Žinoma mokslininkė sugrįžta į išsiilgtą tėviškę

Nijolė STUNDŽIENĖ

Lapkričio 6-ąją eidama 90-uosius metus mirė žymi lietuvių tautosakininkė, viena iš svarbiausių lietuvių tautosakos tyrinėtojų, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, mūsų kraštietė Bronislava Kerbelytė. Ji Amžino poilsio atguls savo gimtinėje, senosiose Rečionių kaimo kapinaitėse.

B. Kerbelytė gimė 1935 m. sausio 27 d. sename gatviniame Rečionių kaime, netoli Ukmergės, profesorės žodžiais, „labai geroje aplinkoje“.

Minint tautosakininkės 70-metį straipsnio „Pasakų išminties skleidėja“ autorės humanitarinių mokslų daktarės Edita Korzonaitė ir Jūratė Šlekonytė pasidalino B. Kerbelytės prisiminimais iš vaikystės: „Senelė vakarais anūkei pasakodavo senelio nuotykius (iš tikrųjų – tradicines sakmes). Mokykloje mergaitės polinkį humanitariniams mokslams padėjo atskleisti čia dirbę puikūs pedagogai. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Pranė Jokimaitienė įskiepijo meilę poezijai, skatino rašyti eilėraščius ir pranašavo poetės kelią. Nors, kaip prisimena profesorė, jai geriau sekęsi rašyti feljetonus, iš kurių kvatodavosi visa mokykla. Visam gyvenimui įsiminė mokytojo Kazio Pečiulio asmenybė. Kaip tik šis mokytojas, po pamokų skaitydamas vaikams brolių Grimų pasakas, įvedė ją į pasakų pasaulį. Tiesa, pačia pasakų knyga teko nusivilti, nes ji buvusi be paveikslėlių. Galbūt todėl profesorė ilgai puoselėjo svajonę išleisti gražiai iliustruotą pasakų rinkinį. Noras išsipildė po daugelio metų, sudarius stebuklinių pasakų knygą „Gyvasis vanduo“, kurią puikiai iliustravo dailininkė Irena Žviliuvienė. Knygą, lyg padėką pirmajam mokytojui, padovanojo ilgai ieškotam, tačiau vis dėlto rastam vaikus ir savo darbą mylinčiam paprastam Lietuvos mokytojui – tokiam, koks buvo Kazys Pečiulis…“

Baigus mokyklą B. Kerbelytei dvejonių ir svarstymų nebuvo – ji nusprendė studijuoti filologiją. Laimingas atsitiktinumas atvedė į Maskvos M. Lomonosovo universiteto Filologijos fakultetą, kuriame buvo vienintelė tuometinėje Tarybų Sąjungoje Folkloristikos katedra.

1958 m. baigė mokslus ir grįžo į Lietuvą. 1989 m. ji tapo filologijos mokslų daktare.

1958–2000 m. B. Kerbelytė dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. pervadintas į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą).

Sunku ir išvardinti visus B. Kerbelytės darbus. Ji sukūrė naujovišką struktūrinę semantinę folkloro tekstų analizės ir aprašymo metodiką, kuri leido giliau suprasti bei nagrinėti tautosakos kūrinius. Mokslų daktarė susistemino apie 85 000 lietuvių pasakojamosios tautosakos kūrinių variantų, sukurdama neįkainojamą šaltinį būsimiems tyrinėtojams.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro archyvo nuotr.

Kraštietė išleido daugybę reikšmingų veikalų, tarp kurių „Lietuvių liaudies padavimai“ (1970), „Lietuvių liaudies pasakos“ (1978), „Gyvasis vanduo“ (1989), „Lietuvių liaudies anekdotai“ (1994), „Lietuvininkų žodis, su kitais“ (1995), „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999), „Lietuvių folkloro chrestomatija“ (1996), „Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas“ (3 tomai, 1999–2002), „Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės“ (2011) ir kt.

1995–2009 m. B. Kerbelytė dėstė Vytauto Didžiojo universitete, kur 1999 m. tapo profesore, perduodama savo žinias naujoms tautosakininkų kartoms.

Mokslininkė parašė arba su kitais autoriais parengė daugybę veikalų, skirtų lietuvių ir kitų tautų liaudies padavimams, pasakoms, epams, išleido visą seriją su šiomis temomis susijusių mokomųjų knygų.

B. Kerbelytė nuo 1989 m. buvo Tarptautinės pasakojamojo folkloro tyrimų draugijos narė, o jos darbai sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo. Jos sukurta metodika ir tyrimai iki šiol daro didelę įtaką folkloro studijoms ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Poetas Vladas Braziūnas, sužinojęs apie B. Kerbelytės mirtį, savo „Facebook“ puslapyje pasidalino prisiminimu iš studijų metų, iš anuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos laikų įsimintu įspūdingu epizodu, kai viename iš susitikimų ar mokyme prieš ekspedicijas B. Kerbelytė pasakojo „kaip prie jos, perskaičiusios pranešimą tarptautinėje konferencijoje (ar ne brolių Grimų žemėje), kolegos tautosakos specialistai ėjo su neslepiamu pavydu kaip prie išskirtinės šalies atstovės: jiems kaip stebuklas atrodė, jog pas mus dar įmanoma užrašyti gyvosios tradicijos pavyzdžių – autentiškų pasakų, natūraliai tebeperduodamų iš lūpų į lūpas!.. Daugelyje Europos šalių pasakos jau seniai begyvavo – tik literatūrinės!..“

Mokslininkės netektis yra didžiulis praradimas Lietuvos mokslui ir kultūrai. Jos darbai ne tik išsaugojo neįkainojamą lietuvių tautosakos paveldą, bet ir suteikė naujų įžvalgų apie mūsų tautos dvasinį turtą.

Folkloristę, prof. habil. dr. B. Kerbelytę, prieš dešimtmetį šventusią 80 metų jubiliejų, kalbinęs jos mokinys prof. dr. Rimantas Balsys straipsnyje „Kiek daug baltų kelių, kuriais norėtųsi eiti!..“ klausė: „Rečionys, Kurėnų ežeras, Mūšelė ir Mūša, Mokų akmenys Šventosios pakrantėje… Koks gimtinės vaizdas ryškiausiai įsirėžė į Jūsų atmintį?

B. Kerbelytė su kitais tautosakininkais plaukia valtimi upe.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo nuotrauka

Ji tuomet atsakė: „Prisimenu tėvų sodybą, ypač trobą, kurią palikau 1953 metais. Trobos nebėra (tą vietą užklojo greitkelis), bet sapnuose dažnai grįžtu į tokią, kokia ji buvo. Stebiuosi, kodėl taip ilgai neparėjau, kodėl negirdžiu žingsnių ir durų girgždėjimo. Prisimenu kiekvieną Mūšelės vingį ties mūsų pieva. Vasarą šokdavau į ją ir, vos pabudusi, ir dieną, o vakare mirkydavau pavargusias ir ražienų subraižytas kojas. Dabar tai melioracijos griovys. Atsimenu, ką sėdavo ir sodindavo kiekviename tėvų žemės plote, sapnuose statau rugių gubas, raunu linus, grėbiu šieną, o pabudusi mąstau, kiek moku darbų, kurių niekam nebereikia. Atsimenu Rečionių kaimo sodybas. Jų buvo trylika, visose gyveno padorūs žmonės. Beveik visi turėjo pravardes: Paberžiai, Kajatai, Indreliai, Gudas, Gaidys… Oficialiai – visi Našlėnai. Dviejose sodybose gyveno Kerbeliai, jie taip ir buvo vadinami. Kurėnų ežeras tarsi čia pat, bet ten maudėmės tik sekmadieniais. Senelė ne kartą pasakojo, kaip tas ežeras atėjo debesimi ir nukrito, kai artojas jaučiui sušuko: „Kur eini!“ Šventąją pažįstu ties Ukmerge, o apie Mokus sužinojau tik tyrinėdama padavimus.“

„Gimtosios žemės“ kalbintas Vidiškių seniūnijos seniūnas Virgilijus Štaras sakė gerai prisimenantis susitikimą su šia žymia lietuvių tautosakininke. Prieš keletą metų B. Kerbelytė atvykusi į gimtinę kreipėsi į seniūną, norėdama Rečionių senosiose kapinaitėse pasirinkti sau kapavietę. Ji sakė, jog norėtų čia atgulti Amžino poilsio.

„Moteris atvyko lydima savo pusbrolio sūnaus, ukmergiškio Stasio Imbraso. Nustebino jos aiškus protas, ji pasakojo apie savo namus Rečionyse, tėvelius…“ – susitikimą prisiminė seniūnas.

Praėjusių metų sausį Bronislavos pasirinktoje kapavietėje buvo palaidotas jos gyvenimo draugas Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius habil. dr., etnologas, žymus folkloro tyrinėtojas Jurijus Novikovas. Šalia jo atguls ir B. Kerbelytės kremuoti palaikai.