Kovojo, kad Tėvynė Lietuva būtų laisva

DIDŽIOSIOS KOVOS APYGARDOS (DKA) VADO ALFONSO MORKŪNO-PLIENO ŽŪTIES 75-MEČIUI

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Alfonsas Morkūnas gimė 1908 01 27 Žemaitkiemio valsčiaus Juodžiūnų kaime (Ukmergės apskritis). Augo su broliais Stanislovu (g. 1912 m.) ir Karoliu (g. 1920 m.). Mama Veronika Šerelytė-Morkūnienė ir tėvelis Jonas auklėjo vaikus patriotiškoje dvasioje. Vaikai mokėsi Lyduokių mokykloje, buvusioje už 3 km nuo jų sodybos. Į mokyklą kas rytą jie ėjo pėsčiomis.

Būtinoje tarnyboje Lietuvos kariuomenėje Alfonsas tapo vyr. puskarininkiu, buvo geras raitelis, sportininkas, todėl 1931 m., pasibaigus tarnybai, liko tarnauti liktiniu iki pat sovietinės okupacijos. 1935 m. vedė Onutę Kazlauskaitę nuo Anykščių, iš Šienvežių k., vienas po kito gimė jiems vaikai – Elvida ir Teisutis.

1941 m. Alfonsas grįžo į tėviškę ir ėmė organizuoti draugus pasipriešinimui, turėjo ryšį su sukilėlių štabu Kaune. 1941 m. birželyje vykdė štabo nurodymus, gelbėdamas gyventojus nuo besitraukiančių rusų savivalės ir plėšikavimo. 1942 m. Morkūnų šeimą ištiko didelė nelaimė, kai netikėtai mirė mama Veronika.

A. Morkūnas, būsimasis Didžiosios Kovos apygardos vadas, slapyvardžiu Plienas, 1930–1940 m.

Nuo 1944 m. birželio mėn. Lyduokių miestelyje ir Juknonių kaime veikė savisaugos būrys, sudarytas iš 12-20 vyrų, kurie gynė žmones nuo raudonųjų partizanų ir šiaip plėšikaujančių. Jiems tada vadovavo A. Morkūnas ir Kazys Ališauskas. Jie ir tapo branduoliu telkiant partizanus pokario kovoms.

Kaip ir daugelis jaunų žmonių, A. Morkūnas nuėjo į Povilo Plechavičiaus rinktinę, o ją išformavus, ne tik Žemaitkiemio, Šešuolių, bet ir Balninkų, Kurklių, Kavarsko valsčiuose suorganizavo partizanus į Balninkiečių laisvės rinktinę. Jis buvo vieno iš Juozo Šibailos-Dieduko rinktinės padalinio vadų, 1945 m. pradžioje vadovavo kuopai. Dar 1944 m. rudenį pagal LLA modelį Ukmergės apskrities partizanai buvo pasidalinę į 6 rajonus. A. Morkūno vyrai buvo priskirti prie antrojo rajono kovotojų.

Jau 1945 m. sausio mėnesį svarstoma galimybė rajono partizanams prisijungti prie DKA. Tuo tikslu buvo atvykusi štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra. Spalį į Balninkus atvyksta DKA apygardos štabo viršininkas Aleksas Zapkus-Piliakalnis, kuris čia išbūna kelis mėnesius. 1945 10 01 įsakymu apygardos vadas Žalias Velnias įkuria B rinktinę, jos vadu paskirdamas A. Morkūną-Plieną, o štabo viršininku J. Šibailą-Dieduką.

KGB agentas Griežtas pareikalavo pateikti centrui partizanų, ryšininkų, jų rėmėjų pavardes, slapyvardžius, adresus, ginklų saugojimo vietas. Plienas suprato, kad tokie įsakymai partizaniniam judėjimui gali būti pražūtingi ir atsisakė juos vykdyti. Netolima ateitis parodė, kad jo sumanumas ir partizaninės kovos vedimo žinojimas išgelbės DKA B rinktinę nuo šios baisios išdavystės, kurios metu bus sunaikinta ne tik A rinktinė, bet ir visi DKA štabo nariai. Po kurio laiko sužinos, kad į KGB pinkles pakliuvo ir pats Jonas Misiūnas-Žalias Velnias.

1948 m. gegužę DKA B rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės, o 1948 m. rugpjūčio mėn. Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno įsakymu A. Morkūnas-Plienas buvo paskirtas vadu, jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis.

Jau 1948 m. liepos mėn. NDVD buvo sudaryta smogikų grupė ir specialiosios 2-3 žmonių grupelės Plienui ir jo aplinkai sunaikinti. Pasivadinę partizanais, išdavikai ieškojo būdų su vadu susitikti, apsimetus kitos apygardos partizanais. Tada buvo manoma, kad Plieno grupėje buvo 86 kovotojai. Plienas jau neturėjo ryšio su buvusia A rinktine, kurioje likę be vadovybės dar priešinosi apie 30 partizanų.

Jonas Šerelis, Onutė ir Alfonsas Morkūnai, 1936 m.

1949 m. saugumo sumetimais Plienas dažnai keitė štabo buvimo vietas. Metų pabaigoje jie buvo bunkeryje Juodkiškiuose, ūkininko Vagonio sodyboje. Nors šeima buvo ištremta į Sibirą, joje saugumo sumetimais apsigyveno partizanų rėmėjas iš Juknonių k. Bronius Tratulis. Tuo metu sodyboje buvo ir Antakalnio pradžios mokykla. Plienas palaikė ryšius su kitais Morkūnais iš Juodžiūnų k., tolimomis giminėmis. Šeimoje augo keturios dukterys (Bronė, Liuda, Marytė ir Elena) bei sūnus Alfonsas. Dar 1935–1941 m. Plieno šeimai gyvenant Kaune, Bronė Morkūnaitė buvo jos vaikų auklė. Morkūnai leido savo sodyboje partizanams įsirengti bunkerį, jie kiek išgalėdami jiems padėjo. Jau vėliau dėl to visi buvo ištremti, Liuda žuvo Sibire, kiti sugrįžo.

Dėl provokatorių bei informatorių veiksmų kovoti ir išlikti laisvės kovotojams darėsi vis sunkiau. 1949-ųjų gruodį MGB agentas „Veter“ („Vėjas“) susekė, kad Juodkiškių k., Pabaisko vlsč., pradžios mokyklos, įsikūrusios ūkininko ūkyje, ūkiniuose pastatuose gali būti įrengta slėptuvė. Agentas nustatė pagal tai, kad B. Tratulis per dažnai lankosi daržinėje. Gruodžio 30 d. rytą MGB kariuomenė glaudžiu žiedu apsupo pastatus. Klojime, po arklių gardu, jie aptiko apygardos štabo bunkerį… Po įvykusio susišaudymo iš bunkerio buvo iškelti penkių žuvusių laisvės kovotojų kūnai. Tą lemtingą dieną žuvo DKA vadas A. Morkūnas-Plienas, jo pavaduotojas Vladas Ališauskas-Puškinas, kuopos vadas Bronius Medalskas-Krienas, Juozas Grigas-Geniukas ir Bronius Dūda-Narutis. Pasak A. Navickienės, V. Ališauską bei P. Grigą nušovė daržinėje, o buvę bunkeryje Plienas, kuopos vadas B. Medalskas-Krienas (g. 1927 m.) ir būrio vadas B. Dūda-Narutis (g. 1912 m.) susisprogdino.

Partizanas A. Morkūnas-Plienas, 1936 m.

Žuvusiųjų kūnus nuvežė vežimais į Ukmergę. Plieną būtinai reikėjo atpažinti liudytojams, nes jis buvo apygardos vadas. Atpažinimui iš Juodžiūnų k. atvežė ūkininkus Stasį Mikalajūną ir Kazį Morkūną, o iš Juknonių k. – Stasį Jurą ir Stasį Šerelį. Iškvietė iš vakaro, per naktį palaikė daboklėje. Partizano kūnas granatos sprogimo buvo subjaurotas, vyras apvilktas rusiškomis uniforminėmis kelnėmis. Plieną atpažino Stasys Juras. Spėta, kad partizano palaikai buvo įmesti į kanalizacijos šulinį Ukmergėje, prie „Vienybės“ gamyklos. Jie buvo surasti ir perlaidoti į Dukstynos kapines tik Atgimimo metais.

Taip buvo sunaikinta DKA organizacija. Oficialiai ji nustojo gyvavusi 1950 11 25, tačiau pavieniai partizanai ar būrių likučiai kovojo dar iki 1955 m.

Su A. Morkūnu partizanauti išėjo ir du jo broliai. K. Morkūnas-Klevas žuvo 1948 02 10 savo tėviškėje – Juodžiūnų. k. S. Morkūnas-Tarzanas dar iki 1955 m. kovojo su ginklu, o iki 1965 m. slapstėsi, kol buvo išduotas. 15 metų kalėjo Sibiro lageriuose, buvo tremtyje, į Lietuvą sugrįžo tik 1980 m., gyveno Kaune.

1997 m. gruodžio 29 d. A. Morkūnui-Plienui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), Krašto apsaugos ministerija jam suteikė kapitono laipsnį. 1998 m. lapkričio 18 d. LR Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabartinis atitikmuo – Vyčio kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).

1997 m. Juodkiškiuose, A. Morkūno-Plieno, P. Grigo-Geniuko bei kitų partizanų žūties vietoje, atidengtas paminklinis akmuo. 2001 m. prie paminklinio akmens pritvirtinta juodo granito atminimo lenta.

AUTORIAUS archyvo ir LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotraukos