdavo tarp Skuodo, Ukmergės ir už dvylikos kilometrų esančiame Obelių kaime.

Močiutė Teklė dirbo Ukmergės turguje svarstyklių išdavėja, senelis Adomas – karuselių sargu. Mamos Danielių šeima buvo paprasti kaimiečiai. Turėjo mažą ūkį, daug obelų, kiaulių, karvių, vištų ir arklį. Šieną grėbti, pjauti, melžti karves, krėsti mėšlą, dirbti kitus smulkiuosius ūkio darbus – tai buvo mano parduotos vasaros. Senelis Juozas po kiekvienos vasaros darbų įteikdavo po „raudoną rublį“, – taip nuo vaikystės įpratau uždirbti ir taupyti.

Tėvai, prisibijodami režimo, apie praeitį kalbėdavo nenoriai. Iš mamos apie praeitį girdėjau tik kelis epizodus. Kai sykį vasarą nuvykome į Šventąją, paplūdimy su broliu išvydome ant jos rankos žaizdą. Nenoromis motina pasipasakojo, kad diafragmoje tebėra įstrigusios dvi kulkos, pataikiusios per stribų ir partizanų, jos pusbrolių, susišaudymą giminaičių Danielių namuose, Obelių kaime, 1948 metais, kai jaunimas šventė Angelų sargų dieną.

2000-aisiais su mama aplankėme tą vietą. Kartu buvo ir mano vaikai Raimundas bei Paula. Ten tuo metu gyveno mamos giminaitė Alvyra. Mama paprašė nukloti kilimą, po kuriuo išvydome kulkų išraižytas grindis. Vaikams, kaip ir mums su Loreta, tai padarė neišdildomą įspūdį. Kalbėdama apie karą, mama dažnai lygindavo vokiečių ir rusų kareivių elgesį. Pasak jos, vokiečiai būdavę mandagūs, vaikams dalindavę saldainius. O štai rusų kariai – vulgarūs ir šiurkštūs. Tačiau ir vieni, ir kiti apvogdavę taikius ūkininkus, pasisavindavę pieno, dešrų ar lašinių.

Vis dėlto Ukmergė, Obeliai ir kasmetinės išvykos į Ušackams priklausantį Bajoriškių dvarą Utenos rajone buvo man srauniausias istorijos pažinimo šaltinis.

Tėčio šeima, Ušackai, buvo ir mano krikštatėviai, ir tai būtų dabar neįprasta, o anuomet – gyvenimo realija. Kai gimiau Skuode 1964 metais, tėvai vengdami viešumo pakrikštijo mane Ukmergėje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, palaiminus močiutei ir seneliui. Tad jų širdžiai buvau artimiausias anūkas, kuriam gyvenimo pamokų negailėta. Seneliai pasakodavo viską, ir apie Smetonos laikų gyvenimą, ir apie Sibiro tremtį.

Kasmet su seneliu prasukdavome vežimu pro Andrioniškį, iš kur buvo kilusi jo giminė ir šventoriuje palaidotas mano prosenelis Adomas Ušackas, žymus krašto mecenatas, parėmęs vietos bažnyčios statybą. Iš ten po to važiuodavome į Skiemonis, mano močiutės gimtinę, Rinkevičių giminės Smaltiškių dvarą, kur gimė mano tėtis. Ten ir šiuo metu vienas iš dvarų atstatytas kaip Skiemonių šaulių namų dalis. Galiausiai traukdavome į Bajoriškius, kur sovietų laikais Ušackų dvare buvo Vilniaus grąžtų gamyklos poilsio bazė ir kolūkio žemė. Senelis, išlipęs iš vežimo, eidavo per laukus ir pasakodavo, kad tai esanti ne kolūkio, o Ušackų žemė. Galiausiai 1997 metais mes ją ir susigrąžinome.

Pats senelis baigė Panevėžio gimnaziją, o jo tėvai, ūkininkai, atkakliai investavo į savo sūnaus mokslą. Todėl ir aš nuolat girdėdavau šeimoje, kad mokslas esąs kelias į gyvenimą.

Savo palėpėje senelis iki pat mirties saugojo tarpukario herbą su Vyčiu. Dalis sienos ten visada buvo užgaubta brezentu, o jį nuėmus pasirodydavo žaliame fone raudonas Vytis. Ten pat kabėjo ir laiko nublukinta Trispalvė.

Kadangi jis tarnavo Smetonos kariuomenėje, pamenu ir šūsnį nuotraukų iš ano meto kariuomenės, jo pasakojimus… Tačiau pasakojimai apie tarpukarį neužimdavo tiek laiko, kiek apie Sibiro tremtį. Močiutė, puikiai pamenu, dainuodavo tremtinių dainas, o vakarais leisdavosi pasakoti apie jųdviejų atskyrimą. Apie tuos laikus, kai ji nežinojo, kad senelis ištremtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko srityje, o močiutė iš Naujosios Vilnios su vaikais – mano tėčiu ir seserimi Irena – išvežti į Altajaus kraštą. Tačiau seneliai visada liepdavo daryti skirtumą tarp režimo ir paprastų žmonių, nes būtent šie pirmaisiais metais davė prieglobstį ir dalijosi maistu. Tai padėjo jiems išgyventi. (…)

Tuo metu beveik visa gausi senelio giminė dar prieškariu buvo spėjusi pasitraukti į Vakarus – Lenkiją ir Kanadą, tad senelis buvo ištremtas į Sibirą vienas. Pamenu, kai gaudavome siuntinį, dalis daiktų būdavę suvynioti į „Draugo“ ir „Tėviškės“ laikraščius. O kiekvieną vakarą jis liepdavo uždaryti langus ir įjungdavo traškantį „Amerikos balsą“ ir Vatikano radiją. Jei gerai pamenu, nuo 18 val. klausydavomės Vašingtono, nuo 19 val. persijungdavome Vatikano radiją. Nors langai būdavo uždaryti, garsas sklisdavo per visą gatvę. Kaimynai puikiai žinojo, ką daro Ušackas, o jam tai būdavo „iki lemputės“.

Toks jis buvo. Geriausias tokio būdo pavyzdys – tai senelių auksinės vestuvės, kai vasarą į šventę Ukmergėje susirinko pusšimtis žmonių. Senelis pasiruošė kalbą, atsistojo ir išdėjo viską, ką galvoja apie „svolačių Staliną ir komunistų valdžią“ ir „kaip gerai gyvenosi smetoninėje Lietuvoje“. Mes, vaikai, klausėmės sulaikę kvapą, o kai kurie svečiai stojosi ir pamažėle traukėsi iš užstalės, nes pasijuto nejaukiai ir bijojo pasek-mių iš tuometės sovietinės valdžios.

Prieš karą bajorų kilmės Ušackai buvo pasiturintys žmonės, vieni didžiausių dvarininkų Utenos krašte. Jie turėjo nepriekaištingą reputaciją, buvo mylimi žmonių. Ištremti jie prarado viską, tačiau pargrįžę atkuto.

Senelio prisiminimus apie trėmimus, kuriuos užrašė Ukmergės pedagogė Danutė Šilinienė knygoje „Testamentas ukmergiškiams“, dažnai cituodavau „Misija Sibiras“ dalyviams: „Iš tūkstančio gal ir išlikome koks šimtas… Kiekvieną rytą tekdavo po 12–15 vyrų užkasti. Mirusius išrengdavo nuogai, pakinkydavo karves į vežimą, sukraudavo kaip malkas vieną ant kito. Ir jokio ženklo, kad tu buvai žmogus, gimei, augai Lietuvoje, medelį, alyvą, obelaitę kadais sodinai… Tuos, kurie negalėdavo atsikelti nuo išsekimo, lagerio viršininkas griuvinėjančius sustatydavo į eilę ir tracht, tracht į kaktas. O tada su neslepiamu pykčiu paniekinamai iškošdavo: Zaberite, sobaki (rus. „Susirinkite, šunys“).

Grįžęs iš Sibiro senelis Adomas dirbo paprastu kelininku, vėliau pasistatė naujus namus. Tačiau neapykanta sovietų valdžiai išliko. Senelis niekada neskaitė sovietinių laikraščių, nežiūrėdavo jų televizijos. Jis buvo ypač pamaldus, lenkas, iš kilmingos bajorų giminės. Gerai pamenu, kai atkūrus nepriklausomybę į Lietuvą atvyko žymus lenkų profesorius Bogdan Witold Szlachta. Lenkijos vyriausybės prašymu pirmaisiais nepriklausomybės metais jis vyko į Rytų Lietuvą pasidomėti lenkų mažumos padėtimi. Tai sužinojęs, pakviečiau jį pas savo senelį, kuris jau gulėjo lovoje.

Abiem paprašius arbatos, trumpam palikau juos vienudu, o grįžęs išvydau, kaip profesorius laiko senelio ranką ir abiem per skruostus rieda ašaros. Vėliau jo publikuotame straipsnyje perskaičiau eilutes apie 95-erių Adam Uzcacki, prie lovos laikydavusį lenkišką maldaknygę, kurią nusivežė į Sibirą ir parsivežė iš jo. Kalbėjusį be akcento autentiška lenkų kalba.

Didžiausi iš to meto man reikšmingi reliktai yra Bajoriškių dvaro griuvėsiai, žemė, miškas, ežerėliai, prisiminimai ir juos įamžinusios nuotraukos.

Kai senelius ir tėtį ištrėmė, žmonės išsidalijo dvaro baldus. Tačiau kai žemę atgavome, žmonės ėmė grąžinti mums pasiimtus daiktus. Tad dabar mūsų sodyboje tebestovi ano meto stalas, kėdės, laikrodis. Vaikystėje senelis sugebėjo man įdiegti ypatingas vertybes dėl šeimos bei Nepriklausomos Lietuvos, todėl kažkaip tikėjau, kad mes žemę susigrąžinsime. Sudegusio dvaro atstatyti nebesugebėjau, bet pastačiau tris sodybas, dviejose iš kurių mes ir vaikai dabar gyvename. Vien tam, kad čia išliktų Ušackų šeimos šaknys, vaikams, anūkams ir ateities proanūkiams perduotumėme ir tausotume tai, ką sukūrė mūsų bočiai. Čia visa moderniosios Lietuvos istorija: smetoninė Lietuva, sovietinė okupacija, Sibiro trėmimai, Laisvė ir Nepriklausomybė, ES ir NATO narystė.

B. d.

Nuotraukos iš V. Ušacko asmeninio archyvo

Audiencija su popiežiumi Benediktu XVI 2009 m. birželio 2 d. Vatikane. Šventasis Tėvas tuo metu pasveikino Lietuvą su vardo paminėjimo tūkstantmečio sukaktimi ir pavadino ją didžia katalikiška šalimi, turinčia gilias krikščioniškas tradicijas.