Archeologas, savo gyvenimą paskyręs Lietuvos piliakalniams

Lapkričio 2 dieną Lietuvos archeologui, tyrinėjusiam šalies piliakalnius, kraštiečiui Vytautui Daugudžiui būtų sukakę 95-eri. Jis piliakalniams tyrinėti pašventė per tris gyvenimo dešimtmečius, Anapilin iškeliavo 2002-aisiais. Ištyrinėjo 15 piliakalnių ir 11 papėdžių gyvenviečių. Bendras šio archeologo ištirtas piliakalnių plotas siekia per 0,8 ha. Klaipėdos universiteto docento Gintauto Zabielos pastebėjimu, jeigu būtų kalbama apie dirbamą žemę, tai – mažas skaičius. Bet, turint mintyse, kad archeologiniai kasinėjimai atliekami rankomis, tas plotas tampa milžiniško dydžio.

V. Daugudis, 1952 m.

Antano Girininko pranešime „Vytautas Daugudis. Tarp archeologijos populiarinimo ir akademiškumo“ minima, jog Lietuvos priešistore kraštietis susidomėjo dar būdamas studentu, o aspirantūroje pasirinko temą apie Lietuvos piliakalnius ir ją nagrinėjo visą savo gyvenimą.

Savo archeologinę karjerą V. Daugudis pradėjo kasinėjimais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, vėliau tyrinėjo Aukštadvario, Norkūnų, Imbarės, Dapšių, Daubarių, Kudirkos Naumiesčio, Veršvų, Bradeliškių, Kumelionių, Meškučių, Bražuolės, Vilniaus Plikojo kalno (Trijų Kryžių) piliakalnius, kartu su kitais archeologais – Vilniaus Žemutinės pilies arsenalo teritoriją. Savo nuomonę apie įvairių laikotarpių piliakalniuose ir papėdžių gyvenvietėse buvusius įtvirtinimus ir juose stovėjusius pastatus V. Daugudis išdėstė viename reikšmingesnių savo darbų „Senoji medinė statyba Lietuvoje”.

1955 m. Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimai.

„Jo mokslinių straipsnių sąrašas ilgas, o mokslo populiarinimo straipsnelių gausybė. Iš viso – daugiau kaip pusė tūkstančio. Jis rašė apie viską. Nėra Lietuvoje leidinio, kuriame nebūtų V. Daugudžio straipsnelio apie kartais visai nežymų archeologinį radinį ar apie piliakalnį. Labai daug jo straipsnelių rasime enciklopedijose, Kultūros paminklų sąvade, žurnaluose „Švyturys”, „Mokslas ir gyvenimas” laikraščiuose „Vakarinės naujienos”, „Gimtinė”, daugelyje įvairių Lietuvos rajonų leistuose laikraščiuose. V. Daugudis buvo Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos 1–12 tomų Archeologijos skyriaus moksliniu konsultantu. Dar būdamas ekspedicijoje ar iš jos grįžęs, visada paruošdavo to rajono visuomenei ataskaitą apie savo archeologinius tyrimus atitinkamo rajono spaudoje. Net mano pirmasis susitikimas su V. Daugudžiu 1972 m. įvyko prie Bražuolės piliakalnio (Trakų r.), jam rašant straipsnelį į laikraštį „Spartuolis” (Trakų r.) apie Bražuolės piliakalnio tyrimus. Antrą kartą su V. Daugudžiu teko susidurti jau kaip konkurentams, dalyvaujant konkurse užimti jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas Lietuvos istorijos institute. Tąkart jis tapo nugalėtoju, kadangi iš archeologo buvo tikimasi greito mokslinio darbo gynimo, o jis buvo sukaupęs daug savo ir kitų archeologų tyrimų medžiagos apie Lietuvos piliakalnius. Nuo 1974 m. tapome bendradarbiais ir bemaž 20 metų dirbome viename skyriuje, o apie dešimtį metų teko dirbti net viename kabinete. Kokia tai buvo asmenybė? Pirmiausia – tai eruditas. Nepaprastai apsiskaitęs. Tai tarsi vaikštanti enciklopedija. Jo žinios apie Lietuvos ir užsienio archeologinius tyrimus, atskirus paminklus, Lietuvos istoriją, Lietuvos žydų istoriją, net grožinę literatūrą ne kartą padėjo susigaudyti ar rasti atsakymą į iškylančius klausimus. Skaitė, kalbėjo ir rašė rusų, vokiečių ir žydų kalbomis. Ilgos diskusijos užsitęsdavo nagrinėjant lietuvių, slavų etnogenezės klausimus. Turėjo savo nuomonę slavų kilmės klausimais, anot jo, slavai buvusi indoeuropiečių šaka, stipriai paveikta klajoklių genčių. O tai, pasak archeologo, atsispindi slavų tautų mentalitete, folklore, elgsenoje. Žinoma, to viešai savo paskaitose archeologas nesakydavo, tačiau „tarp eilučių“ galėjai suprasti archeologo nuomonę“, – prisiminimais dalijosi A. Girininkas.

1963 m. rugpjūtį tarp giminaičių.

V. Daugudis ekspedicijoje Molėtų r., 1963 m.

V. Daugudis jautė silpnybę knygoms. A. Girininkas mena, jog bendradarbis iš paskutinių atlyginimo rublių pirko ne tik archeologinę ar istorinę literatūrą, buvo sukaupęs didžiulę lituanistinę biblioteką, kuri buvo tokia, kad, kaip pats sakydavo: „gali mane išstumti iš namų”.

„Turėjo pažinčių tarp įvairių Vilniaus knygynų darbuotojų, kad galėtų įsigyti naujausias knygas. Ne kartą padėjo „iš po prekystalio” įsigyti tarybiniais metais sunkiai gaunamą lituanistinę literatūrą. Kaip ne dažnas to meto didesnės archeologinės ir istorinės bibliotekos turėtojas man knygas mielai skolindavo. Tik gaila, kad dar prieš archeologo mirtį, žinodami jo silpnybes, „kolegos” pasirūpino, kad daug knygų jo bibliotekoje nebeliktų. Teko dalyvauti komisijoje perimant Lietuvos istorijos institutui iš V. Daugudžio įdukros jo biblioteką. Jas registruojant, ten vertingesnių knygų jau nebuvo likę…“ – apgailestavo A. Girininkas.

Jo teigimu, V. Daugudis buvo gana drąsus, bet atsargus. Dirbant Lietuvos istorijos institute atsirado pirmieji spaudos kopijavimo aparatai. Norint ką nors kopijuoti, reikėdavo užsirašyti pas darbuotoją, „prižiūrinčią“, kas ir kada kopijuojama. Nežinomu būdu V. Daugudis prieidavo prie kopijavimo aparato ir reikiama literatūra būdavo padauginama, net keli Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeriai.

Pasak A. Girininko, aktualesnėmis to meto politinėmis temomis su Vytautu dažniausiai kalbėdavosi vaikščiodami Vilniaus gatvėmis, pakeliui į Ševčenkos gatvę, kur jis gyveno. Dažnai šie pasivaikščiojimai baigdavosi jo namuose, kur laukdavo jo žmonos Aldonos gardūs pietūs.

Žemutinėje pilyje Vilniuje.

„Buvo komunikabilus. Rasdavo bendrą kalbą su įvairių profesijų žmonėmis. Per susiėjimus su kolegomis būdavo pokalbio temų centre. Dažnai tuo metu Vytukui „atsirišdavo liežuvis“ ir kokių tik istorijų netekdavo išgirsti. Dažnai iš jo lūpų pasipildavo įdomios istorijos, pastebėjimai iš archeologinių žvalgomųjų ar stacionarinių ekspedicijų. Padailintos ar ne, tačiau jos nebuvo iškraipytos, nes šalia būdavo tų ekspedicijų dalyviai. Tie pokalbiai išliko kaip vertinga Lietuvos archeologijos istorijai informacija, kurios neaptiksi jokiuose Istorijos instituto Archeologijos skyriaus posėdžių protokoluose ar net ekspedicijų ataskaitose. Dažnai vykusiuose aštriuose Archeologijos skyriaus posėdžiuose dėl jo bendravimo su kolegomis ypatumų Vytautui pavykdavo išlikti neutraliam, o dažnai įsismarkavusią „diskusiją” tik paversti linksmu pokštu. Jo bendravimo ir kalbėsenos dėka tarp archeologų įsigalėjo žargoniniai terminai, išlikę šiuo metu vyresniosios archeologų kartos žodyne“, – rašoma pranešime.

Reikšmingiausias V. Daugudžio 1957–1960 m. tyrinėtas archeologinis paminklas buvo Aukštadvario piliakalnis, kurio aikštelėje ir pylime buvo ištirtas bemaž 1000 kvadratinių metrų plotas. Aptiktas 0,5–4 m storio kultūrinis sluoksnis iš III–II a. pr. Kr.–XVII a. Tai labai reikšmingas ir svarbus Lietuvos archeologijos paminklas, atspindintis materialinės kultūros raidą per ilgą priešistorės laikotarpį. V. Daugudžio sukaupta tyrimų medžiaga pasitarnauja tolesniems piliakalnių apgyvendinimo problemos tyrimams. Didžiulis archeologo įdirbis yra archeologijos mokslo populiarinimui.

1989 m. birželio 14 d. ant Kreivojo (Plikojo) kalno atstatytų Trijų Kryžių šventinimo metu.

G. Zabielos pastebėjimu, V. Daugudis, vienas pirmųjų Lietuvoje susidomėjęs papėdžių gyvenvietėmis, imdavosi tyrinėti griūvančius arba ardomus objektus – nesirinko geresnių, nors, dirbdamas tuometiniame Mokslų akademijos Istorijos institute, būdamas Kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupės vadovas, galėjo tai daryti. Ne dėl to, kad nenorėjo, o dėl to, kad jautė atsakomybę, jog griūvantį objektą reikia saugoti labiausiai.

Nors V. Daugudis daugiau tyrinėjo piliakalnius, apskritai didesnį indėlį jis įnešė į jų papėdžių gyvenviečių tyrimus. Ir tai ne tik bendras didžiulis ištirtas jų plotas ir bandymai susivokti jų užstatymo struktūroje ir raidoje. Iki V. Daugudžio niekas taip plačiai ir sistemingai šių gyvenviečių nekasinėjo. Taigi papėdžių gyvenviečių pažinime V. Daugudį galime laikyti jų plačių tyrimų pradininku. Lietuvos archeologijos istorijoje V. Daugudis liko kaip produktyvus piliakalnių ir prie jų esančių papėdžių gyvenviečių tyrinėtojas, su kurio darbais nuolat susidurs naujos tyrinėtojų kartos.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Nuotraukos iš Algirdo Mulvinsko sudaryto leidinio „Archeologas Vytautas Daugudis“

 

V. Daugudis gimė 1929 m. Paželvių k. (Ukmergės r.), mirė 2002 m. Vilniuje, palaidotas Karveliškių kapinėse.

Mokėsi Ukmergės gimnazijoje.

1954 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakultetą.

Baigęs pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.

1955–1958 m. tęsė mokslus Maskvos archeologijos instituto aspirantūroje.

1955 m. savo archeologinę karjerą pradėjo kasinėjimais Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, vėliau 1957–1991 m. tyrinėjo Aukštadvario (Trakų r.), Narkūnų (Prienų r.), Imbarės (Kretingos r.), Dapšių, Daubarių (Mažeikių r.), Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.), Veršvų (Kauno m.), Bradeliškių (Vilniaus r.), Kumelionių, Meškučių (Marijapolės r.), Bražuolės (Trakų r.), Vilniaus Pilkojo kalno (Trijų Kryžių) piliakalnius, kartu su kitais archeologais – Vilniaus Žemutinės pilies arsenalo teritoriją.

1958–1967 ir 1972–1993 m. dirbo Istorijos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.

1967–1972 m. buvo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologų grupės, kuri pirmą kartą parengė šalies saugomų archeologijos paminklų sąrašą, vadovas.

Pagrindinės tyrimų kryptis – senovės medinės statybos liekanų paieška ir jų tyrimai.

Daugelį metų tyrinėjo piliakalnius, senovės gyvenvietes. Piliakalniuose ieškojo senovės kulto vietų.

Apibūdino piliakalnių statinius ir įrengimus, jų įtvirtinimų konstrukciją, ankstyvuosius piliakalnius Žemaitijos šiaurinėje dalyje.

Buvo sukaupęs įspūdingą medžiagą apie savo paties ir kitų tyrinėtus piliakalnius, prie jų esančias gyvenvietes.

Sovietiniais metais buvo draugijos „Žinija“, vėliau Tėviškės pažinimo draugijos narys.

Skaitė pranešimus šių draugijų konferencijose ir seminaruose, buvo Tėviškės pažinimo fondo valdybos sekretorius.

Paskelbė apie 600 darbų įvairiuose leidiniuose. Parašė knygas „Stakliškių lobis“ (1968), „Senoji medinė statyba Lietuvoje“ (1982), „Iš Vilniaus miesto praeities“ (1993). Populiarino archeologiją, rašė archeologinių paminklų apsaugos klausimais.